Vengiama kreiptis į gydytojus

Kaip pasakoja Klaipėdos universitetinės ligoninės Infekcinių ligų departamento vadovė, gydytoja dermatovenerologė Jolanta Česienė, žvynelinė Lietuvoje yra gana paplitusi. Skaičiuojama, kad šia bėrimais ant odos, nagų pakitimais ir pažeistais sąnariais pasireiškiančia lėtine autoimunine liga serga iki 3 proc. šalies gyventojų. Tai nėra kaimiškų vietovių ar didmiesčių gyventojų liga, ji visur paplitusi panašiai – Klaipėdoje taip pat gausu sergančiųjų. Be to, liga vienodai gali kamuoti tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

„Žvynelinė yra paveldima, tad būna, kad pirma jos požymiai pasirodo vaikams, o tik tada – tėvams. Vyresniame amžiuje ligos išsivystymui įtakos turi žalingi įpročiai, antsvoris, padidėjęs stresas, medžiagų apykaitos sutrikimai, įvairios ūminės ir lėtinės infekcijos. Bet nereikia galvoti, kad liga būtinai pasirodys iki tam tikro laikotarpio – žvyneline kartais susergama sulaukus net pensinio amžiaus“, – apie klastingą ligą pasakoja specialistė.

Tiesa, nors žvynelinė dažnai gerokai paveikia žmogaus išvaizdą, vis dar vengiama lankytis pas specialistus. Štai dalis vyresnio amžiaus žmonių įsitikinę, kad liga vis dar gydoma įvairiais, neretai nemalonaus kvapo tepalais, kaip anksčiau. Jie mano, kad jų ir ligos niekas nemato, nes rečiau dalyvaujama visuomeniniame gyvenime. Kaip pastebi Respublikinės Klaipėdos ligoninės dermatovenerologė Ieva Povilaitė, tokiam elgesiui įtakos turi ir įvairūs mitai.

„Vis dar tenka susidurti su visuomenėje vyraujančiais klaidingais įsitikinimais, pavyzdžiui, išgirsti paciento ir jo artimųjų klausimų, ar liga nėra užkrečiama. Bijoma prisiliesti prie savo artimųjų, draugų, vaikų ar anūkų. Tinkamos pagalbos nesuteikimas ir nežinojimas apie naujas gydymo galimybes skatina tiesiog slėpti savo odą“, – nuogąstauja pašnekovė.

Diagnozuoti – itin paprasta

J. Česienė priduria, kad nors visų amžiaus grupių žmonėms liga paūmėja rudenį, bet į gydytojus dažniau kreipiamasi orams atšilus. Mat žiemą jų odos nemato aplinkiniai, o pavasarį atsiranda baimė apnuoginti bėrimus. Deja, toks delsimas nustatyti ir gydyti šios ligos simptomus gali pridaryti dar daugiau problemų.

„Pasitaiko, kad į gydytojus kreipiamasi dėl vos monetos dydžio psoriazinės plokštelės, o kartais tik tuomet, kai kūnas jau būna išbertas nuo galvos iki kojų. Galbūt buvo bandoma gydytis pačiam, dažniau būti saulėje, naudoti žvynelinei netinkamus vaistus, apie kuriuos pasiskaityta internetiniuose forumuose. Tokia saviveikla kartais baigiasi dar sudėtingesne liga, todėl būtina žinoti, kuo sergi, kad galėtum gydyti“, – perspėja pašnekovė.

Dažniausiai ligą identifikuoti itin paprasta – tereikia pačiupinėti ir pakrapštyti odą. Jei tai negelbsti ar beriama nelabai tipinėse vietose, pasitelkiamas dermatoskopas ar atliekama odos biopsija, kai paimamas odos gabalėlis ir jis pasluoksniui išnagrinėjamas. Tiesa, diagnozuoti ligą sudėtingiau, kai ji pažeidžia tik nagus ar sąnarius. I. Povilaitė akcentuoja, kad uždegimas vyksta ir kitose organų sistemose, žvynelinė siejama su dažnesniais širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos veiksniais: nutukimu, cukriniu diabetu, metaboliniu sindromu, hipertenzija ir dislipidemija.

