Teismas nustatė, kad kaltinamoji apgaulingai tvarkė įstaigų, kuriose dirbo buhaltere, buhalterinę apskaitą ir iš įstaigų banko sąskaitų į savo asmenines sąskaitas skirtinguose bankuose per 41 kartą pervedė 12 845 eurus Nidos vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ lėšų, dar 14 639 eurai į moters sąskaitas per 58 kartus pervesti iš Liudviko Rėzos kultūros centro. Bankiniuose pavedimuose buvo melagingai nurodoma, kad mokamas darbo užmokestis, išskyrus vieną atvejį, kai buvo sumokėta neva valstybinio socialinio draudimo įmoka.

Papildomą „atlygį“, savindamasi kultūros centro lėšas, neringiškė sau mokėjo nuo 2009 m. kovo, o nuo 2010 m. gegužės prisidėjo ir mokėjimai iš „Ąžuoliuko“. Pervedamų lėšų sumos buvo įvairios, didžiausia vienu pavedimu išmokėta pinigų suma siekė 2040 eurų. Darbo užmokesčiu įvardinti, tačiau jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrįsti mokėjimai nutrūko 2016 m. Be šių išmokų, A. R. pasisavino ir 4702 eurų, paimtų iš Liudviko Rėzos kultūros centro kasos – ši suma nepateko į kultūros centro sąskaitas, o jos panaudojimas liko nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais.

Moterį teismas pripažino kalta dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo bei apgaulingos apskaitos tvarkymo. A. R. savo kaltę pripažino visiškai ir teigė, kad įstaigų pinigus ji savinosi dėl susiklosčiusios sudėtingos finansinės situacijos, juos vėliau tikėjosi grąžinti. Moteris nusikaltimais padarytą žalą visiškai atlygino, nuoširdžiai gailėjosi.

Atsižvelgęs į šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į tai, kad sunkinančių aplinkybių nėra bei valstybės kaltintojo poziciją, teismas skyrė bausmes, artimas sankcijose numatytam minimumui. Įvertinus, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, jos vykdymas atidėtas, tačiau teismas įpareigojo A. R. dvejus metus be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.