Drauge – dešimtmečius

Vienas dažniausiai aktoriui užduodamų klausimų – apie žmoną.

Pora išskirtinė ne tik tuo, kad abu sutuoktiniai yra aktoriai, kad Velta Anužienė yra latvė, bet ir dėl to, kad tai – viena stipriausių, ilgiausiai drauge gyvenančių meno pasaulio porų.

V.Anužis vadina sutuoktinę mylimąja visomis prasmėmis: šeimoje, darbe ir kūryboje, save įvardydamas žmonos kūriniu.

Merginą iš Latvijos jis sutiko 1974 m., kai abu stojo į B.Ščiukino aukštąją teatro mokyklą prie J.Vachtangovo teatro.

Pirmiausia stojančiųjų sąraše jis pamatė keistą vardą – Velta Žygurė.

Kažkas jam prasitarė, kad tai nepaprastai talentinga latvė, savo žavesiu ir savitumu patraukusi komisiją, todėl vieta aukštojoje mokykloje jai esanti garantuota.

"Vieną dieną sutikau ją gatvėje. Vėliau sužinojau, kad jai kažkas mane jau buvo parodęs. Pamačiau pasitikinčią savimi, aukštą blondinę. Nužiūrėjo mane. Vilkėjau pasiskolintu, gerokai per dideliu švarku, nešiausi sakvojažą, kuris turėjo byloti, kad esu neprastas žmogus. Ji pasižiūrėjo, niekinamai nusijuokė ir nuėjo. Tarp mūsų užsiliepsnojo ypatinga nemeilė. Bet vėliau susidraugavome ir nuo 1977 m. esame drauge. Galiu aiškiai pasakyti, ką ji turi, o aš – ne: ji – daug protingesnė, racionalesnė, geriausia to žodžio prasme, yra tvarkinga, nuosekli, labai sąžininga ir labai gera. Esame skirtingų kultūrų žmonės: aš – katalikiškos, ji – protestantiškos. Mes padarę nuodėmę turime ją išpažinti ir gauti išrišimą, pasižadėti taip nebedaryti, gal tesėsime pažadą, o gal ir ne. Jiems taip elgtis negalima. Padarei tai padarei, tai niekur nedings, daugiau taip negali daryti, bet kas padaryta, jau yra. Tokios nuostatos Veltoje – labai daug. Ir dar ji gali užsiliepsnoti labai audringai, bet pykčio užantyje nesinešioja", – atviravo aktorius.

Milicininkas – ir gyvenime

Po studijų Maskvoje Juozo Miltinio auklėtinis atvažiavo dirbti į Klaipėdą, o Velta – į Liepojos teatrą.

Tai buvo laikas, kai kiekvieną vakarą po spektaklio V.Anužis motociklu važiuodavo pas mylimąją, kol kartą tą motociklą jam pavogė. Vėliau jį rado jau išardytą.

Pirmieji septyneri metai Klaipėdos dramos teatre aktoriui nebuvo lengvi. Vienintelis didesnis vaidmuo buvo Glumovas A.Ostrovskio pjesėje "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo". Visa kita buvo epizodai.

"Negaliu kategoriškai pasakyti, kad nieko nevaidinau. Vaidinau milicininką ir scenoje pasirodydavau dukart, kai teisiamą partinės organizacijos sekretorių, Balio Barausko personažą, įvesdavau ir išvesdavau iš scenos. Kartą per pertrauką kažkur Aukštaitijoje toks uniformuotas išėjau parūkyti. Staiga atbėga žmogus ir aiškina, kad "Juozas atėja ir prisgėrįs muša". Bandžiau aiškinti, kad aš – artistas, negaliu niekur eiti, man reikės vaidinti. Gavau velnių, kad tik rūkau, kad nevykdau pareigos padėti žmonėms. Turėjau didžiulį pasisekimą, kai išskyriau besimušančius ir dar spėjau grįžti į sceną. Bet juk aš ne to tada norėjau. Į teatrą atėjau ne tarnauti, nors teatre labai daug tarnystės. Aš tikėjausi atlikti misiją – vaidinti didelius vaidmenis. Turėjau ir tebeturiu vieną nuostatą – jei jau eiti į teatrą, tai tik kurti vaidmenų. Būti dalimi ansamblio – ne man", – atviravo V.Anužis.

