Kova su mirties srove

Dviejų pirmokių draugystei lemtis skyrė ypatingą išbandymą – Minijos upės srovės nešamą draugę iš mirties gniaužtų išgelbėjo smulkutės gargždiškės sumanumas ir stebėtina drąsa. Draugės rankos nepasiekusi pirmokė nepalūžo, o sugebėjo surasti pagalbą – skęstančią mergaitę išgelbėjo netoliese lapus grėbęs Egidijus Kazlaučiūnas.

Nelaimė – gaudžiant varpams

"Išvydęs žiemą per pievą bėgantį pusnuogį vaiką, kiekvienas būtų pagalvojęs, kad nutiko kažkokia didelė nelaimė. Vasarą net nesusimąstytumei, o čia tokiu žvarbiu oru mergaitė paupiu be rūbų bėga. Aišku, net negalvodamas pasileidau žemyn į slėnį", – pirmadienio popietės įvykius Gargžduose pasakojo E.Kazlaučiūnas.

Vyras kartu su kitais darbininkais parke grėbė lapus, tvarkė išpjautas šakas. Pasak gelbėtojo, jis net negirdėjo pagalbos šauksmų. Tuo metu virš miestelio nuaidėjo 14 val. pranešantys bažnyčios varpai.

"Mačiau, kad prie upės nuėjo dvi mergaitės. Jos po kurio laiko turėjo sugrįžti, tačiau vis nesirodė", – tikino vyras.

Nelaimės akimirką darbininkai turėjo kelių minučių pertraukėlę. Būrelis vyrų buvo susėdę užuovėjoje parūkyti.

"O aš atėjau čia. Nežinau kodėl. Nors vėjas tą dieną buvo smarkus. Jos, matyt, kažkur čia tuo metu jau buvo įkritusios į vandenį", – stovėdamas ant kalvos parko pakraštyje, E.Kazlaučiūnas mostelėjo ranka Minijos link.

Pievoje – pusnuogė mergaitė

Išvydęs mažametę tik su trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais, vyras pasileido laiptais žemyn. Kaip įveikė apie pusantro šimto metrų atstumą, jis nepamena.

"Aš paties įvykio nemačiau, tik išvydau, kad pusnuogis vaikas bėga skersai pievos gyvenamųjų namų, kurie buvo gerokai toliau, ant kalno, link", – pasakojo gargždiškis.

E.Kazlaučiūnas netrukus išvydo už kelių metrų vandenyje plūduriuojančią kitą mergaitę.

"Ją srovė buvo nunešusi tolėliau, ji laikėsi už krante augusio medžio šakelės. Puoliau per pakrantės krūmus jos link. Neatsimenu, kaip prasibroviau, tik vėliau apžiūrėjau savo rankas, jos buvo kruvinos, subraižytos į medžių šakas", – pasakojo vyras.

Įšokęs į vandenį nedidelio ūgio vyras pajautė, kad šioje vietoje yra gilu.

"Kojomis dugno nesiekiau, tad vaikui – dar giliau. Aš ją sugriebiau, tada čiupau už šakos. Nors mergaitė buvo smulkutė, bet jos kuprinė buvo pilna vandens, ji svėrė kaip 25 kilogramų svarmuo. Net man, vyrui, buvo sudėtinga ją ištraukti", – prisiminė E.Kazlaučiūnas.

Kaustė stingdantis šaltis

Tuo metu ant kranto buvę kiti viešuosius darbus dirbę gargždiškiai iškvietė ugniagesius. Vyrai į paupį gelbėtojų automobiliais atskuodė per septynias minutes.

Pamenu tik tiek, kad mergaitė žiūrėjo didelėmis apvaliomis akimis ir vis šnibždėjo – tik nepaleiskite, tik nepaleiskite.

"Pamenu tik tiek, kad mergaitė žiūrėjo didelėmis apvaliomis akimis ir vis šnibždėjo – tik nepaleiskite, tik nepaleiskite", – kovos su mirtimi akimirkas prisiminė vyras.

Gargždiškis spėja, kad mergaitė vandenyje buvo praleidusi gana ilgą laiką.

Išsiropštęs su mažyle į krantą, mergaitės gelbėtojas tikino net nejautęs šalčio.

"Matyt, adrenalinas veikė. Tačiau ta pirmokė, kuri pati mėgino gelbėti savo draugę, yra kur kas didesnis herojus nei aš, senas penkiasdešimtmetis krienas", – šypsodamasis kalbėjo vyras.

Visą tą laiką, kol buvo kovojama už draugės gyvybę, jos bičiulė pusnuogė šalo ant kranto. Tik atvykus ugniagesiams, mergaitės buvo šiltai susuktos ir skubiai išvežtos į Gargždų ligoninės Vaikų skyrių.

