Šiais laikais sudėtinga surasti vietą, kurioje nepersekiotų muzikinis triukšmas, todėl norėtųsi, kad kartais kavinėse tiesiog būtų tyla, mano kompozitorius Antanas Jasenka. Anot jo, daugelyje Lietuvos kavinių skambanti muzika – kaip šiukšlių kibiras, pilamas ant galvos. Jei jau ji groja, tęsia kompozitorius, geriau tegu skamba tokia, kurios specialiai paklausyti ateitų žmonės.

„Kalbame apie transliuojamą muziką, kuri nebūtinai išreiškia džiugesį, nebūtinai pakelia nuotaiką. Ji užpildo eterį, kuris, matyt, daugumai tiesiog reikalingas, nes tokios tradicijos. Bet kodėl negali būti tos ramybės? Jeigu tai – specializuota kavinė ir toje kavinėje groja kažkokia muzika, tai suprantu“, – sako A. Jasenka.

Jis prisimena, kad sovietiniais laikais „Lietuvos“ viešbutyje, kuriame buvo restoranas, dainuodavo dabar jau garbios popkultūros žvaigždės, tokios, kaip Stasys Povilaitis, „Nerija“ ir kiti. „Žmonės į tokį restoraną ateidavo sąmoningai paklausyti muzikos, pabūti, pabendrauti, gal ir pašokti“, – teigia pašnekovas.

– Pokalbio tema gimė, bendraujant su architektu Audriumi Karaliumi. Vieną rytą susitikome dėl interviu Kauno Senamiestyje ir neradome vietos, kur galėtume pasikalbėti. Nepaisant to, kad buvo dar ankstyvas rytas, visose kavinėse skambėjo muzika. Žinoma, skonio reikalas, bet ji mums pasirodė labai erzinanti, tranki, išbalansuojanti. Koks Jūsų įspūdis apie mūsų miestų garso takelį?

– Įdomus klausimas. Eteris, kuris prikištas įvairios informacijos: ir muzikinės, ir natūralios (tikrai turime bendrą gaudesį) turbūt žmogų veikia stipriai. Gamtos garsai turbūt yra prigimtiniai. Žmogus į juos reaguoja, priima, myli. Jeigu tų garsų – paukščio, vandens, vėjo – nemyli, turbūt tas žmogus –nelabai žmogus. Visa industrija, kurią sukūrė žmogus, turbūt – požiūrio reikalas į objektą ir to objekto apmąstymą. Jeigu kavinėse skamba prasta muzika (tik nežinau, kuo ji matuojama, bet, matyt, žmonės intuityviai jaučia, kad yra šeriami tokiais garsiniais produktais), žmogus turėtų apie tai sakyti, prašyti, galbūt išreikšti nuomonę platesniame sluoksnyje.

Visą laiką patyriu tokį dalyką – jeigu važiuoji autobusu ir groja radijo stotis, kurios negali priimti moraliai, psichologiškai, fiziškai, tai yra pažeidžiamos mano, kaip asmens, teisės. Esu priverstas klausytis kažkokių garsų, kurie man nesukelia didelio polėkio gyventi. Kaip su tuo elgtis ir tvarkytis patarimo turbūt neduosiu. Reikėtų orientuotis į pačią švietimo sistemą. Nuo pat mažumės mes žinome, kad vidurinėse mokyklose muzikos pamokos yra tokios...

– Penktadieniais ir paskutinės.

– Taip. Ir tai yra ne pamoka, o tiesiog laiko praleidimas. Kažkodėl dažniausiai galvojama, kad matematikos pamoka yra labai rimta, atsakinga pamoka ir reikia labai rimtai į ją žiūrėti, o į muzikos pamokas – nelabai rimtai. Dėl to turime tokias pasekmes: nėra suformuoto požiūrio į muziką, kad galbūt muzika – daugiau nei matematika, nes pati muzika yra matematika. Ji – architektūra, tvarkanti žmogaus sąmonę, psichiką, nervus, fiziką. Čia yra absoliučiai atsakingas dalykas.

Kinijoje senovėje buvo taikomos mirties bausmės po varpu. Antikoje būdavo grojamos specialios dermės, kurios iššaukdavo ramybę, karingumą. Jau tuo metu žmonės suprato garso, muzikos, garsų savybių reikšmę žmogui. Klausomės „netašytos“, vadinamosios popmuzikos, (net nevadinu to muzika, vadinu „darkalu“, kuris skamba ir keičia žmogaus sąmonę), paskui turime pasekmes.

– Kaip Jums atrodo, kaip sąmonę keičia, kokį poveikį mums daro skambanti mūsų miesto muzika viešosiose erdvėse, kuriose nesirenkame, ko klausyti?

– Turbūt, tiesioginę. Jeigu krenta bombos, kariaujama Ukrainos dalyje ir kažkokios grupuotės nesusikalba (dabar kalbu ne apie mūsų miestus), tai muzika daro didžiulį poveikį, nes arba žmonės klauso ne tą muziką, arba skaito ne tas pasakas ir labai skirtingai supranta tuos pačius dalykus, kuriuos matome kasdien.

Nesu Kauno gyventojas, bet, kai mokiausi, šiame mieste gyvenau ketverius metus. Tai buvo dar sovietinis laikas. Tas ir šis laikas turbūt yra skirtingas. Negalėčiau apibūdinti Kauno ir kokią poziciją jis turi muzikos atžvilgiu.

Yra, kas domisi akademine, šiuolaikine, klasikine muzika. Tas poveikis išreikštas visais formatais. Jeigu kavinėje skamba, mano supratimu, netinkama muzika, tai nereiškia, kad kažkam ji nepatinka. Matyt, ji reikalinga, bet norėtųsi daugiau kokybės. Tai skirta ne tik Kaunui, bet ir Vilniui, Klaipėdai, kitiems miestams.

Jeigu ir išvažiuojame iš Lietuvos, kiek kur buvau, girdėjau, kad šiaip dažnai groja [tokią muziką – LRT.lt]. Neseniai dirbau Švedijoje, Nacionaliniame dramos teatre. Sporto varžybos, jei jos vyksta, kavinėse visada transliuojamos. Man tai nepatinka, nes nesidomiu tokiais dalykais, tai erzina.

Garso poveikis mus supa nuolat. Esame jo viduryje. Visas miestas dūzgia. Visa tai, kas sukurta žmogaus muzikos ar kažkokiu kitu pavidalu, vyksta.

Labai norėčiau, kad kavinėse kartais būtų tyla. Ateini, dega smilkalas ir tiesiog tylu. Galbūt žmogus aptarnautų linktelėdamas, net nepaklausdamas, ko tu nori. Linktelėjai ir tau iš karto atneša karštos arbatos. Tai būtų idealu. Kavinės galėtų grupuotis, rūšiuotis. Būtų ambientinės muzikos kavinės ar roko muzikos kavinės tiems, kurie mėgsta aštrų garsą, šaižią gitarą. Tai būtų idealu.

Žmonės skirtingi. Jie vaikšto skirtingais takeliais, bet jais nueina į tas pačias kavines, kuriose groja ne visada įdomią muziką. Stengiuosi jos neklausyti.

– Užsiminėte apie užsienio šalis. Kai kuriuos restoranuose Italijoje muzikos nėra. Galbūt dėl to, kad antraip visi nesusišnekėtų, nes bendraujama daug ir garsiai. Galbūt ta garsi muzika, kurią leidžiame čia, pas save, atskleidžia ir mūsų mentalitetą – bendraujame tyliai, galbūt ir uždarai. Gal tos garsios muzikos reikia tam, kad nestotų nejaukios tylos pauzės?

– Galbūt. Žmogus apskritai bijo tylos, pabūti su savimi. Gal jau atprato pabūti tyloje, pamatyti savo, kaip individo, asmens, žmogaus, konfliktines, asmenines pozicijas. Kartais, matyt, baisu. Dėl to ištisai kalbama bet kas, bet kiek, su bet kuo.

