Kaip išsirenkate, ką skaityti? Pagal temas, autorius, viršelius, privalomos literatūros sąrašus, iššūkius, skaitymo nuomonės formuotojų rekomendacijas? Galbūt, kaip aš, renkatės knygas intuityviai, vaikščiodami lentynų labirintais? Čia knygos kalbasi su jumis, nors dar net neatvertėte pirmo puslapio. Įsikibę į Ariadnės siūlą, išeinate iš knygų labirinto su nauja knyga. Jų pasirinkimas kažkuo magiškas, nepaprastas. Ar tiesiog kas nors su manimi ne taip?

Pažintį su Ukrainos literatūra užbaigsime dviem skirtingų kartų autoriais. Kitąmet jūsų laukia rubrika apie europinę tapatybę formavusią ir vis dar formuojančią literatūrą, kurios dalis yra ir ukrainiečių proza. Ši apžvalga – pokalbis tarp dviejų ukrainiečių rašytojų: Taraso Prochaskos (gim. 1968), kuris atstovauja Vidurio Europos santvarkų riboženklyje atsidūrusiai kartai, ir posovietinės, Maidano kovotojų kartos atstovo Andrijaus Liubkos (gim. 1987) iš Užhorodo. Apžvelgiamose knygose karas ir pasipriešinimas vyksta kitomis formomis; vienas autorius pasitelkia magiškojo realizmo ginklus, o kitas – esė rinktinę, savotišką tikrų ir autofikcinių pramanų arsenalą.

Apie pasakotojus

A. Liubkos 192 puslapių ramybės esė rinktinę „Kažkas su manimi ne taip“ į lietuvių kalbą vertė Donata Rinkevičienė, išleido leidykla „Gelmės“. A. Liubka – poetas, rašytojas, eseistas, vertėjas, Ukrainos PEN centro narys. Užhorodo universitete baigė ukrainiečių filologijos, Varšuvos universitete – balkanistikos studijas. Jo knygos pelniusios daugybę literatūros premijų, verčiamos į užsienio kalbas. Jis yra tarptautinių poezijos festivalių kuratorius, aktyvus savanoris, padedantis Ukrainos kariuomenei. A. Liubka  2024 m. gruodžio 16 d. apdovanotas Józefo Konrado Korzeniowskio literatūrine premija už nuoseklumą kūryboje, formos naujoviškumą, tekstus, plečiančius žinias apie ukrainiečių kultūrą.

T. Prochaskos magiškojo realizmo romaną „Nepaprastieji“ į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, išleido leidykla „Aukso žuvys“. Ukrainiečių rašytojas ir žurnalistas. Lvivo universitete studijavo biologiją (specializacija – botanika). Daugelį metų dirbo apžvalgininku įvairiuose periodiniuose leidiniuose, bet yra išbandęs įvairiausių profesijų – nuo radijo laidų vedėjo, galerijos savininko iki sodininko. Jo kūryba dažnai siejama su magiškuoju realizmu, o romanas „Nepaprastieji“ gretinamas su garsiausiu Gabrielio Garcíos Marquezo kūriniu „Šimtas metų vienatvės“. Autorius pelnęs svarių literatūros premijų Ukrainoje ir už jos ribų.

Imkit mane ir skaitykit

„Knygos jau stebi mane, tarytum merkia, akį, vilioja: „Imk mane pirmiausia!“

Andrijus Liubka, p. 63

Abi knygos į mano rankas pakliuvo beveik intuityviai, nors ir buvau vedama rubrikos „Pažinti Ukrainą“. Su A. Liubka susikalbėti pavyko lengviau nei su T. Prochaska, ir nežinau, ar trukdė magiškojo realizmo žanro slenkstis, kurį buvo sunku peržengti, o gal platesnio ir gilesnio Vidurio Europos tautosakos, politikos ir huculiškos tapatybės suvokimo trūkumas?

A. Liubka – mano kartos rašytojas, jo žodžiuose ir išgyvenimuose radau daugiau savęs, artimesnių kultūrinių Lietuvos ir Ukrainos ženklų. Kol kas į lietuvių kalbą išverstos vos dvi šio autoriaus knygos – jau anksčiau apžvelgtas ironiškas romanas „Karbidas“, pasakojantis apie ukrainiečių svajonę integruotis į Europą, ir šio straipsnio dėmesio centre atsidūrusi ir 2022 m. ramybe (iki vasario 24-osios) dvelkianti eseistika.

Žmogiškumo, melancholijos ir praeinančio laiko ženklų kupina A. Liubkos esė rinktinė. Perskaičius trumpus, greičiausiai socialinės tinklaveikos karantino sąlygomis užrašytus tekstus, atrodo, kad viskas gerai su tavimi, manimi ir visais aplink mus. Visiškai normalu nurimti tol, kol pati žemė tyli. Tačiau prieš audrą visada būna tylu. A. Liubka savo knygoje pasiūlė receptą, kaip išgyventi ateinant dar tamsesniems laikams, jis tarsi Pipinas dainavo didžiosiose Minas Tirito salėse, bet iš tiesų tai Frodas, Semas ir Pipinas dainuoja ją keliaudami per Grafystę.

„Denetoras: Moki dainuoti, ponaiti hobitai?

Pipinas: Na... taip. Mano gentainiams patinka. Tačiau nemokam dainų, tinkamų didelėse menėse ir užklupus negandai.

Denetoras: Kodėl tavo dainos netinka mano menėse? Dainuok.

[pauzė]

Pipinas:

Namai toli, platus pasaulis priešaky.

Takų takelių daug yra žingsniuot per tamsią naktį,

Kol visos žvaigždės įsižiebs.

Migla šešėly, prieblanda, tamsa

Išblės tada.

(„Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ (rež. Peteris Jacksonas)

Už autofikcinės (autobiografinių pramanų) A. Liubkos esė rinktinės „Kažkas su manimi negerai“ slypi tai, kas bendra mums visiems: krūva neperskaitytų knygų; žadintuvas, nustatytas 20 minučių anksčiau, nei iš tikrųjų reikia pabusti, kad dar galėtum pamiegoti; muzika, nukelianti į meilės be atsako laikus; tautinis tapatumas, veikiamas vakarietiškojo progreso, ir daugybė kitų bendražmogiškųjų išgyvenimų.

Paprastų dalykų grožis kažkuo stebuklingas. Tarsi tas egzistencinis sunkumas ir neapibrėžtumas būtų nustumtas į šalį. Tarsi kuriam laikui pasislėpęs šių žodžių glėbyje jaustumeisi saugus nuo triukšmo ir ateinančių blogų laikų. Tačiau audra ir blogi laikai mūsų dar neapleido: kova už Ukrainą Europoje ir visos Europos ateitį tęsiasi. Ir viskas su mumis bus gerai, jei kovosime visomis įmanomomis formomis: žodžiais, simbolinio pasaulio ženklais, kietosiomis ir švelniosiomis galiomis.

Tamsiais karo metais rašytojas ir savanoris A. Liubka kaupia patirtis. „Ilgainiui visa tai perkelsime į literatūrą. Galbūt tai įvyks ne šiandien, bet kada nors įvyks. Tikiu, kad karas yra poezijos metas. Kai emocijos didelės, tikros ir nuoširdžios, ji būna geriausia. Galiu parašyti eilėraštį, kad kaip nors nuraminčiau savo emocinę būseną, o skaitytojas gali jį perskaityti per dvi minutes ir taip pat kažką pajusti.“

Literatūra dažnai tampa veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių patirtis. Tai ypač ryšku jaunystėje, kai emocijos ir santykiai išgyvenami intensyviai. Psichologiniu požiūriu tokie tekstai atlieka katarsio funkciją – emocinio išsivalymo procesą, leidžiantį susitaikyti su vidiniais konfliktais. Filosofas ir psichoanalitikas Erichas Frommas teigia, kad kūryba yra vienas svarbiausių būdų įveikti vidinį susvetimėjimą ir atrasti prasmę pasaulyje. Taip literatūra ne tik atspindi skaitytojo emocijas, bet ir tampa dialogu tarp kartų ir kultūrų.

„Mes kvėpuojame tuo pačiu oru, nors tarp mūsų šimtai kilometrų.“

Andrijus Liubka, 2008

Dabar pasakojimais bandome gelbėti pasaulį, o jaunystėje gelbėjome save. Paaugliai išgyvena didžiulių emocinių audrų – didžiulę laimę arba gilų liūdesį. Pats A. Liubka, vos keturiolikos metų patekęs į karinę mokyklą, jautėsi vienišas, jam buvo sunku prisitaikyti prie griežtos, sukarintos aplinkos, nes viduje buvo jautrus poetas. Rašymas, poezija jam tapo terapijos forma.

Jaunystės užrašinėse, dienoraščiuose, kurių ir dabar turi ne vieną, jis rašė laisvąją poeziją (pranc. vers libre). Tik įstojęs į universitetą tą poeziją pradėjo publikuoti ir gana greitai tapo pripažintu poetu, literatu, kuris šiandien ne tik žodžiais, bet ir savanoryste gelbsti ukrainiečius.

Pasipriešinimas žodžiais

Kultūros fronto kovotojai, švelnioji galia, literatūrinis pasipriešinimas, sunkių patirčių, kolektyvinės atminties ir tapatumo užrašymas – visa tai tapo pasipriešinimo formomis. Pastebėjote, kaip pakito Ukrainos miestų pavadinimai, versti į lietuvių kalbą po 2022 m. vasario 24 d. rusų invazijos į Ukrainą? Tai ne šiaip žaidimas žodžiais, raidžių kaitaliojimas, bet simbolinė kova su ideologizuota rusiška kultūra, vis keitusia ir bandžiusia užgožti nacionalinę kultūrą.

Imperinė ir sovietinė rusifikacija paliko daug žaizdų ir plyšių. Net kai kurie lietuvių kalbos žodžiai, filmų pavadinimai ilgą laiką rėmėsi rusiškąja tradicija. Kaip yra dabar? Dabar kvėpuojame laisviau ir mūsų mintys neįkalintos doktrinose. Anksčiau kova vyko Ezopo kalba (užslėptos, alegorinės ar metaforinės kalbos forma, kuria siekiama perteikti idėjas ar žinutes netiesiogiai), šiandien ji atviresnė. Vis dėlto įdomu patyrinėti, kaip gimsta magiškojo realizmo pasakojimai. Kokios aplinkybės formuoja rašytojus-burtininkus?

Ar magiškasis realizmas gimsta iš buitinio ir brutalaus realizmo, modernybės krizės? Visad galvojau, kas įkvepia rašytojus kurti magiškojo realizmo, o ne brutalizmo ar buitinio realizmo istorijas? Galbūt tai nepakeliamas gyvenimo paprastumas, buitiškumas, netvarka, nepaklotos lovos ir neplauti indai gimdo magiją, kurios už knygos ribų tiesiog nėra? Modernaus pasaulio krizės ženklai: sujaukti pokalbiai, nešvarios vertybės, suaižėjusios sąjungos. Ir jos gimdo pasakotojus – tuos, kurie bando gelbėti buityje įstrigusius... O gal tiesiog nori išsigelbėti patys? Diktatūros sąlygomis augusiai kartai teko išgyventi buitinį alkoholizmą, priverstinę kolūkizaciją, tremtį. Jų tapatumą apsivijo ir smaugė politinės stagnacijos, atšilimai ir persitvarkymai. Kaip jie gelbėjosi ir kokių liudijimų grožinėje literatūroje galime perskaityti?

Kultūrinis tapatumas Karpatuose

T. Prochaskos alternatyvi Karpatų ir jų gyventojų huculų istorija po A. Liubkos eseistinio lengvumo skaitytojui bus šioks toks iššūkis. Šis postmodernus ir magiškai realistiškas prozos kūrinys auga kaip vijoklis – apipina skaitytojo mintis, liežuvį ir širdį. Kai kur sunku suvokti pagrindinių personažų, jeliveciečių Sebastiano, Pranciškaus ir Anos trijuose asmenyse (motina, dukra ir anūkė) santykius. Įspėju, kad ne visiems jie bus priimtini. Galbūt primins 2014 m. filmo „Lemtis“ (rež. Michaelas Spierigas, Peteris Spierigas) siužeto absurdiškumą, o gal vokiečių serialo „Tamsa“ (2017–2020) painumą, kur „pabaiga yra pradžia, o pradžia yra pabaiga“.

Skaitant sunku išpainioti tą siužetinį vijoklį ir suprasti, kas tie lėmėjai, „nepaprastieji“ – „žemės dievai“, stebintys daugiaplanį veiksmą ir personažų metamorfozes. „Iš savo knygos neištrūksi, kad ir ką keistum“ – ši T. Prochaskos mintis skamba savirefleksiškai, tarsi jis būtų įkalintas savo paties knygoje.

„Vienintelę tavo knygą riboja tavo tembras, tonacija, raiška. Lemtis – tai būdas kalbėti. Nors pasaulyje begalė knygų, išties gerų skaičius yra baigtinis. Jis privalo būti baigtinis, lygiai kaip tų kitų turi būti begalė. Tai moko augalai“ (p. 77). Ir romanas „Nepaprastieji“ tarsi augalas filosofiškai, mitologiškai stiebiasi link skaitytojo; tiesa, ne kiekvieną jis pasieks.

Taraso ir Andrijaus susikalbėjimas

Du skirtingų žanrų, skirtingų kartų kūriniai, bet balsas – tos pačios tautos. Kas juos sieja? Atsitiktinumai, susiklijuojantys į bendrą pasakojimą, politinis kontekstas, beprotiškas noras ištrūkti į Europą? Ar beprotiškas noras papasakoti apie tai, ką reiškia būti ukrainiečiu XX a. totalitarizmo mėsmalėje ir XXI a. vartotojiškoje kultūrų asimiliacijoje? Norėdami suprasti ir pažinti kitą, visų pirma pabandykite jį perskaityti.

Pabaigoje – miniatiūra

Pasimatymas su autoriumi. Kai išeini į pasimatymą su tau patinkančia knyga, atrodo, priešais tave su puodeliu kavos prisėda ir autorius. Jis žiūri, kaip skaitai, stebi, kaip juda tavo akių obuoliai, slenka tekstu, kurį pats išrašė intuityviai. Tas santykis nematomas, neapčiuopiamas. Nutolęs geografiškai, o gal laikmečiais. Autorius su tavimi kalbasi nebyliai. Kol skaitai, jūsų santykiai auga, o kai užverti knygą, nutrūksta. Toks laikinas bendravimas su autoriumi per jo tekstą ir autoriaus su skaitytoju. Intymu, kol galvoji, kad taip tekstą skaitai tik tu ir tik tave stebi autorius. Iš tiesų tokių laikinų santykių daug. Visi jie nutrūksta. Puodelis kavos jau išgertas, o paskutinis sakinys perskaitytas.