„Sergant sunkios formos žvyneline, miokardo infarkto rizika padidėja bene septynis kartus, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų – apie pusantro karto. Esant nuolatiniam stresui dėl savo odos būklės, ribojamo asmeninio ir socialinio gyvenimo, pacientai linkę turėti psichologinių negalavimų, dažniau serga depresija. Tad ligos sunkumas vertinamas atsižvelgiant ne tik į pažeistą kūno paviršiaus plotą, bet ir pačios ligos poveikį paciento gyvenimo kokybei“, – pasakoja specialistė.

Gali lemti negalią

Vienas dažniausių organizmo pažeidimų sergant žvyneline – psoriazinis artritas, kuris diagnozuojamas maždaug trečdaliui pacientų. Tai paprastai priklauso nuo ligos sunkumo, individualaus genetinio polinkio, žvynelinės formos. Klaipėdos universitetinės ligoninės reumatologė Loreta Bukauskienė perspėja, kad ligos simptomai gali būti panašūs į kitas artrito formas.

„Tai klastinga liga. Kartais ji prasideda sąnarių skausmais ir tinimu, bet tik po kelerių metų pasirodo odos pažeidimai. Nuo psoriazinio artrito kenčia net pradinukai, ji paveldima ir dažniausiai pasireiškia kas antrai kartai. Pacientams galiausiai nustatomas psoriazinis artritas, kuriuo serga iki 1 proc. visos populiacijos, ir greitai progresuojantis luošinantis artritas, nuo kurio Lietuvoje kenčia apie 3000 žmonių“, – teigia pašnekovė.

Sergant psoriaziniu artritu palaipsniui pažeidžiami sąnariai, pavyzdžiui, nelieka kažkurio piršto sąnario, pažeidžiamas alkūnės sąnarys, tad ranka visada būna sulenkta ir sunku apsitarnauti. Būna, kad liga pažeidžia kelius ir stuburą, tad sunku net judėti, nesigydant gali būti prarandamas darbingumas. Jei liga nustatoma ankstyvoje stadijoje, skiriamas gydymas uždegimą ir skausmą mažinančiais vaistais, ją galima sustabdyti. Jei sąnariai labai pažeisti, juos gali tekti protezuoti, bet tai dažnai nebepadeda užtikrinti kokybiško gyvenimo.

„Rekomenduočiau kuo anksčiau kreiptis į gydytojus ir užmegzti gerą kontaktą su jais. Juk gavus tinkamus vaistus nebejaučiamas skausmas, liga neprogresuoja taip greitai, pagerėja odos ir nagų būklė bei sugrįžtama į normalų gyvenimą“, – patirtimi dalinasi reumatologė.

Jai antrina ir J. Česienė, kuri ragina sergančiuosius nenuleisti rankų ir nemesti gydymo, jei netinka kažkurie vaistai. Juk pirma gali tekti išbandyti gydymą vietinio poveikio keratolitikais, fototerapijos procedūras ir sisteminius vaistus, kol randamas tinkamiausias vaistas. Kaip pastebi I. Povilaitė, nuo šių metų pavasario, pasikeitus biologinių vaistų eiliškumo skyrimo tvarkai, Klaipėdoje dirbantiems medikams atsirado dar daugiau galimybių padėti pacientams.

„Džiugu, kad ir Klaipėdoje jau galimas gydymas naujos kartos biologiniais vaistais, Lietuvoje jau neribojama gydytojo sprendimo teisė, kurį biologinį vaistą skirti konkrečiam pacientui. Tai dar labiau priartina prie individualizuoto paciento gydymo, kuris dažnai padeda pasiekti geresnius gydymo rezultatus“, – teigia dermatovenerologė I. Povilaitė.