Pasigyrė, kad tėvas – partizanas

Pirmadienį benamis Edvardas Žiužnys buvo gerai nusiteikęs, nes rado pusę butelio brendžio ir nemažai tinkamo valgyti maisto.

Vyras sėdėjo veidą atgręžęs į Sendvario pastatą ir tikėjosi, kad jo niekas nepastebi.

Klaipėdiečiai pirmą kartą jį čia pamatė dar praėjusios savaitės viduryje, o sekmadienį, kai išlindo saulutė, jis čia net kaitinosi.

E.Žiužnys atviravo be namų gyvenantis jau porą metų ir pavadino save benamiu inteligentu.

Pirmiausia jis pasigyrė esąs Lietuvos partizano Edvardo Žiužnio sūnus. Tėvas buvęs sušaudytas po poros metų nuo jo gimimo.

"Mano tėvas buvo ne eilinis partizanas, vadovavo 150 vyrų būriui. Jis pažinojo visus aukščiausius partizanų vadus", – gyrėsi iš Aukštaitijos kilęs vyras ir noriai pasakojo apie savo gyvenimą.

Gauna 249 eurų pensiją

Benamis neslėpė užsidirbęs pensiją, ne ką blogesnę nei bet kurio kito paprasto lietuvio.

Kiekvieną mėnesį jam į sąskaitą latviai perveda 249 eurus, mat būtent Latvijoje gyvendamas jis užsidirbo senatvės pinigus.

Pirštu baksnodamas į visas puses benamis vardijo įstaigas ir minėjo, kiek metų kurioje dirbęs, dažniausiai vairuotoju.

Nuo klausimo, kaip prarado namus, E.Žiužnys ne kartą išsisuko, matyt, jam ši tema nemaloni.

"Aš gyvenu nuo Girulių iki Žardės piliakalnio, turiu šešias slėptuves, susidedu ten savo mantą. Nakvoju nakvynės namuose, bet ten baisu. Niekada nesu niekam viešai pasiskundęs, bet ten buvau apvogtas ir utėlėmis aptekau. Kol buvau virtuvėje, toks iš kalėjimo grįžęs nusikaltėlis pavogė du centus ir iškratė kišenes, – atviravo vyras. – Man geriau vienam. Visko užtenka, nieko netrūksta. Va, ką šiandien radau – naujas arbatinukas, o jame – rūkytos mėsos gabalas, makaronų pakuotė, neišpakuota bandelė. Maisto – pilna. Prieš dvi savaites visą vištą susūdžiau ir pasidėjau slėptuvėje miškelyje už Vakarų laivų gamyklos. Ten gali gyventi kaip ponas, gali visą dieną laužą kūrenti, maistą gaminti, niekas nieko nesako. Per dvi savaites niekaip iki ten nenueinu. Prieš porą dienų prie parduotuvės jauna mergina davė pusantro euro, aš tuoj į parduotuvę, pasigėriau ir nebenuėjau. Dabar šalta, nieko tai vištai neatsitiks."

Dukrai gėda tokio tėvo

Benamis tikino, kad praradęs namus jis tapo sveikesnis, nes grynas oras ir judėjimas neleidžia sirgti. Ir meilužių turėjęs.

Viena esą prisigretino prie jo pliaupiant lietui ir pradėjo bučiuotis, norėjo ir artimesnių santykių. Netruko paaiškėti, kad ji turi vyrą, pas jį ir grįžusi.

Vėliau E.Žiužnys susiradęs kitą meilužę. Ta buvusi labai negraži, gulėdavo apsirengusi ir nenorėjo jokio artumo.

"Turėjau tris žmonas. Dukra gyvena pačiame Klaipėdos centre, bet ji nenori, kad pas ją ateičiau, aš ir neinu, nieko neprašau. Kartais duoda kiaušinių ar blynų, karštos kavos. Jai viskas gerai, turi šeimą. Nenoriu lįsti, – prabilo apie turėtas šeimas E.Žiužnys. – Aš neprašau išmaldos, užsidirbu pats, renku metalus. Bet kartais žmonės duoda. Kartą toks vyras 50 litų davė, liepė po metų ateiti, sakė vėl tiek pat duos, bet aš tikrai jo neieškosiu."