Kritika sugniuždė

1985 m. jis sulaukė pirmo didelio vaidmens Ferdinando Brucknerio pjesėje "Napoleonas Pirmasis". Aktorius tikėjosi, kad pagaliau parodys, ką gali, ir visi supras, kad turi būti užimtas teatro repertuare kur kas labiau.

Bet taip neatsitiko.

Pasirodė kelios trumpos, paskatinančios recenzijos, o vėliau į Klaipėdą atvyko būrys kritikų.

"Iš sostinės jie važiuodavo į provinciją, tokie viską žinantys ir suprantantys, galintys paaiškinti ir nuspręsti. Kaip sakė vienas geras mano draugas, režisierius, užsienyje kritikai po spektaklio apsigaubia tarsi gaubtu, stengdamiesi negirdėti savo kolegų, pareiti namo ir suformuluoti savo mintis. O mūsiškiai susirenka, ilgai stena ir vienas kitą skatina prabilti. Vaidindamas gali būti aukštai ant žirgo, o gali ir slystelėti nuo jo, ypač, kai žinai, kad ten, salėje, sėdi vertintojai, išgyveni stresą, todėl gali ir nebūti toks puikus, koks galėtum. Aptarimo dieną jie, išminčiai, susėdo priešais aktorius ir "sutaršė" visus spektaklius. Ko gero, nepadori mano šypsena parodė jiems, ką apie tai manau. Vienas tų žinovų atsistojo ir mane taip sutratino, kalbėjo gal pusvalandį. Po tokio smūgio ir poros butelių "rašalo" Velta mane rado gulintį virtuvėje ant grindų. Gal būčiau ten ir miręs. Man tai buvo labai didelis sukrėtimas, – nesibaimino atvirauti žymus aktorius. – Baigęs mokslus Maskvoje dalyvavau ne vienoje peržiūroje, padėdamas bendramoksliams bandymuose patekti į kurį nors iš poros dešimčių Maskvos teatrų. Ne kartą režisieriai atsirinkdavo mane, o ne pretenduojantįjį, nors aš nė neketinau likti Maskvoje. Akivaizdu, kad po tokio kritiko sutaršymo čia, Klaipėdoje, buvau pasiryžęs išvažiuoti. Ketinau stoti studijuoti režisūros į VGIK'ą (Rusijos valstybinį kinematografijos institutą) arba į J.Vachtangovo institutą."

Lemtingas susitikimas

Tada aktoriaus likimą pakreipė kita linkme lemtingas susitikimas su viena tuomet garsia teatro kritike. Panašių likimo posūkių V.Anužio gyvenime buvo ne vienas.

Vyko klaipėdiečių gastrolės Jaunimo teatre. Napoleono vaidmenį atliko Vytautas Paukštė.

Spektaklio žiūrėti atvažiavo leidinio "Sovetskaja kultūra" specialioji korespondentė Ella Makarova.

Tai buvo oficialus leidinys, pagal kurį tada spręsta, ar tas kūrinys geras.

Viso spektaklio metu V.Anužis sėdėjo šalia korespondentės ir į ausį šnibždėjo vertimą. Po spektaklio žurnalistė paklausė, iš kur jis taip gerai moka rusiškai.

