– Ar esate grupės „Lemon Joy“ muzikos gerbėja? Sukūrėte viršelį albumui „Willkommen“, išleistam praėjusiais metais.

– Taip, man patinka muzikos skambesys ir, prieš imdamasi kiekvieno projekto, pasiklausau tos muzikos, įsigilinu į skambesį ir ieškau specifikos – kuo tai skiriasi nuo ankstesnių albumų. Tuomet stengiuosi išreikšti tai vaizdu. Susipažįstu su muzika, o „Lemon Joy“ kūryba man patinka.

– Ar muzika turi patikti?

– Manau, kad ji neturi būti svetima. Neprivaloma būti muzikos gerbėju, kad sukurtum vieną ar kitą viršelį. Tačiau manau, kad tai neturėtų būti svetima, nes jei nemėgsti tam tikros muzikos, nejausi smagumo. Gal net tas viršelis bus svetimas muzikos grupei, nes visgi reikia atskleisti muzikos specifiką.

– Ar lengvai buvo sukurtas „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ dizainas?

– Atrodo, kad tai gana minimalistinis sprendimas, švarus dizainas, bet pats procesas buvo gana ilgas. Mes su Igoriu Kofu apsibrėžėme tam tikras gaires, prielankumą jis jaučia minimalizmui. Tad tikrai žinojau, kad eisime link to. Tai labai švarus dizainas, yra dvi spalvos – tamsiai pilka ir šviečianti žalia. Kai reikėjo išsirinkti elementus, visiškai „išsivalėme“ ir ant albumo viršelio net nėra pavadinimo. Apsiribojome tik W raide. Tai tam tikras linijų derinys. Procesas buvo ilgas, bet manau, kad rezultatas – išgyventas ir išpuoselėtas.

– Apie albumą, ko gero, negalima spręsti tik pagal jo viršelį?

– Ir taip, ir ne. Sakoma, kad ir apie knygą negalima spręsti iš viršelio. Nereikia spręsti, jei dizaineris kūrė atidžiai nežiūrėdamas, jei viršelis – tarsi atskiras nuo grupės įvaizdžio ir skambesio. Pagrindinė dizainerio užduotis kuriant viršelį – nesupriešinti vaizdo su visu kitu. Bet jei dizaineriui pavyksta atrasti grupės unikalumą ir vaizdu tai perteikti, tuomet iš viršelio spręsti reikia.

– Jei tai dizainerio kūryba, ar reikia kovoti už savo idėją?

– Dizainas yra taikomasis menas, tad reikia prisitaikyti iki tam tikro lygio. Tai nėra kažkokių dizainerio ambicijų įgyvendinimas, dizaineris turi atspindėti muzikos skambesį. Kartais tenka ne pakovoti, o padiskutuoti, bendradarbiauti su muzikos kūrėjais, prodiuseriais apie tai, kas labiausiai tiktų. Bet nevadinčiau to kova.

– Kokius atliktus darbus dar išskirtumėte? Kokia buvo iššūkiai, kūrybinis procesas?

– Dabar šioje srityje vyko pertrauka. Anksčiau dirbome prie kelių Jurgos Šeduikytės albumų viršelių, taip pat „Anties“ viršelių. Prieš penkerius metus to buvo gerokai daugiau. Labai smagiai dirbta su Jurgos projektais, nes ten buvo daug laisvės ir kilo įdomių sprendimų.

To pavyzdys – Jurgos albumas „+37 ° (Goal of Science)“. Albumo viršelio nuotraukų fotografavimas vyko aparatu, kuris fiksuoja ne vaizdą, o šilumą. Darėme ir pačios Jurgos, ir visos grupės fotosesiją. Tai nebuvo svetima pačiam albumui ir jo pavadinimui, temai.

Vienas smagesnių žaidimų ir eksperimentų buvo darbas su Suicide DJs albumu „Animation“. Jis turi labai ilgą pavadinimą iš keliasdešimties žodžių, kurį sutalpinome paišytame albumo viršelyje. Dėl muzikos skambesio kilo mintis padaryti tokį eksperimentinį iliustravimo principą. Piešimas buvo smagus tuo, kad tiko tik tai, kas nedailiai ir negrabiai nupiešta. Taip norėta atkartoti neprofesionalų piešimą.

Iš to buvo sulipdytas albumo dizainas, ištisinis piešinys, paišyti net rėmėjų logotipai. Nėra nė vieno elemento, sukurto kompiuteriniu būdu. Toks eksperimentinis žaidimas tiko prie muzikos, kuriai būdingas kiek nešvarus garsas ir tai, ką sau leidžia Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis.