U. Radvila su bendraminčiais įkūrė įmonių grupę „Novaturas“, kuri tapo didžiausia poilsinių ir pažintinių kelionių organizatore Baltijos šalyse. Daug metų dirbdamas turizmo versle Ugnius įgyvendino ir savo vaikystės svajonę – apkeliavo pasaulį: nuo Šiaurės ašigalio iki Antarktidos, kur teko panerti į ledinės jūros gelmes. Dabar Ugnius turi naują svajonę – padėti suklestėti savo gimtajam miestui, tad nusprendė kandidatuoti į Klaipėdos miesto tarybos narius, prisijungdamas prie kandidato į merus Audriaus Petrošiaus ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos komandos.

Septynmetis, ištremtas į internatą Vilniuje

– Nuo vaikystės turėdamas regos negalią susidūrėte su kur kas didesniais iššūkiais, nei jūsų bendraamžiai. Nepaisant to, sukūrėte sėkmingą turizmo verslą, esate žinomas mecenatas, įvairių organizacijų rėmėjas. Koks buvo jūsų kelias į sėkmę?

– Gimiau Klaipėdoje 1971 metais, turiu įgimtą regos negalią. Per pirmuosius tris gyvenimo metus man buvo atliktos trys akių operacijos, kad bent kiek matyčiau ateityje. Kadangi Lietuvoje tuo metu niekas nesiryžo atlikti sudėtingų ir rizikingų procedūrų, man operacijos buvo atliekamos Odesoje. Vykome į Ukrainą su tėvais, ne vieną kartą ir ne vienam mėnesiui. Mano ankstyvoji vaikystė – tai ne žaislai, kuriuos pamenu tik fragmentiškai, bet medikai, ligoninės, operacijos, reabilitacijos, savaitiniai darželiai.

Kai ūgtelėjau ir artėjo mokyklos etapas, teko susitaikyti su nemalonia realybe – manęs priimti nesutiko nė viena Klaipėdos mokykla. Tuo metu vaikai su specialiais poreikiais buvo ugdomi atskirai, visoje Lietuvoje tebuvo viena aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla ir ta pati – sostinėje. Taigi, vieną dieną įsėdome į traukinį Klaipėda-Vilnius ir išvykome į nežinomybę. Nei aš, nei tėvai nenorėjo šio atsiskyrimo, tai buvo to laikmečio padiktuota sąlyga. Nuo šio momento prasidėjo tikroji mano „gyvenimo mokykla“, kurioje išmokau daug karčių pamokų ir nebijoti eiti prieš vėją.

– Kaip tuo metu, sovietmečiu, atrodė gyvenimas specialiame vaikų internate?

– Internate mokėsi vaikai iš visos Lietuvos. Didžioji dalis auklėtinių buvo su regėjimo negalia – akli, silpnaregiai.

Mokymosi įstaigoje buvo griežta disciplina – pamokos, namų darbai, užklasinė veikla ir buities darbai. Viską darydavom patys: plaudavome indus, valgyklą, klases, tualetus, klodavome lovas, lankstydavom rūbus. Ir niekam nerūpėjo, kad man buvo vos septyneri metai – pasirinkimo nebuvo, nes už dienotvarkės nevykdymą – bausmės. Nepaklusniausiems ar nespėjusiems padaryti darbų grėsdavo negauti pieno su sausainiu, nesisupti ant arkliuko, nepamatyti filmuko, o šios pramogos buvo organizuojamos tik kartą per savaitę. Tad vienintelė išeitis buvo mokytis daryti viską greičiau.

Supratau, kad laimi tas, kuris sugeba užmegzti ryšį su įvairaus amžiaus ir charakterio žmonėmis. Tik tada gali išlikti ir siekti išmintingos lyderystės.

– Kokių dar gyvenimo pamokų išmokote?

Turbūt pirmoji skaudi internato pamoka, kuri įsiminė visam gyvenimui, kad turi išmokti galvoti gerokai į priekį. Ją supratau, kai mane, mažą vaiką, apgavo vyresnis. Tėvai vaikams galėdavo atsiųsti pinigų, už kuriuos kartą per mėnesį auklėtojos pirkdavo skanėstus. Kartą sulaukęs tos vienintelės mėnesio dienos, pagaliau rankose jau laikiau išsvajotą limonado buteliuką, bet  neskubėjau gerti.

Man besidžiaugiant, priėjo keturiolikmetis mokinys ir pasisiūlė parodyti triuką, kaip galima išgerti visą limonadą neatitraukus lūpų. Mane tai sudomino, tad padaviau jam buteliuką. Jis akimirksniu išgėrė visą mano limonadą. Tuo metu buvo labai liūdna. Likau neparagavęs gėrimo ir vėl reikėjo laukti visą mėnesį, kad galėčiau gauti ką nors skanaus. Ėmiau galvoti – kaip man elgtis, kad tai nepasikartotų.

– Ir ką supratote?

– Supratau, kad laimi tas, kuris sugeba užmegzti ryšį su įvairaus amžiaus ir charakterio žmonėmis. Tik tada gali išlikti ir siekti išmintingos lyderystės. Nemažai išmokau ir iš knygų. Dar vaikas būdamas internate nekantriai laukdavau, kol kartą per savaitę mokytoja paskaitys pasaką.

Internato kambaryje gyvenome penkiese, vienas mūsų kambario draugas buvo visiškai aklas, tad mokėjo puikiai skaityti brailio raštą. Ramybės valandomis šviesas užgesindavome, tačiau galėjome ir toliau klausytis knygų, kurias skaitydavo aklas kambariokas.

Bėgant metams meilė knygoms tik augo. Prašydavau sesers man skaityti, o vėliau tapau uolus audioknygų skaitytojas ir aklųjų bei silpnaregių bibliotekos lankytojas.

 Pomėgis virto tarptautiniu verslu

–  Esate vienas iš didžiausio Baltijos šalyse kelionių organizatoriaus „Novaturas“ įkūrėjų. Kaip Jums pavyko sukurti sėkmingą verslą turizmo srityje, nors Vilniaus universitete įgijote tarptautinių žinių vadybos diplomą?

– Turizmo versle atsidūriau visiškai atsitiktinai, nors mano pomėgis visada buvo kelionės, nuo jaunystės svajojau apkeliauti visą pasaulį. 1993 m. pirmą kartą išvykau į Vakarus – į Stokholmą. Po metų įsigijau kelionę į Italiją vienoje kelionių agentūroje, kur susipažinau su Edita, kuri vėliau tapo mano žmona. Mūsų jaunatviškas avantiūrizmas ir atvedė į turizmo sritį, kurioje aš neturėjau jokios patirties, išskyrus didelį norą keliauti. Išsinuomojom kabinetą, perdažėme sienas ir ant durų iškabinę „Interservis“ iškabą, 1995 m. pradėjome pirmosios savo įkurtos kelionių agentūros veiklą.

Beveik dešimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turizmo verslas, kaip ir daugelis kitų sričių, buvo kūrimosi stadijoje. 1996–1997 metais daugelis kelionių agentūrų dirbo kaip išmanė, nes tuo metu jokia švietimo įstaiga nerengė specialistų. Turėjome idėją, kaip padėti susiformuoti turizmo sektoriui Lietuvoje ir jį plėtoti, to mokėmės iš kitų Europos šalių ir 1999 metais įkūrėme jungtinę, partneryste grįstą turizmo paslaugų įmonę „Novaturas“ Lietuvoje, o šiek tiek vėliau sėkmingai išplėtėme veiklą Latvijoje ir Estijoje.

Klaipėdai siūlo kelti didesnes plėtros ambicijas

– Esate sėkmingas verslininkas, įgyvendinęs jaunystės svajonę apkeliauti visą pasaulį. Kodėl šiemet nutarėte dalyvauti savivaldos rinkimuose Klaipėdos mieste?

– Nors daug laiko praleidau Vilniuje, kur mokiausi, kūriau verslą, ryšių su Klaipėda niekuomet nepraradau. Tai mano gimtasis miestas, kurį puikiai žinau, pažįstu ir myliu. Kai visą pasaulį sukaustė COVID-19 pandemija ir atsirado daugiau laisvo laiko, sėdau į traukinį ir sugrįžau į Klaipėdą, kur viskas sava: jūra, kirų klyksmas, čia gyvenantys tėvai, nuo vaikystės pažįstamos vietos.

Sugrįžęs į Klaipėdą galiu būti naudingas ir miestui, ir jame gyvenantiems žmonėms. Esu tikras, kad Klaipėdos miesto plėtra galėtų turėti kur kas didesnes ambicijas nei lig šiol.

– Nepriklausote jokiai politinei organizacijai, tačiau jūsų pavardę rinkėjai šiemet ras Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatų į tarybos narius sąraše. Kodėl pasirinkote šią politinę jėgą?

– Niekada nepriklausiau jokiai partijai, tačiau Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų požiūris į daugelį klausimų artimas mano pažiūroms. Todėl sulaukęs jų kvietimo prisijungti prie TS–LDK partijos kandidato į merus A. Petrošiaus  komandos ir dalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose, sutikau tapti kandidatu į Klaipėdos savivaldybės tarybos narius. 

Norint greičiau pasiekti užsibrėžtų tikslų, reikalingi ne tik finansiniai resursai, bet ir patirtis. Konservatoriai turi patyrusių įvairių sričių ekspertų, geba mokytis iš savo klaidų, o taip pat yra atviri jauniems ir patirties politikoje neturintiems žmonėms. Man imponuoja ne tik atviras ir šiuolaikiškas partijos bei jos iškelto kandidato į merus A. Petrošiaus požiūris, noras keistis, bet ir sudarytos sąlygos praktiškai įgyvendinti savo idėjas kuriant šiuolaikišką Klaipėdą.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatų į tarybos narius sąraše nepartinių kandidatų tokių kaip aš yra ne vienas – tarp jų ir sąrašo lyderis Klaipėdos universiteto rektorius prof. Artūras Razbadauskas. Kartu su visa komanda kuriame ambicingą programą Klaipėdai, kuri geografiškai yra labai patrauklus ir kompaktiškas miestas. Tačiau norint, kad ir pasaulio kontekste jis būtų labiau matomas, girdimas ir lankomas, reikia atlikti dar daug namų darbų, kuriuos esame pasirengę įgyvendinti kartu su Klaipėdos bendruomene.

– Išmaišėte visą pasaulį, gyvenote įvairių šalių didmiesčiuose. Kaip Jums atrodo Klaipėdos miestas pasauliniame kontekste ir ko jam trūksta, kad galėtų lygiuotis su kitais žinomais uostamiesčiais?

– Klaipėda – unikalus Lietuvos miestas. Ji turi ir marias, ir jūrą, gražų senamiestį. Iš Klaipėdos ranka pasiekiami kurortai Neringa, Palanga, Ventės ragas. Žinoma, pasaulio mastu Klaipėda – nedidelis ir ne itin žinomas miestas. Mano manymu, miestui trūksta trijų dalykų.

Pirma, tai labiau išplėtotos miesto infrastruktūros, kuri būtų pritaikyta ir patogiam klaipėdiečių gyvenimui, ir miesto svečiams

Antra, kad miestas išliktų gyvas, jaunatviškas ir turėtų ateitį, jame turi būti sudarytos geros sąlygos mokytis ir kurti savo gyvenimą jauniems žmonėms bei šeimoms. Tad reikėtų stiprinti mūsų universitetą ir kitas švietimo įstaigas.

Trečia, jei norime Klaipėdą matyti ir kaip turistams patrauklų miestą, turime keistis ir galvoti, ką galime jiems pasiūlyti. Tam mieste turėtų būti sutvarkyta ir turistams labiau pritaikyta infrastruktūra, atsirasti daugiau lankytinų objektų, kad ir miestiečiai, ir svečiai turėtų čia ką veikti. Klaipėdoje trūksta tarptautiniams renginiams, konferencijoms pritaikytų vietų. Man atrodo, kad vietinis verslas mieste labiau orientuojasi į vietinių gyventojų poreikius bei lūkesčius. Tačiau aš neabejoju, kad Klaipėda gali tapti ir užsienio turistų traukos centru, geriau išnaudojus jos turimus privalumus. Tuomet atsirastų ir naujų verslų, ir naujų darbo vietų, ir mūsų uostamiestis taptų dar patrauklesne vieta gyventi ir kurti ateitį. Tad laimėtų ir Klaipėda, ir klaipėdiečiai.

Politinė reklama apmokėta iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos miesto rinkimų kampanijos sąskaitos. Užs. 1843969.