"Kai sužinojo, kur ir pas ką mokiausi, jai tai sukėlė tikrą euforiją, mano mokytojai buvo jos artimi ir gerbiami žmonės. Ji užsinorėjo išvysti mane scenoje ir specialiai iš Rygos atvažiavo į Panevėžį pamatyti manęs, vaidinančio Napoleoną. Panevėžyje apsistojau pas tėvą. Po spektaklio, prieš vidurnaktį, ji paskambino į laidinį telefoną. Sėdėjau, klausiausi ir man tekėjo ašaros. Tiek gerų žodžių nebuvau girdėjęs ir turbūt niekada daugiau neišgirsiu. Tai buvo rimta, argumentuota darbo analizė. Straipsnis pasirodė tuomet elitiniame leidinyje, autorė padovanojo man savo knygą su autografu, parašė gražų laišką apie tai, kaip ji manimi tiki, ir taip sugriovė mano depresiją bei nusiteikimą studijuoti Maskvoje. Taip likau Klaipėdoje. Po truputį pradėjo atsirasti režisierių, kurie norėjo mane matyti savo spektakliuose, ėmiau daugiau vaidinti, prasidėjo visai kitas mano gyvenimo etapas", – apie savo karjerą Klaipėdoje tęsė pasakojimą aktorius.

Vienas geriausių V.Anužio vaidmenų, scenoje gyvavusių beveik 10 metų, nuo 1994-ųjų – Džo Williamo Saroyano pjesėje "Geriausias gyvenimo laikas".

Aktorius prisipažįsta, kad šis vaidmuo jam buvo labai svarbus ir mėgstamas. Jis padėjo V.Anužiui sutikti svarbiausią jo aktoriniame gyvenime režisierių – Joną Vaitkų.

Kūrybinis bendradarbiavimas tarp aktoriaus ir šio režisieriaus tęsiasi iki šiol.

Į Londoną – uždirbti

Nepaisant aplankiusios sėkmės, 1995 m. V.Anužis išvažiavo iš Lietuvos. Ne į Maskvą, o į Londoną. Ne mokytis kūrybos, o daryti sumuštinių ir salotų.

Emigranto dalią žinomas aktorius išbandė palikęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto katedros vedėjo postą.

Aktorius neslepia, jog gyvenimas tuo metu buvo toks skurdus, kad namie tiesiogine to žodžio prasme trūko maisto. Jausdamas atsakomybę už savo šeimos gerovę, jis išvyko uždirbti pinigų.

"Žemiausia pakopa – plauti puodus, aukštesnė – pjaustyti duoną ir tepti ją margarinu, aukščiausia – gaminti salotas. Irakietis Ebis, priimdamas į darbą, paklausė, ką aš veikiau namie. Negalėjau sakyti, kad vaidinau, būčiau plovęs puodus. Nesumelavau sakydamas, kad buvau dėstytojas. Taip patekau į aukščiausią kategoriją, kur bakalauro diplomą turinčiųjų nė nebuvo. Su manimi dirbo Viktoras, docentas iš Maskvos valstybinio universiteto, pora magistrantų iš Varšuvos, garbaus amžiaus profesorius iš Donecko. Velta tuo metu visiems pažįstamiems pasakojo, kaip aš vargstu, kaip aukojuosi. Grįžau nusipenėjęs. Pamačiusi mane tokį apaugusį apsauginiu sluoksniu, žmona paprašė bent porą pirmųjų dienų neiti į gatvę ir neskubėti susitikti su žmonėmis. Išmokau valgyti sočiai, bet nepastebimai, nekramtydamas, mat buvome stebimi, imti fasuojamų produktų mums neleisdavo. Pradžioje atsivalgėme iki tol nematytų salotų. Po to maitinomės tik tuo, kas patinka, pavyzdžiui, lašišomis. Išmokau staigiu judesiu užsikišti už žando gabalėlį ir nepastebimai sotėti. Kartais ir namo parsinešdavome, tai sūrio gabalą, tai dešros", – apie netikėtą gyvenimo etapą pasakojo V.Anužis.

Jis prisiminė, kad maskvietis Viktoras buvo nepaprastas gudruolis, turintis puikų humoro jausmą.

