Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“ (vertė Laura Liubinavičiūtė)

„Prieraišumo laisvė“ – pirmasis argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin romanas. Nes dabar kone viskas yra romanas, nes juk romanas solidžiau už apysaką ir perkamesnis,  nors vargu, ar 130 puslapių kūrinį galėtume vadinti romanu... Bet kaip ten bebūtų, šis rašytojos kūrinys, išplėstas iš apsakymo, nes iki tol ji rašė tik trumpąją prozą, buvo pastebėtas ir pripažintas, o 2017 m. netgi pateko į trumpąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Laura Liubinavičiūtė.

„Prieraišumo laisvė“ parašyta dialogo forma. Kalbasi berniukas ir suaugusi moteris. Dialogas ilgas ir nepertraukiamas – čia  nėra remarkų, skyrių ir pašnekesys perskaitomas vienu prisėdimu. Tai paskutinis pokalbis, o greičiau tardymas, – mirštančiojo ir liekančiojo. Pokalbis apie tai, kaip jiedu atsidūrė čia: miestietė Amanda mirties patale kaimelio ligoninėje ir jis, ūkininkų berniukas, šalia jos lovos. Berniukas įsitikinęs, kad moteris turi visus atsakymus apie tai, kas nutiko, tik reikia juos surasti, o moteris blaškosi patale, klejoja ir žingsnis po žingsnio, nuklysdama ir pasikartodama, atkuria pastarąsias lemtingas dienas.

Amanda prisimena dieną, kai sėdėjo automobilyje su neseniai sutikta Karla šalia vasarai išsinuomoto namo provincijoje. Karla jai papasakoja neįtikimą istoriją – prieš kelerius metus jos sūnus Davidas apsinuodijęs, o gydytojas laiku nepasiekiamas, todėl nunešė berniuką pas žiniuonę, gebančią pajusti žmonių energiją ir juos gydyti. Davidą nuo mirties išgelbėja, bet to kaina milžiniška ir Karla sutiko ją sumokėti: esą jos vaiko siela perkelta kitą kūną, o kita – į jo. Kūnas pagyja, bet Davidas pasikeičia. Karla įsitikinusi, kad į jos sūnaus kūną pateko kažkas blogo. Amanda, nors ir netiki šia istorija, išgąsdinta keisto Davido ir Karlos elgesio ir nerimaudama dėl savo dukros Ninos saugumo, nusprendžia kuo greičiau grįžti į savo tikruosius namus mieste. Deja, išvykti iš miestelio, kaip jau žinome, jai nepavyksta.

Motinystė, pasireiškianti kaip akylas galimų pavojų vaikui stebėjimas, – vienas svarbiausių knygos leitmotyvų. Amanda ne tik stengiasi nepaleisti iš akies vos kelerių metukų dukters, bet ir nuolat galvoja apie dukters saugumą, kuris neatsiejamas nuo jos pačios saugumo. Ji tai vadina „išsigelbėjimo atstumu“ – apie tai išgirdo iš savo mamos, o ji iš savosios. Išsigelbėjimo atstumas – tai motinos fizinis nuotolis nuo vaiko, kad įvykus nelaimei ši galėtų išgelbėti ir vaiką, ir save. Šį išsigelbėjimo atstumą, šį motinišką instinktą, ji jaučia kone fiziškai, kaip valą, ją jungiantį su dukra.

Bet kai kurie pavojai nematomi, kai kurie ir nepajaučiami, ir tas valas neįsitempia, kai labiausiai reikia. Jis galvoje, netikras, o pavojus ateina iš ten, iš kur mažiausiai tikimasi. Amanda mato pavojų tarp žmonių ir žmogaus sukurtų daiktų: baseino, namo, išsigąsta Karlos ir jos sūnaus, bet  pavojus tyko kai kur kitur – žemėje. Gamta nėra saugi: ją teršia žmogus, o ši nuodija žmogų. Taigi knygoje stipri, nors pernelyg į paviršių neiškeliama, ekologinė žinutė. Kartu ši tema praplečia ir motinystės temą – juk žemė daugelio šalių mitologijoje vadinama motina.

