Kai vaikiška svajonė virsta labai rimta gyvenimo aistra, nebaisus nei fizinis skausmas, nei psichologinis nuovargis ar pagundos. Kad šis teiginys nenuginčijamas, įrodo jaunųjų menininkų, kuriais galime didžiuotis, pasiekimai. Jauna balerina Julija Stankevičiūtė – viena iš jų.

Ką tik Prancūzijoje, Grase, vykusiame tarptautiniame konkurse "Jeune ballet mediterraneen 2015" Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokinė vyriausiųjų grupėje pelnė aukso medalį. "Per tris dienas man atsivėre tiek durų, dabar tereikia rinktis", – džiaugiasi J.Stankevičiūtė, atvirame pokalbyje papasakojusi, kaip svajonė šokti padeda įveikti ir fizinius sunkumus, ir anaiptol neišgalvotą konkurenciją baleto pasaulyje.

– Šeštadienį, kai paaiškėjo, kad patekote į konkurso finalą, jums suėjo aštuoniolika. Tikriausiai tai viena geriausių dovanų pilnametystės proga.

– Taip, išties 18-asis gimtadienis praėjo kiek kitaip nei daugelio jaunimo, tačiau tikrai ne prasčiau. Visų pirma, patekti į finalą, o antra, tokia nuostabi vieta kaip Grasas – tikrai pačios geriausios gimtadienio dovanos. Kad patekčiau į šį konkursą turėjau būti atrinkta kitame konkurse – Švedijoje. Kai sužinojome, kad važiuosiu į Grasą, be galo apsidžiaugėme visi – tiek aš, tiek mano mokytoja Beatričė Tomaševičienė, tiek mano tėvai. Grase man buvo privaloma šokti dvi variacijas, kurias jau buvau šokusi Švedijoje (Mariaus Petipa klasikinę variaciją iš baleto "Žizel" 1-ojo veiksmo ir modernaus šokio kompoziciją "Something long lost", kurią man sukūrė modernaus šokio mokytoja Riikka Katariina Ihalainen). Reikėjo išmokti ir surepetuoti naują klasikinę variaciją. Su mokytoja pasirinkome Medoros variaciją iš baleto "Korsaras". Visos šios variacijos yra labai skirtingos ir labai įdomios. Žizel variacija reikalauja ne tik nepriekaištingos technikos ir kontrolės, bet ir gilių vidinių išgyvenimų. Kiekvieną judesį reikia atlikti iš širdies ir jaučiant, nes pats personažas – Žizel – be galo tyra ir jausminga mergina, turinti lyg du gyvenimus – žemiškos merginos ir fantastinės būtybės. Kita klasikinė variacija (Medoros) yra viena sudėtingiausių mano kada nors šoktų. Ji greita, gana ilga, daug sudėtingų judesių, o pagrindas – sukiniai, todėl reikalauja labai daug ištvermės ir nepriekaištingos technikos. Na, o moderni variacija – visiška priešingybė abiem klasikinėms. Jei šokdama Žizel visada turėjau būt lyg keletą centimetrų pakilusi nuo žemės, lyg ne šios žemės būtybė, tai moderni variacija atvirkščiai – labai žemiška ir laisva (žemiškumo suteikia ir tai, kad šoku basa). Tačiau šokdama šį numerį taip pat turėjau atiduoti visą save ir jausmingai papasakoti mintį, užšifruotą pavadinime. "Something long lost" – tai kažkas seniai prarasto, kažkas, ko protas negali atsiminti, bet kūnas prisimena ir veda mintis link to prisiminimo.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš šio konkurso?

– Įspūdžių tikrai labai daug ir malonių. Žinoma, be jų dar parsivežiau ir nuovargį, nes visos tos trys dienos buvo labai įtemptos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mažai miego, daug repeticijų, treniruočių, žinoma, nervai. Iki šiol esu dalyvavusi ne viename konkurse užsienyje, tačiau tokiame rimtame, kaip šis, dar nebuvau dalyvavusi. Nebuvo ir aukščiausių įvertinimų. Tai pirmas kartas, kai už visą darbą ir prakaitą buvau šitaip dosniai įvertinta! Jausmas nepakartojamas..

Dalyvauti tokiuose konkursuose yra labai svarbu kiekvienai balerinai. Ne tik dėl to, kad gali laimėti prizų, medalių, premijų. Turbūt svarbiausi dalykai yra tai, kad įgyji patirties, pamatai, kas vyksta pasaulyje, o pasaulis pamato tave. Į tokius konkursus susirenka daug įtakingų baleto srities žmonių, todėl turi galimybę būti pastebėta, įvertinta, galbūt gauti pasiūlymų. Taip atsitiko ir man. Konkurso žiuri narys Ivanas Cavallaris pasiūlė atvykti į jo vadovaujamą teatrą Prancūzijoje ("L’opera National du Rhin") ir dvi savaites dirbti, repetuoti su jo trupe statant naują spektaklį. Tai yra nežmoniškai gera galimybė, kurios tikrai nepraleisiu. Galbūt ateity tai bus pirmoji mano trupė! Konkurso Varnoje "Varna IBC 2016" atstovė pakvietė į vieną stipriausių ir prestižiškiausių konkursų pasaulyje. Ir tai dar ne viskas, sulaukiau ir kvietimo mokytis Nyderlanduose esančioje Karališkojoje Hagos konservatorijoje. Taigi per tris dienas man atsivėrė tiek durų, dabar tereikia rinktis.