Sočiai, bet žeminančiai

Vyrai dirbo ne virtuvėje, o salėje, kur klientai maisto davinius pasiimdavo. Viktoras suprato, kad vaizdo kameros nepasiekia tos vietos, kur gulėjo šokoladai ir saldūs batonėliai. Rusas sugebėjo juos įžūliai vogti. Pririnkdavo pilną rankinę ir per maskviečių bendriją vis siųsdavo šeimai.

Ebis su kitu bendraturčiu savaitės gale vis susikivirčydavo, jiems vis nesueidavo galai, vienas kitą kvailindavo, rėkdavo, kol suprato, kad šokoladukus kažkas vagia.

Supratęs, jog prasidėjo atidesnė kontrolė Viktoras tyčia eidamas pro tą vietą, kur gulėjo šokoladai, padarydavo klaidinamą judesį: tūptelėdavo, pasilenkdavo. Tada irakiečiai ėmė įtarti, kad vagia jis.

"Kartą, kai jis eilinį kartą eidamas pro "snikerius" pasilenkė, abu darbdaviai puolė kaip vanagai. Šaukė: "Vagis!", nusivedė į tualetą ir liepė išsirengti, bet nė vieno šokolado nerado. Viktoras buvo puikus aktorius, stovėjo prieš juos visiškai nuogas, o per skruostus jam ritosi ašaros dėl baisaus pažeminimo", – nuotykių prisiminimais dalijosi aktorius.

Darbas Londone buvo be galo sunkus, sekinantis ir žeminantis. V.Anužis prisimena nuolat neišsimiegodavęs, tai varė iš proto.

Po darbo pamainos dažną dieną jis kelias valandas sėdėdavo skvere, negalėdamas pajudėti, pats tarsi tapęs daržove. Darbdavys leisdavo sau paraginti svetimšalį spyriu į užpakalį.

Kartą paryčiais su bendradarbiais, ryšinčiais polietileno prijuostėmis, teko kelis kvartalus bėgti nuo policininkų, juk tada jie visi buvo nelegalai.

Aktoriaus grįžimas į tėvynę nebuvo suplanuotas ir labiau priminė pabėgimą.

Kad ir kaip stengėsi taupyti, kartą V.Anužis nuėjo į tais metais apdovanojimų pelniusį spektaklį.

Matė džentelmenus su nuostabiomis suknelėmis vilkinčiomis damomis lipančius iš limuzinų, juto jaudinantį teatro šurmulį.

Tada atrodė, kad visa tai jo gyvenime nutolo visam laikui.

Aktorius pažiūrėjo spektaklį ir suprato, kad jie vaidina nė kiek ne geriau nei jis pats ir kolegos.

Kitą rytą V.Anužis pranešė, kad išeina iš darbo, net neatgavęs depozito. Klaipėdoje jo jau laukė dideli vaidmenys.

Tobula anglų kalba

Londone susikalbėti V.Anužiui nebuvo problemos.

Jo tėvas – tuomečio Kauno politechnikos instituto Panevėžio filialo anglų kalbos dėstytojas, papildomai užsidirbdavo medikams versdamas disertacijas, o savo malonumui į stalčių vertė P.Shelley'į ir G.Byron'ą. Jam anglų kalbą dėstė Oksforde mokslus baigusi mokytoja.

Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste.

"Kad suprastumėte, koks tai buvo žmogus, pasakysiu, kad jis neskaitydavo lietuviškai, tik literatūrą anglų kalba. Spjaudydamasis skaitė komunistinį laikraštį "Morning Star", nes kitų laikraščių anglų kalba pas mus nebūdavo. Mūsų namuose būdavo angladieniai. Tai dienos, kai mes su seserimi turėdavome kalbėti tik angliškai. Perskaitytą knygelę turėdavome papasakoti, pasakyti, kiek naujų žodžių išmokome. Savaitgaliais, kai visi dūkdavo ir žaisdavo, mums tai daryti būdavo leidžiama tik po anglų kalbos pamokų, – prisiminimais dalijosi V.Anužis. – Tėvas visą gyvenimą svajojo pamatyti Londoną. 1996-ųjų birželio pradžioje jis išvažiavo, o liepą aš jį parsivežiau karste. Jis patyrė du infarktus, bet išsipildė jo svajonė. Gulėdamas ligoninėje labai daug bendravo, o gydytojai vesdavo savo kolegas, kad jie paklausytų tobulos XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios anglų kalbos: tarties, leksikos ir žodyno."

Kryžius – už antraplanį vaidmenį

Vienas unikalių buvo 2007 m. pastatyto spektaklio "Kelias į Damaską" Nepažįstamojo vaidmuo.

Spektaklis buvo suvaidintas vos kelis kartus, bet jis neliko nepastebėtas Lietuvos teatralų bei žiūrovų.

Daugelis teatro menininkų tikėjosi, kad už Nepažįstamojo vaidmenį V.Anužis bus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Tačiau taip neatsitiko. Kai po daugybės bandymų režisierius Oskaras Koršunovas jam pagaliau prisiskambino, ėmė raminti: "Vytai, neimk į galvą. Tu tą kryžių pasiimsi ir gausi jį ne už gerą darbą, o kokį nors šūdą. Ir aš negavau už rimtą darbą."

O.Koršunovas palaikė jo paties labai vertinamą aktorių ir viešai. Duodamas interviu jis pasakė, kad garsus Oslo nacionalinio teatro aktorius už Nepažįstamojo vaidmenį gavo valstybinį apdovanojimą, o V.Anužis, pasak režisieriaus, vaidino geriau už jį.

Ir tikrai V.Anužis kryžių gavo, bet šiuo apdovanojimu buvo įvertintas antraplanis vaidmuo G.Grajausko pjesėje "Mergaitė, kurios bijojo dievas".

Didžiuojasi mokiniais

2006–2010 m. Vytautas ir Velta Anužiai vadovavo latvių kursui, kurie, baigę vaidybos bakalauro studijas Klaipėdoje, išvyko dirbti į Liepoją. Tai buvo pirmas kartas Lietuvos istorijoje.

Visi 16 aktorių tebedirba, pelnė sėkmę ir įvertinimą, vaidina Latvijoje ir kitose šalyse.

Aktorius prisipažįsta, kad visi mokiniai, teatro "Dramos klasė" aktoriai po žmonos ir sūnų jam yra patys brangiausi žmonės.

Antrą kartą iš Klaipėdos V.Anužis išvažiavo jau būdamas 55-erių. Tai buvo laikas, kai abu poros vaikai suaugo ir išskrido iš tėvų namų, studentai iš Latvijos išvažiavo į savo tėvynę, ir uostamiestyje pora pasijuto vieniša.

Likimas pasiūlė V.Anužiui naują iššūkį – J.Vaitkus pakvietė jį vaidinti Nacionaliniame dramos teatre, o Teatro ir muzikos akademijoje jam pasiūlyta surinkti ir vadovauti būsimų aktorių kursui.

Tai buvo tikra likimo dovana.

Vilniuje aktoriui teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais: O.Koršunovu, J.Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu.

Aštuoneri metai Vilniuje buvo kupini iššūkių. Vienas didžiausių – karalių Lyrą vaidinti rusiškai.

Prisimindamas šį vaidmenį aktorius prisipažįsta taip įsijautęs, taip persikūnijęs į seno karaliaus esmę, kad dar ilgą laiką nesugebėjo atsikratyti seniokiškos Lyro eisenos.

Po to aktoriaus karjerą papildė Auksinis scenos kryžius už pagrindinį vaidmenį G.Varno režisuotame spektaklyje "Natanas Išmintingasis", vienas reikšmingiausių vaidmenų – Čertkovas O.Koršunovo režisuotame "Rusų romanse", Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už  klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

V.Anužis brangina ir laiko be galo vertingu profesoriaus darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.