Rašau apie šią stengdamasi kuo mažiau atskleisti – tik intrigą ir pagrindinę temą. Darau tai sąmoningai – tai viena tų knygų, kurios išlaiko įtampą ir nežinomybę iki pat pabaigos. Nors žaidimas skaitytojo smalsumu ir nėra vienintelis knygos sluoksnis, joje yra ir peno apmąstymams, ir literatūrinių eksperimentų, tačiau nenoriu sugadinti pirmojo perskaitymo malonumo tiems, kurie ims „Prieraišumo laisvę“ į rankas.

O pabaigoje grįžkime į pradžią. Lietuviškas knygos pavadinimas pasirodė mažų mažiausiai keistas, sunkiai suprantamas, vis spėliojau, kodėl nepaliktas originalus „Išsigelbėjimo atstumas“, tuo labiau, kad ši sąvoka nuolat kartojama ir yra itin svarbi. Tiesa, angliškas knygos pavadinimas irgi ne geresnis – „Fever dream“, lietuviškai tai karštinės sapnas, o tiesmukiau ir karštinės sukeltas kliedesys. Lietuviškas atrodo pernelyg abstraktus, o angliškas suponuoja tam tikrą knygos perskaitymo būdą ir išvadas, nors šiaip jau knyga palieka daug atvirų klausimų: kadangi pasakojimas neturi patikimo pasakotojo, jokio išorinio žvilgsnio, kūrinys lieka labai sąlygiškas. Kas tai realistinė istorija apie prietarus, taršą ir motinų iliuzijas? Istorija su magiškojo realizmo prieskoniu? Aukštos temperatūros sukelti kliedesiai? Sapnas sumišęs su tikrovės trupiniais? O gal motinos baisiausias košmaras? Kaip yra – tesprendžia pats sau kiekvienas šios tirštos, intensyvios ir intriguojančios istorijos skaitytojas.

Maz Evans „Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba Kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį“ (vertė Jūratė Dzermeikaitė)

Pramoginės vaikų literatūros klodai neišsenkami, kasmet tokių knygų vaikams pasirodo daugiausia. Ne veltui, juk vaikai jas ryte ryje – ten daug nuotykių, skaitysi lengva ir neprailgsta, o kur dar daugybė komiškų veikėjų ir situacijų, iš kurių gali kvatotis ir kvatotis. Vienas tokių lengvų ir didesnių iššūkių skaitytojui nekeliančių pasakojimų autorius Jeffas Kinney‘is, savo knygas prilygino saldumynams. Taip, pramoginė literatūra iš tiesų primena saldėsius, bet juk jie nebūtinai vien sintetiniai ir visai nenaudingi. Štai neseniai į rankas pakliuvo anglų rašytojos Maz Evans „Eliotas ir ištrūkęs demonas“. Jei jos nebūtų parekomendavę, greičiausiai taip ir nebūčiau atsivertusi: per dideli pramoginės literatūros kalnai, o ir nėra tai ką itin mėgstu. Bet ši tikrai pralinksmino.

Pagrindinis knygos veikėjas dvylikametis Eliotas – liūdnas vaikas. Niekada neturėjo tėčio, o per trumpą laiką ne tik prarado senelius, bet ir mamą. Beveik. Ji susirgo neįvardijama psichikos liga – jos atmintis pasidarė labai ribota, tad jam tenka ją globoti. O tai itin sunku, kai tau tik dvylika, o ištekliai labai riboti. Anot autorės, nors nuo pat pradžių ketino parašyti smagią knygą, ši tema jai ši tema rūpėjo, nes „Jungtinėje Karalystėje yra daugybė sergančius artimuosius globojančių vaikų, kurie taip bijo, kad bus atimti iš tėvo ar motinos, kad nedrįsta kreiptis pagalbos.

Taigi vieną dieną į Elioto tvartą nusileidžia ambicinga, bet rimties darbams kitų Zodiako tarybos narių per jauna laikoma zodiako Mergelė. Jiedu netyčia išlaisvina po Stounhendžu įkalintą mirties demoną Tanatą ir Mergelei tenka, pasitelkus Olimpo dievus į pagalbą, išsrėbti visą šitą košę... Eliotas irgi prisijungia prie kompanijos – tikisi, kad taip jam pavyks atsikratyti finansinių bėdų ir galbūt netgi sugrąžinti mamai protą, nors, kaip sako Dzeusas: „Deja, mes dažniau pridarome mirtingiesiems bėdų, o ne išsprendžiame jas“ (p. 182).

Knygos stilius – humoristinis, akivaizdžiai įkvėptas Roaldo Dahlo, Davido Walliamso kūrybos. Vienintelis Eliotas vaikas kaip vaikas, o visi kiti – tiek žmonės, tiek nemirtingieji – sukarikatūrinti, hiperbolizuoti, pajuokiami. Nors Olimpo dievai ir tikruosiuose mituose yra gana žmogiški, netobuli, tačiau išlaiko rimtį ir didybę, o šioje knygoje tampa visiškais plevėsomis – dievų pasiuntinys Hermis čia tipiškas metroseksualas, besivaikantis madų ir negalintis ištverti nė dienos be selfio, Dzeusas – absoliutus mergišius, Atėnė – nuoboda Oksfordo profesorė, Afroditė – paika pažinčių firmos vadovė. Kodėl šie keistuoliais Anglijoje niekas pernelyg nesistebi? Šioje vietoje Dzeusas smagiai pašiepia knygos autorės gimtinę: „Mums reikėjo vietos, kur būrelis ekscentrikų, turinčių keistų įpročių, per daug neišsiskirtų iš kitų <...>. Mums pasirodė, kad Anglija tam labiausiai tinka (p. 180).

Humoristiniame kontekste atsiduria ir kiti Antikinio pasaulio žmonės ir mitiniai veikėjai. Štai nemirtingųjų pasaulio dienraštyje rasime Kasandros horoskopus, Homeras čia gyvenimo būdo apžvalgininkas, Ciceronas – naujienų, o Ovidijus – aktualijų korespondentas. Be abejo, jei neskaitei senovės graikų mitų, nežinai, kas yra Ciceronas, Homeras, iš inversijų kylantis pasakojimo humoras suplokštėja, o veikėjai tampa vien tik stereotipų rinkinukais. Nors knyga tikrai nėra sudėtinga, vis dėl to iš skaitytojo reikalauja šiokių tokių žinių. Be to, jos adresatas yra dvigubas – tai ir augesnis vaikas, ir suaugusysis, ne tiek ir mažai čia suaugusiųjų pasaulio, net politikos aktualijų ir kritikos, štai pavyzdžiui, demonas Hipnas vis įsikūnija į kokius nors turtuolius, šiuo metu jis – Ričardas Trumpingtonas... Nelabai sunku atspėti, kokios dvi žymios figūros – politiko ir verslininko – slypi po šiuo vardu.

Knygoje nemažai pejoratyvinių vardų, keiksmų, pecifinio žodyno, žaidimo kalba ir tropais. Akivaizdu, kad vertėjai Jūratei Dzermeikaitei teko gerokai padirbėti, nors kai ko adekvačiai, deja, išversti nė neįmanoma. Pavyzdžiui, nemirtingųjų laikraščiui šnipinėja kurmiai. Šmaikštu, bet lietuviškai neįmanoma adekvačiai perteikti to, ką šiuo atveju sako angliškas tekstas: tai yra ir metafora, ir materializuota metafora, nes kurmiais (angl. moles) anglakalbiame pasaulyje vadinami šnipai.

„Eliotas ir ištrūkęs demonas“ – smagi knyga, bet vis dėlto knyga ne be trūkumų. Pasakotojas pernelyg stengiasi būti šmaikštus, tad vietomis persistengia, ir nors veiksmas veja veiksmą, o juokutis juokutį, justi, kad istorija gerokai ištempta. Galiausiai fantastikoje labai svarbios ne tik magijos ribos, bet ir logika, nuoseklumas, dėsningumas. Deja, vietomis šioje knygoje to pritrūksta, pavyzdžiui, dievams negalima laužyti mirtingųjų įstatymų – todėl jie negali pavogti Anglijos karalienės karūnos, tačiau padaryti dublikatą ir sukeisti jau kažkodėl gali, nors tai, šiaip jau irgi nelegalu...  Knyga turėtų patikti Roald Dahlo, Davido Walliamso, Tomo Dirgėlos kūrybos gerbėjams.