Kriminalinės policijos biuro pareigūnai kartu su devynių apskričių kriminalistais per savaitę trukusią operaciją atliko 44 kratas, per kurias paimta 400 kompiuterių, išmaniųjų įrenginių, išorinių kietųjų diskų ir kitų ikiteisminiam tyrimui reikšmingų daiktų. Po šios operacijos įtarimai pareikšti 18 asmenų, dar 16 suteiktas specialiojo liudytojo statusas. Policija tikina, kol kas nukentėjusių vaikų nėra nustačiusi.

„Savaitėje“ – teisės mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas Gintautas Sakalauskas.

– Kaip aiškintumėte išaugusį domėjimąsi vaikų pornografija Lietuvoje?

– Lietuva prieš penkerius metus ratifikavo Europos Tarybos konvenciją prieš vaikų seksualinį išnaudojimą, ir, žinoma, kad tam tikri tarptautiniai įsipareigojimai ir didesnis dėmesys, greičiausiai, veda prie to, kad daugiau tokių veikų yra užregistruojama.

– Man vis dėlto norėtųsi kažkaip apibrėžti, kas yra pedofilas? Dar yra seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, seksualiniai iškrypimai, kur čia yra riba?

– Pedofilija yra liga. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to. Liga, kuri bent jau pagal du klasifikatorius yra priskiriama psichiniams sutrikimams. Tai liga, kurios požymiai yra tokie, kad žmogaus (90 proc. jų yra vyrai) seksualinis interesas orientuotas į vaikus, kurie nėra lytiškai subrendę, t. y. maždaug iki 12–13 metų. Tas interesas vyraujantis, trunka ilgą laiką, nemažiau nei pusę metų. Dėl to pačiam žmogui kyla tam tikrų psichologinių, psichinių kančių. Be to, tas asmuo yra vyresnis negu 16 metų, o interesas nukreiptas į vaikus, kurių amžiaus skirtumas nuo to žmogaus ne mažiau 5 metų.

Pedofilija yra liga. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to. Liga, kuri bent jau pagal du klasifikatorius yra priskiriama psichiniams sutrikimams.

– Jam turi būti nemažiau kaip 16, o vaikas – ne mažiau kaip penkeriais metais už jį jaunesnis?

– Taip. Ir pirmas apibrėžimas nurodo, kad pedofilas nėra tolygu nusikaltėlis. Ir šiaip, bendrąja prasme už pedofiliją nėra baudžiama. Kalbant apie vaikų pornografiją, vien jos turėjimas yra baudžiamas pagal Baudžiamąjį Kodeksą. Mes ir dauguma šalių yra įpareigotas pagal mano minėtą konvenciją įpareigotos tai daryti. Bet tai nereiškia, kad žmogus, kuris turi tokius dalykus, arba net ir žmogus, kuris ieško seksualinių kontaktų su vaikais, arba jie nutinka, iškart yra pedofilas. Didžioji dalis seksualinės prievartos, nuo kurios nukenčia vaikai, yra padaroma ne pedofilų, o žmonių, kuriems tai yra kažkoks situacinis dalykas, kaip pakaitinis.

– Kitaip sakant, ten vietoje vaiko galėjo būti suaugęs žmogus?

– Suaugęs žmogus. Grynai medicinine prasme pedofilijos diagnozuoti nėra jokio pagrindo.

– Bet tai, kad visos mūsų antraštės portaluose ir žiniasklaidoje po šitos policijos sėkmingos operacijos buvo „sutraukytas pedofilų tinklas“, „išardytas pedofilų tinklas“, tai, klausantis jūsų, ar nebūsime mes, žurnalistai, paskubėję?

– Būsite paskubėję, juolab kad pati policija (dukart peržiūrėjau spaudos konferencijos įrašą) žodžio „pedofilai“ iš viso nevartojo. Jie ir negalėtų vartoti, nes tam, kad žmogui būtų diagnozuotas toks psichinis sutrikimas, reikia psichiatro išvados. Tai pati policija, net ir radusi dalykų, kurie galbūt kelia įtarimų, to konstatuoti negali. Jie to ir nesakė.

– Žmogus pats gali suvokti, kad jis pedofilas?

– Čia panašiai kaip ir su alkoholizmu. Žmonės dažnai nepripažįsta, nesuvokia, nepastebi. Tam reikia pagalbos. Pedofilijoje nėra daug tyrimų, kurie galėtų pateikti labai aiškius apibendrinimus ir pasakyti, kad „štai, yra taip“. Pavyzdžiui, visiškai nėra aišku dėl priežasčių. Yra visokiausių prielaidų, visokiausių teorijų.

– Pedofilu gimstama ar susergama?

– Tai nėra žinoma. Yra visokiausių mėginimų smegenyse ieškoti tam tikrų dalykų, randami tam tikri skirtumai, bet jų interpretavimas kol kas visiškai pirminėje stadijoje.

– Ar pedofilija išgydoma? Kalbėjome, kad tai liga, kad ji gydoma, bet ar ji išgydoma, jei pradedama gydyti?

– Yra įvairių nuomonių. Bet kuriuo atveju, faktas yra vienas, kad, jeigu žmogus turi pedofilinį potraukį, terapija yra sunki, atkritimo tikimybė gana didelė.

– O kaip toli pedofilas yra nuo seksualinio nusikaltimo? Ar jis visada į jį ateis bet kuriuo atveju, ar viskas gali apsiriboti vaizdais, nuotraukomis, žiūrėjimu iš toli, pasitenkinimo jausmu?

– Yra įvairiai. Yra klasifikacija. Tarkime, vokiečiai išskiria, kad yra žmonių, kurie pasitenkina, t. y. jų pasitenkinimo priemone yra vaizdai, yra tokių, kuriems reikia fizinio kontakto, ir yra mišri grupė, kuriems reikia ir to, ir to.

Dar svarbu suprasti – jei pornografijoje vaizduojamas vaikas, turima galvoje vaikas iki 18 metų. Kaip minėjau, pedofilija yra interesas vaikams iki lytinio subrendimo – 12–13 metų. Turint omenyje tokį atskyrimą, gali būti, kad pornografijoje vaizduojami vaikai, bet, jeigu tai jau lytiškai subrendę vaikai, vyresnės paauglystės laikotarpio, tai iš viso tada nieko bendra su pedofilija neturi.