Apie darbą

L.Laurinavičienė 34 metus dirba toje pačioje įstaigoje, kur vadovauja "Varsos" dailės studijai. Pradžioje tai buvo dailės būrelis, vėliau už nuopelnus skirtas studijos statusas.

"Kodėl pasirinkome tokį studijos pavadinimą "Varsa"? Tai žodžio "spalva" sinonimas. Senovinis žodis. Seniau žmonės stebėdavosi – kokiom varsom nusidažė dangus. Šiandien šio žodžio beveik niekas nebevartoja", – paaiškino mokytoja.

Per tuos metus pas L.Laurinavičienę mokėsi daugybė vaikų. Pakliūti į mokytojos studiją nėra lengva. Bet ne dėl kokios nors atrankos, tiesiog nėra fizinių galimybių visus norinčiuosius ugdyti.

"Pas mus ateina motyvuoti vaikai. Dalis jų paskui pasirenka meninį kelią. Ir kitas specialybes turintys buvę mano mokiniai dažnai pripažįsta, kaip jiems padėjo tai, ką išmoko mūsų dailės studijoje. Tų žinių išliekamoji vertė – labai svarbi", – dėstė L.Laurinavičienė.

Anot L.Laurinavičienės, svarbu sudominti vaiką, kad jis nebijotų paimti teptuko ar pieštuko į rankas, kad dailė jam taptų meditacija, poilsiu ir atsipalaidavimu.

"Manyčiau, kad nėra piešti nemokančių vaikų, tiesiog juos reikia sudominti, parodyti, ką galima atlikti su vienomis ar kitomis priemonėmis, pateikti temų įvairovę. Tai vaikus skatina kurti. Labai džiaugiuosi buvusiais savo mokiniais, tarp jų – iliustratore Lina Mumgaudyte, Akvile Šileikaite, ji mokosi muzikos Ciuriche, tačiau aktyviai tapo ir man vis siunčia savo darbų nuotraukas. Taip pat didžiuojuosi Elena Jarmoškaite, kuri Londone baigė grafinį dizainą. Jų tiek daug, kad sunku visus net išvardyti", – kalbėjo L.Laurinavičienė.

Apie šeimą

Paklausta apie šeimą, L.Laurinavičienė neslėpė, jog šeima jai reiškia viską. Ji nuolatos jaučia savo vyro ir puikių dviejų dukrų, kurių ryšiai labai artimi, palaikymą.

Jaunesnioji dukra Gintarė kažkada lankė mamos  dailės studiją. Dabar ji – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantė.

"Dabar ji dirba reklamos agentūroje vyresniąja projektų vadove. Meninis išprusimas, kaip ji pati teigia, jai labai padeda. Jis tikrai reikalingas jos darbe, nors ji pasuko ne dailės keliu. O vyresnioji dukra Monika gyvena Varšuvoje, kur dirba Europos pasienio ir pakrančių apsaugos agentūroje tarptautinių santykių specialiste. Nė viena dukra nepasuko nei mano, nei tėčio keliu. Mano vyras Arminas yra medikas, Jūrininkų ligoninės gydytojas-anesteziologas", – pasakojo L.Laurinavičienė.

Dar Loreta pridūrė, kad labai svarbus ir artimas jai žmogus yra jos vyresnioji sesuo Violeta. Ryšys tarp seserų – itin artimas.

Apie pomėgius

Pasiteiravus apie L.Laurinavičienės pomėgius, moteris pripažino, kad nėra aktyviai besireiškianti dailininkė. Tačiau savo malonumui ji dažnai tapo didelio formato darbus ant šilko. Tačiau vis nesusiruošia atidaryti savo autorinės parodos, nes daug kūrinių tiesiog išdalijo draugams ar giminaičiams. Esą jei pavyktų tuos paveikslus surinkti į vieną krūvą, būtų galima surengti didelę parodą.

Apie Klaipėdą

Loreta tikra klaipėdietė, gimusi ir užaugusi Klaipėdoje. Moteris po studijų turėjo galimybę darbui rinktis bet kurį miestą, nes baigė mokslus labai gerais pažymiais, tačiau ji net nesuabejojo, kur nori gyventi ir dirbti. Uostamiestis Loretai visada buvo gražus. Su Klaipėda ją sieja tik  geriausi prisiminimai.

Gyvenimo kredo

L.Laurinavičienės gyvenimo kredo trumpas ir aiškus: "Mylėti, dalytis, rūpintis kitais ir niekam nedaryti blogo."

Apie Metų klaipėdietę

Tai, kad yra nominuojama Metų klaipėdietės titului, moteris sužinojo iš draugų. Mokytoja mano, kad veikiausiai jos mokinių tėvai rodė iniciatyvą, kad ji patektų į sąrašą.

"Kiekvienas įvertinimas yra malonus, tačiau man didžiausias ne tiek viešas pripažinimas, o paprasčiausias kurio nors buvusio mokinio skambutis, kvietimas išgerti kavos, susitikti, pasikalbėti. Vadinasi, kažkam esi reikalingas, kažkam rūpi. Tokie dalykai labai jaudina", – prisipažino Metų klaipėdietės nominantė.