Nustebino drąsa

Draugę mėginusios išgelbėti Kotrynos mama Laurita Lenkštaitienė kai kurias lemtingos dienos detales sužinojo gerokai vėliau.

"Man tai nauja, aš nežinojau, kad ji nusirengė rūbus. Ji tik tiek pasakė, kad jos abi įsmuko į upę. Pasakojo, kad bėgo pagalbos, nes negalėjo pasiekti draugės rankos", – tikino L.Lenkštaitienė.

Šis žingsnis, pasak šešiametę išgelbėjusio E.Kazlaučiūno, parodo, kad mergaitės širdyje slypėjo didžiulė drąsa.

"Ji atliko visą eilę veiksmų, kurie buvo gerai apgalvoti. Ir ji tuo nusipelno daug pagarbos", – patikino vyras.

E.Kazlaučiūnas sakė, kad tas faktas, jog po nelaimės jam teko per visą miestą parpėdinti pėstute permirkusiais rūbais, nieko nereiškia.

"Gaisrininkai elgėsi profesionaliai. Jie aprengė mažyles, susuko į antklodes ir išvežė. Ne laikas tokiu metu aiškintis, kas čia gelbėjo. Vaikystėje šlapias pareidavau ir šį kartą parpėdinau. Nieko baisaus", – šypsojosi gelbėtojas.

Įslydo abi?

Gruodžio 31-ąją septintąjį gimtadienį švęsiančios Rimantės mama Dalia Eismontienė patikino, kad jos dukra gruodį minės du gimtadienius. Išgirdus, jog žurnalistams pavyko susitikti su antruoju jos dukros gelbėtoju, D.Eismontienės akys spindėjo dėkingumu.

"Mes nieko nežinome, kas tas žmogus. O kas jis? Kaip jis ten atsidūrė?" – klausimus bėrė laiminga mama.

Klaipėdoje dirbanti D.Eismontienė pasakojo, kad dukra po pamokų "Kranto" pagrindinėje mokykloje į namus dažniausiai žingsniuodavo su bendraklase Kotryna.

"Joms abiem prisakyta neiti prie upės. Niekada jos ir neidavo. O štai kaip nutiko šį kartą. Mūsų giminėje yra buvę nelaimių vandenyje. Rimantė žinojo, kad kitam vaikui buvo nutikę kur kas blogiau. Po skendimo tris paras vaikas gulėjo ištiktas komos", – kalbėjo mama.

Dukra mamai prisipažino, kad mergaitės po pamokų pasiėmė paspirtukus ir patraukė prie upės. O čia mažųjų dėmesys nukrypo kažkokio daikto, kuris plaukė vandens paviršiuje, link.

"Jos norėjo pagaliuku išgriebti tą daiktą iš vandens. Rimantė sakė, kad Kotryna siekė jo ir lyg slystelėjo. Esą ranka įsikibo į Rimantę. O tada jau abi įsmuko į vandenį. Tik Rimantę srovė pagriebė ir nunešė", – pasakojo išgelbėtos mergaitės mama.

Gailėjo šlapių knygų

Mažylė mamai prisipažino, kad iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti paviršiuje.

"Iš pradžių kuprinė laikė ją. Bet paskui juk ir ji peršlapo. Kotryna siekė draugės rankos, bet nepajėgė pačiupti", – pasakojo D.Eismontienė.

Mergaičių gelbėtojas E.Kazlaučiūnas prisiminė, kad dėl tų knygų pirmokės labiausiai išgyveno.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klaida

Klaida portretas
Net pavardžių Kotrynos ir mamos teisingai parašyt nesugeba.

Kebonėli

Kebonėli  portretas
Varpų baladavimas net pagalbos šauksmą nustelbia. Tas pastovus skambaliojimas darbo dienom tik trukdo, pvz po sunkaus pamaininio darbo negali žmogus pailsėti ramiai, vaikai taip pat. !!!Viduramžių laikais varpai pranešdavo valandas, įvykį, kviesdavo pietų. ...Bet dabar visi turim ir laikrodžius ir telef.

Mamai -patylėti.

Mamai -patylėti.  portretas
Atsirado mat davatka čia pamokslauti. O pačios vaikai tai jau šventieji, idealūs?!Ko tik augdami mažieji neiškrečia, kai būna be priežiūros. Stebina tik, kad niekam nerūpėjo paskambinti, kad permirkęs gelbėtojas neitų pėstute į namus. Visgi šaltas ruduo. Lyg niekas neturėjo mobilių telefonų, o gal nerūpėjo, jog ir jis gali susirgti.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių