Buriuotojui Andriui Varnui jūrų nepakanka. Prieš penkerius metus jachta pasaulio vandenis apiplaukęs vyras savo 60-mečio proga nusprendė jėgas išmėginti Šv. Jokūbo kelyje. Šį 800 kilometrų maršrutą piligrimai įveikia jau tūkstantį metų – vieni vedami tikėjimo tiesų, kiti – ieškodami gyvenimo prasmės.

Buriuotojo avantiūra

A.Varnui nesvetimos avantiūros ir ekscentriški sprendimai. Vyras savo gamybos mažyte – vos 10 m ilgio ir 3,25 m pločio jachta "Ragainė II" apiplaukė aplink pasaulį. Jo kelionė tęsėsi dvejus metus ir 19 dienų. Namo jis sugrįžo 2010-ųjų rugpjūtį.

"Ragainę II" A.Varnas pasigamino pats savo sodyboje Kintuose 1995 m. ir visiems skeptikams įrodė, kad ir namų sąlygomis galima suręsti tvirtą neriboto plaukiojimo rajono kreiserinę jachtą, kuri atlaikė kelionę aplink žemės rutulį.

Andrius į šią kelionę leidosi su savo dukra Rasa ir jos draugu, baskų kilmės jaunuoliu Egoi Urquiza. Beje, baskai A.Varną priėmė kaip savą, didelį dėmesį šiai kelionei skyrė baskų žiniasklaida, o palydos surengtos iš Bermeo uosto.

Galbūt todėl po penkerių metų buriuotojas sugrįžo į baskų žemę, tik šįkart pėsčiomis. Andrius nusprendė jėgas išmėginti Šv.Jokūbo kelyje. Šį 800 km maršrutą piligrimai eina jau daugiau nei tūkstantį metų.

Dauguma jų – vedami tikėjimo tiesų. Laisvamanis A.Varnas jį pasirinko ne tik mėgindamas suprasti neįmintas gyvenimo tiesas, bet ir, kaip pats teigė, sumaniai sprukdamas nuo asmeninio jubiliejaus šventės namuose.

Vietoj giesmių – "Pink Floyd"

Paklaustas, kodėl būdamas ne itin tikintis pasirinko šį piligrimų kelią, Andrius paneigė nuostatą, kad juo eina tik religinių intencijų turintys žmonės.

"Šiais laikais tai nėra tik religinis kelias. 70–80 procentų keliautojų nėra giliai tikintys. Jie eina šiuo keliu norėdami pažinti, pamatyti, įrodyti sau, kad gali įveikti tuos šimtus kilometrų. Man didžiausias šio kelio atradimas – tai galimybė bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Palaima apimdavo vakarais, kai pabaigę tos dienos maršrutą susitikdavome prie bendro stalo pasikalbėti ir išgerti vyno taurę", – pradėjo pasakojimą Andrius.

Ir kasdien – vis kita vieta, kiti sutikti žmonės, naujos patirtys, naujos pažintys. Visai kitaip, nei plaukiant aplink pasaulį, pripažino patyręs buriuotojas.

"Negaliu teigti, kad visi buvo tokie, kaip aš. Buvo ir religingų žmonių, sutikau tokius labai tikinčius meksikiečius. Jie gražiai grojo gitara "Pink Floyd" dainas. Tai labai keista, nes, kaip jie pasakojo, Meksikoje daug tokių piligriminių kelių, jais tikintieji eina giedodami giesmes, nešdami religines vėliavas, o čia viskas kitaip", – pasakojo A.Varnas.

Iššūkis vėžiui

Andrius pripažino, kad susitikimai ir naujos pažintys suteikė didžiulį džiaugsmą. Dalį kelio jam teko pėdinti su korėjiete Rouza.

Iš jos daug sužinojo apie Pietų Korėją. Sutiko ukrainiečių, net lietuvių emigrantų.

"Dar sutikau australą ir Melburno. Jis dažniausiai laikėsi vienas, net vyną vienas gerdavo. Kelionės pabaigoje kartu nusifotografavome, pasikeitėme adresais. Prieš Kalėdas jam parašiau, pasveikinau. Jis man atrašė ir prisipažino, kad tą kelią ėjo tik todėl, kad serga kraujo vėžiu. Ir jam gyventi liko labai nedaug. Jis man padėkojo už viską ir pasakė, kad dėkingas visiems bendrakeleiviams, o pažintį su mumis visais nusineš į dangų", – pasakojo Andrius.

A.Varnas teigė, kad mėnesį su juo keliavo ir nė neįtarė, jog žmogus mirtinai serga, jis niekada niekuo nesiskundė ir neprašė pagalbos.

Išmėginimą įveikė ne visi

Anot Andriaus, 800 km atstumas – ne juokas net gerai fiziškai pasirengusiems žmonėms. Tad teko matyti ne vieną tokį keliautoją gudraujantį.

Kai kas savo sunkią kuprinę paduodavo taksistui, kad šis nuvežtų ją į artimiausią nakvynės vietą, kai kas iš viso neištverdavo krūvio ir kelionę nutraukdavo.

"Buvo grupė apkūnių moterų iš JAV, jų po dalies maršruto nebesutikau, supratau, kad žygį nutraukė, ne į tas roges įsėdo. Nes ne kiekvienas turi tiek jėgų kone kasdien kopti į kalną", – teigė keliautojas.

Andrius pasakojo, kad per visą maršrutą matė keliolika kryžių – jie žymi mirties vietas piligrimų, kurie pasimirė, taip ir nepasiekę Jėzaus mokinio kapo. Ten pridėta akmenų, gėlių, nuotraukų.

Užsikrėtė piligrimyste

Nors šie metai Europoje nebuvo itin ramūs bei saugūs, taip pat ir atostogaujantiesiems, A.Varno teigimu, Šv. Jokūbo kelyje tvyrojo taika ir ramybė.

"Tiek, kiek saugi šiandien yra Ispanija ir pats Baskų kraštas, tiek saugus ir piligrimų pamėgtas kelias. Toje šalyje yra aukštas gyvenimo lygis, todėl ir turistams ten saugu. Visokių bėdų dažniausiai pasitaiko varganose šalyse", – teigė A.Varnas.

Apie Šv. Jokūbo kelią Andrius sužinojo jau grįžęs iš kelionės jachta aplink pasaulį, kai lankėsi pas savo dukters draugo Egoi tėvus Baskų krašte.

Važinėdamas mašina po apylinkes, A.Varnas pastebėjo kažkur einančius žmones su kuprinėmis.

"Pamenu, važiavome su žmona ir pamatėme pavargusią moterį su sunkia kuprine. Sustojome ją pavežti. O ji sako: ne, aš esu piligrimė. Sutikome dar keliolika tokių, kaip ji. Paskui tik išsiaiškinome, kur jie visi eina. Supratau, kad tai reikės išmėginti ir man", – šyptelėjo Andrius.