Negalėčiau apibūdinti, kad mūsų tauta iš esmės yra tokia, bet yra daugybė požymių. Per minutę pasakoma daug tuščių, nereikalingų žodžių. Tai tas pats, kas stovėti autobusų stotelėje ir daryti kažkokius judesius – kratyti koją, galvą arba ranką. Kodėl? Juk tu ramiai lauki autobuso ir po to važiuoji. Juk nevairuoji automobilio staiga į kairę ar dešinę – įvyktų avarija.

Kažkaip su muzika yra taip – gali būti bet kas ir nuolat. Labai gerai pastebėjote, kad, kai nori pabendrauti, dar muziką ir pagarsina, kad nebendrautum. Jau ir taip turime bendravimo problemą. Yra internetas, kuris atima labai daug laiko, užgožia bet kokį bendravimą. Tai – blogai.

Visai neseniai girdėjau per LRT Radiją, ko žmogui reikia. Vienas iš svarbesnių dalykų – bendravimas su draugu. Taip pat – tyla. Dar buvo trečias, bet man užsifiksavo šie du.

Bendravimas – tai ne prie garsiai skambančios muzikos kavinėje, bet bendravimas iš tikrųjų, kaip minėjote apie Italiją – tyloje, ramiai. Pakanka tos tylos, kuri nėra tyla. Absoliučios tylos nėra, bet yra ramybė. Ji, jeigu priimu maistą, man suteikia dvasinę ramybę. Jeigu isterija paleistume per mikrofonus, maistas būtų blogai virškinamas.

– Galbūt šį visuotinai paplitusį garsinį chaosą galima būtų apibūdinti kaip muzikinį terorizmą: ne tik mieste sunku atrasti vietą, kur neblaškytų garsi muzika, bet net ir gamtoje ar paplūdimiuose. Ten sklinda garsas iš garsiakalbių, automobilių bagažinių, dabar jau – ir iš mobiliųjų telefonų.

– Tai – bendravimo forma iš Rusijos (nenoriu tos šalies įžeisti). Tokios tradicijos atėjusios iš ten. Seniau buvo mada nešiotis magnetofonus ant peties – garsiai groja muzika, atkreipiamas dėmesys į save, tarsi neturėtum, kuo daugiau pasidžiaugti. Gal to apmažėjo.

Paminėjote pliažus, viešas vietas – ten to labai daug. Rasti kampelį, kur galima tiesiog pagulėti prie jūros ar pakvėpuoti grynu oru, tampa prabanga. Kodėl? Grįžtu į tą pačią pradžią – švietimo sistema, kuri taikoma bendrojo lavinimo mokyklose, muzikos pamokos yra ypač svarbios.

Švedijoje buvau priblokštas, kai statėme spektaklį. Reikėjo, kad aktoriai grotų. Grojo visi. Klausiu – kodėl pas jus taip? Ar mūsų teatre visi aktoriai gali groti? Ne, kažkas tą moka. Ten moka visi. Būdami mokykloje, jie nuo pradžių privalėjo mokytis groti kokiu nors instrumentu. Muzikos pamokos buvo tokios. Visi – dainuojantys, grojantys.

Jeigu taip žvelgiant, jie turi ABBA, turi vakarietiškos muzikos kultūrą ir popkultūrą, kuri skani ir šiandien klausoma, populiari. Grįžtu prie to paties – švietimo sistemoje į tai turi būti labai atsižvelgta. Suprantu, kad yra gerų mokytojų, įdomiai vedančių pamokas. Auga karta, kuri nebūtinai kvaila ar neišsilavinusi. Per 25-erius nepriklausomybės metus užauginome naują kartą, kuri auga ir pati augina kitą kartą. Visko yra, bet bendras fonas vis tiek yra agresyvus.

Tai tiesa – terorizmas. Nereikėtų girdėti to „darkalo“, bet jis kažkodėl skamba per mikrofonus ir dar kolonėlė būna išnešta į gatvę.

Kaip Palangoje žmonės Jono Basanavičiaus gatvėje gali vaikščioti? Gal praeiti tą gatvę ir patirti šoką įdomu, bet vaikščioti, vakarieniauti – neįmanoma. Jeigu su automobiliu atsistočiau gatvėje ar kieme ir pradėčiau pypsinti, turbūt susirinktų daug gyventojų ir sakytų – ką čia darai? „Pypsiu, o ką?“

Kavinėje kažkodėl nekyla klausimas, kodėl taip garsiai groja muzika. Paprašai patylinti – patylina, bet už penkių minučių vėl pagarsins. Kodėl taip? Nežinau. Mąstykime, žmonės, tegul Lietuva ir tas eteris Lietuvoje bus kuo švaresnis, tada mes patys būsime švaresni.

– Prisiminiau kitą pavyzdį – Lotynų Amerikos šalys. Ten taip pat muzika groja absoliučiai visur. Visi dainuoja, bet ten kažkaip kitaip.

– Tai – fiesta, gyvenimo džiaugsmas. Labai džiaugčiausi, jeigu Kauno alėjoje ateitų tautininkai, dainuotų liaudies dainas, būtų gyvenimo, saulės, vandens maišatis viename.

Bet kalbame apie transliuojamą muziką, kuri nebūtinai išreiškia džiugesį, nebūtinai pakelia nuotaiką. Ji užpildo eterį, kuris, matyt, daugumai tiesiog reikalingas, nes tokios tradicijos. Bet kodėl negali būti tos ramybės? Jeigu tai – specializuota kavinė ir toje kavinėje groja kažkokia muzika, tai suprantu.

Sovietiniais laikais buvo „Lietuvos“ viešbutis, kuriame buvo restoranas. Jame dainuodavo mūsų dabartinės jau garbios popkultūros žvaigždės, pavyzdžiui, Stasys Povilaitis, „Nerija“ ir kiti. Žmonės į tokį restoraną ateidavo sąmoningai paklausyti muzikos, pabūti, pabendrauti, gal ir pašokti.

Iš tiesų yra skirtumas, kai Pietų kraštai švenčia gyvenimą, nes pas juos – saulė, mažai lietaus, karštis. Tai irgi formuoja žmogaus charakterį. Pas mus – daug lietaus, dažnai šalta. Matyt, niūriau per gamtą reaguojame patys į save.

– Pasitelkdamas savo, kaip kompozitoriaus, spektaklių muzikos autoriaus nuojautas, kokį garso takelį sukurtumėte mūsų aplinkai?

– Vienareikšmiškai – ambientas ir tik ambientas. Vienas garsas.

Man labai patinka varpų muzika Kaune, skambanti sekmadieniais. Tas švelnus varpo garsas, kuris sklinda po miestą, primena paprastus, bet tuo pačiu sakralinius, švelnius dalykus. Tokį garsą mėgstu, mėgčiau ir pats skleisčiau. Varpas mane žadina, kelia, tuo pačiu ramina ir surikiuoja dvasinę būseną.

Ambientas. Manau, kad reikėtų ramios muzikos, nes [tvyro – LRT.lt] daug agresijos. Vairuojame nervingai, skubame eilėse, nesišypsome vieni kitiems, esame susiraukę. Tai labai atsispindi.

Natūralu, kad ir kavinėse muzika – kaip šiukšlių kibiras pilamas ant galvos. Žmogus turi judėti, matyti, keliauti. Vis tiek yra būdų, kaip kur nors nuvažiuoti. Net Dalai Lama sakė, kad per metus vieną kartą reikia nuvykti į kokį nors kraštą, kur dar nebuvai. Kad ir Lietuvoje galima nuvažiuoti ten, kur dar nebuvai ir paskleisti kažkokią šviesą, jei ji tokia galima.