– Kokia atmosfera buvo šio konkurso užkulisiuose ir apskritai konkursuose?

– Pirmąją dieną, vos tik atėjus prie teatro, kuriame viskas vyko, durų jau buvo sustoję dalis konkurso dalyvių. Visi žvalgėsi ir nužiūrinėjo vienas kitą, lyg bandydami nuspėti, ar jis/ji geresnis už mane. Mane asmeniškai tai irgi labai domino, bet sau to neleidau, klausydama mokytojos patarimo. Ji sakė, kad nesvarbu, kas ką sako, kokiu žvilgsniu nužiūri, reikia visiškai atsiriboti nuo aplinkinių ir klausyti tik jos, nes niekas negali išmušti iš kelio, kuriuo eini.

– Ar jūsų nebaugina konkurencija baleto pasaulyje, apie kurią esama tiek mitų ir net kuriami filmai?

– Negaliu sakyti, kad visiškai nebaugina, nes tai netiesa. Šiek tiek jos jau esu patyrusi, kai buvau jaunesnė, ir tai yra labai nemalonu ir skaudu, tačiau augant jos, ačiū Dievui, lieka vis mažiau. Tačiau niekada negali būti tikras, kai esi tarp svetimų žmonių, pavyzdžiui, konkurse. Todėl tokiose situacijose stengiausi svarbiausius daiktus (puantus, kostiumus ir kt.) nešiotis su savimi, o ne palikti persirengimo kambariuose. Na, o psichologinės stiprybės dažniausia semiuosi iš gerų prisiminimų, muzikos, poilsio ir, žinoma, tėvų, draugų bei mokytojų. Dažnai tvirtybės prideda ir geras oras. Prieš išeidama į sceną niekada nepamirštu persižegnoti ir pasakyti sau, kad viskas, kas tuoj įvyks, priklauso tik nuo manęs, o aš galiu.

– Jūsų kelias į šiandienos sėkmę prasidėjo nuo pirmųjų baleto pamokų. Papasakokite apie savo pažintį su baletu.

– Apie baletą išgirdau darželyje. Vienas mėgstamiausių dalykų jame man buvo šokių pamokėlės. Nors tai nebuvo baleto pamokos, bet šokių mokytoja pastebėjo mano muzikalumą, laikyseną, meilę šokiui ir pamatė manyje baleriną. Ji pasiūlė mano tėvams leisti mane į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai nusprendė pamėginti ir užrašė į priešmokyklines pamokas šioje mokykloje. Taip viskas ir prasidėjo. Nuo to laiko net norėdami tėvai manęs nebūtų iš ten ištraukę. Su mama pradėjome vaikščioti į baleto spektaklius, ir stebint grakščias ir lengvas balerinas mano galvoje gimė svajonė – tapti viena iš jų. Mokykloje kiekvienais metais darėsi vis sunkiau, o laisvo laiko vis mažiau... Galiausiai neliko nei savaitgalių, nei atostogų. Iš pradžių buvo sunku susitaikyti su tuo, ypač kai per žiemos atostogas tėvai išvykdavo slidinėti, o man tekdavo likti namie ir ruoštis spektakliams. Buvo liūdna, tačiau jau tada suvokiau, kad čia man yra svarbiau ir kitaip aš negaliu, jei noriu tapti balerina. Ir manęs tai nesustabdė. Ir nestabdo dabar. Meilę baletui, žinoma, padėjo ugdyti ir pedagogai, kurie ir spaudė, ir pyko, ir palaikė, neleido pasiduoti.

– Spėju, kad vienas banaliausių klausimų, kuriuos baleto artistai išgirsta iš prašalaičių, – apie dietas. Apsaugosiu jus nuo jo, tačiau paprašysiu papasakoti apie kasdienybę.

– Mano dienotvarkė apima visą dieną. Išvykstu tamsoje, grįžtu tamsoje. Be baleto užsiėmimų, lankau ir bendrojo lavinimo pamokas. Jų per dieną būna nuo trijų iki šešių, ir dar apie 4–5 ir daugiau valandų šokio kasdien, įskaitant šeštadienius, o pasirodymo dienomis – ir sekmadienius. Po visų repeticijų grįžus namo dar reikia paruošti namų darbus, nusiprausti, o tada tikrąja ta žodžio prasme kristi į lovą. Tokia dienotvarkė turi ir savų pranašumų. Kai neturi daug laisvo laiko, išmoksti geriau jį planuoti.