F. Aydemir romanas „Džinai“ – emociškai intensyvus šeimos epas apie imigrantų dalią

  • Teksto dydis:

Reta šeima Lietuvoje nėra patyrusi imigranto vargų ar bent apie juos girdėjusi. Daugeliui teko palikti šalį, gelbėjantis nuo slegiančio nepritekliaus, arba iš baimės, bėgant nuo karo priespaudos ir politinių persekiojimų. Šiuo metu vis dažniau mūsų šalis tampa prieglobsčiu nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams bei kitų šalių piliečiams.

Mums artima ir pažįstama imigranto dalia, kurią naujausiame romane „Džinai“ (Djinns, 2022) aprašo Fatma Aydemir, vienas ryškiausių balsų šiuolaikinėje vokiečių literatūroje. Leidyklos VAGA išleista knyga tyrinėja migracijos temą – turkų ir vietinių gyventojų patirtis XX a. pabaigos Vokietijoje. Emociškai paveikus romano siužetas išlaiko nuolatinę jausminę įtampą.

„Ne kasdien tokios knygos pasirodo, kai iš paprasčiausių žodžių sukuriamas toks gilus, širdį suvirpinantis paveikslas, ir nerasime jame jokio tuščio sentimentalumo ar jausmingumo, tik skausmą, kurio visada apstu žmogaus gyvenime“, – pastebėjo knygos vertėja Giedrė Sodeikienė.

Džinai“ yra vienas įdomiausių pastarojo meto kūrinių apie imigrantų likimus grožiniuose tekstuose.

 

„Džinai“ yra vienas įdomiausių pastarojo meto kūrinių apie imigrantų likimus grožiniuose tekstuose. Jautriai atskleisdama nusivylimų ir nepatenkintų lūkesčių saistomos šeimos istoriją, F. Aydemir kalba apie mūsų kultūrinę tapatybę: apie tai, kaip jos netekimas ar savanoriškas atsisakymas lemia gyvenimo kryptį ir drąsą būti tuo, kas esi.

Kas buvo tas vyras, kuris atsikraustė į Vokietiją iš kaimelio Kurdistane ir visą gyvenimą sunkiai dirbo metalo įmonėje? To klausia savęs vaikai, atvykę į tėvo laidotuves Stambule. Kodėl jis niekada nepasakojo apie gyvenimą iki Vokietijos? Ir kodėl niekada daugiau nekalbėjo gimtąja kalba?

Tas vyras – tai tris dešimtmečius Vokietijoje sunkiai plušėjęs turkas Huseinas. Tiek laiko prireikė, kad pagaliau išpildytų savo svajonę ir įsigytų nuosavą butą Stambule. Tačiau, tik įsigijęs butą – Huseinas miršta. Nepaisant to, jo figūra vis dar meta ilgus šešėlius ant žmonos ir vaikų likimų.

Vyresnysis sūnus Hakanas iki šiol jaučiasi draskomas tėvo lūkesčių, jo sesuo Peri kamuojasi dėl tapatybės klausimų, o Sevda – dėl praleistų gyvenimo galimybių ir patirtų neteisybių. Jauniausiasis Umitas jaučiasi sugniuždytas, nes jam užginta mylėti. Motina Eminė nepajėgia išsivaduoti iš praeities traumos. Pasakojime netikėtai šmėsteli ir paslaptinga būrėja, kuri teigia, kad praeityje būta ir penktojo šeimos nario. Ką gali reikšti nepažįstamosios regėjimai ir kas jais gali tikėti?

Kiekvienas romano veikėjas visapusiškai pristatomas viename iš skyrių, plėtojamos ne tik imigracijos, bet ir LGBT, psichinės sveikatos, vidinių šeimos nesusikalbėjimų bei gedulo temos. Polifoniškas pasakojimas palaipsniui atskleidžia, kaip šeimos problemos perduodamos iš kartos į kartą, kaip vieno veikėjo pyktis ir nusivylimas kyla iš kito skausmo, prarastų vilčių ir nepatenkintų poreikių. Kartu kiekvienas šeimos narys ieško pripažinimo ir stabilumo šalyje, kurioje juos nuolat atmeta.

Pasak romano autorės F. Aydemir, nebūtina vadintis Huseinu ar Emine, kad suprastum  veikėjų rūpesčius ir skausmą. Be to, toks pasakojimas galėtų skleistis daugelyje šalių, nebūtinai Vokietijoje.

„Džinai“ – jau antrasis romanas, kuriame F. Aydemir nagrinėja turkų-vokiečių kultūrų aspektus ir prieštaras. 2017-aisiais pasirodė debiutinis jos romanas „Elbogen“, kuris buvo įvertintas Frans Hessel ir Klaus Mchael Kühne premijomis. Rašytoja yra kilusi iš turkų-kurdų šeimos, jos seneliai atvyko į Vokietiją prieš kelis dešimtmečius kaip samdomi darbuotojai. Šiuo metu F. Aydemir gyvena ir dirba žurnaliste Berlyne, rašo straipsnius apie Turkijos politines problemas, vokiečių ir turkų santykių peripetijas.

Romano „Džinai“ leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas pagal vertimų rėmimo programą.

Partnerio nuotr.

Kviečiame skaityti romano ištrauką:

Turbūt visi turi savo džinus. Huseinas turėjo savo džiną, kurio bandė nusikratyti stropumu, tokiu, kuris jam padėdavo būti visada užsiėmusiam, kad niekada nereikėtų galvoti, kodėl jis nebekalba kurdiškai, kodėl Eminei neleidžia kalbėti kurdiškai ir mokyti vaikus kurdų kalbos. Kodėl? – to Peri niekada jo neklausė, kaip ir to, kas atsitiko per tuos dvejus karinės tarnybos metus, po kurių jis priėmė šį sprendimą, kiek žino Peri, o ir niekada jo neklausė, kaip vėliau jis vienas išvyko į tokią šalį, kurios istorija jam buvo visiškai nežinoma, niekada jo neklausė, nes žinojo, kad jis nieko jai neatsakys. Atsakymų šioje šeimoje beveik nesulaukdavai, visi pasakodavo tik tas pačias istorijas, kurios jiems nekėlė skausmo, jos kiekvieną kartą skambėdavo šiek tiek kitaip, kartais papildytos naujomis detalėmis, nereikšmingomis smulkmenomis, kurios nuolat vis daugiau paslėpdavo, nei ką nors paaiškindavo. Galbūt šeima yra ne kas kita kaip darinys, susidedantis iš istorijų ir istorijų ir istorijų. Tačiau ką tada reiškia tos tuštumos jose, tas tylėjimas? Ar tai angos, galiausiai nulemsiančios viso statinio griūtį? O gal tai oras, kuriuo kvėpuojame, nes tiesa, visa tiesa mums būtų nepakeliama?

Nė Sevda niekada nepasakoja apie gaisro naktį ir kaip paskui jautėsi, kai reikėjo sugrįžti į Zalchageną, niekada nepasakoja, kodėl paliko Ihsaną, pasakoja tik apie savo restoraną ir apie nuovargį, atrodo, jai gerai sekasi, nusipirko mersedesą, o Bahar leidžia į baleto pamokas. Tačiau ir Sevda turi savo džiną, bet mano, kad nuo jo pabėgs su ta savo ambicija, padėjusia jai pakilti iš analfabetės į verslininkę, bet ji jai parodo ir jos ribas, nes ambicija nepadeda, kai kas nors bando ištrinti tavo šeimą. Peri beveik nesimato su savo didžiąja seserimi. Praėjusią žiemą su Umitu ir Hakanu nuvažiavo į Žemutinę Saksoniją aplankyti jos ir vaikų, nes Sevda apskritai nebeatvažiuoja į Reinštatą. Labai daug darbo, sako, bet visi žino, kad Sevda susipyko su Emine, tik niekas nežino, dėl ko. Paskutinį kartą buvo atvažiavusi su vaikais Naujųjų išvakarėse, kai sudegė kepama žąsis. Tų Naujųjų išvakarėse, po kurių Peri neteko Armino. Visas butas priėjo dūmų. Peri visą dieną gulėjo Hakano ir Umito kambaryje ir galvojo apie mirtį ir tik trumpam išeidavo iš kambario, apsimesdama, kad valgo kaip normalus žmogus. Dūmų pilname kambaryje jos žvilgsnis susitiko su skausmo kupinu Sevdos žvilgsniu, ji neseniai buvo išgyvenusi savo namų gaisrą ir ankstų kitos dienos rytą neatsisveikinusi išvažiavo su vaikais.

Taip, Sevda daug dirba, Peri matė lankydamasi pas ją sausį, matė, apie ką sukasi Sevdos pasaulis, kaip jai svarbu, kad kiti, pirmiausia vokiečiai, pripažintų jos darbą, kaip jai svarbu jų pagarba, kaip jai svarbu priklausyti prie jų, neišsiskirti, būti tokiai kaip visi tame tokiame kaip visi vokiečių mažmiestyje, nes ji galvoja, kad vidutinybė ją išgelbės. Kas žino, gal ji ir teisi. Tačiau Peri abejoja.

O Hakanas, Hakanas apsėstas nesibaigiančio savo gyvenimo šou, savo nuolatinės vaidybos, niekas nežino, kas iš tikrųjų yra Hakanas, nes jis kiekvienam pateikia vis kitą savęs versiją. Peri net nežino, ar pats Hakanas žino, kas jis, ar jis seniai nebetiki nė savo istorijomis, kurias, nelygu kontekstas, visada pasakoja taip, kad žmonės arba jį myli, arba jo nekenčia, bet, šiaip ar taip, nuo jo nenuleidžia akių, nes kai tik Hakanas kur nors pasirodo, iškart atsiduria dėmesio centre.

O Eminė... Peri net nežino, ką galvoti apie Eminę. Kai pamato savo motiną, prieš akis iškyla beviltiškai suveltas vilnonių siūlų kamuoliukas.

Fatma Aydemir „Džinai“, iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, leidykla VAGA, 2024.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių