Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys sausio 6–8 dienomis skamba didžiausiame Sidnėjaus menų festivalyje. Miesto merė Clover Moore džiaugėsi galėdama jam užleisti pačioje Sidnėjaus širdyje esančią rotušę, o po pirmųjų pasirodymų Australijos žiniasklaida „Saulę ir jūrą“ vadina genialiu ir išskirtinę patirtį teikiančiu kūriniu.

Po Venecijos meno bienalėje 2019 m. pelnyto aukščiausio „Auksinio liūto“ įvertinimo, operą-performansą kviečiama atlikti žymiausiose parodų erdvėse, muzikos bei teatrų salėse, festivaliuose ir renginiuose visame pasaulyje. Po dirbtine kūrinio saule gulintys ir apie žmogaus bei planetos nuovargį dainuojantys poilsiautojai šių metų turą pradeda Australijoje. „Saulė ir jūra“ atidarė tris savaites truksiantį, nuo 1977 m. rengiamą Sidnėjaus festivalį, pristatantį teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno kūrėjus iš viso pasaulio.

„Prisiraganauta: kūrinys keliauja librete minimų geografinių nuorodų kryptimis. Viena iš operos veikėjų apdainuoja savo svaigius atostogų įspūdžius Australijoje. Jos euforija nardant palei Didįjį Barjerinį rifą ironiškai pasakoja apie šios koralų kolonijos – vieno didžiausių gyvojo organizmo – nykimą. Nesitikėjau, kad prieš bene penkerius metus rašytame tekste sudėti pasažai apie agresyvias ir malonias Žemės resursų vartojimo formas, saulės ir nuolatinių gaisrų nugairintiems australams skambės kaip vietinė aktualija“, – sako „Saulės ir jūros“ libreto autorė, rašytoja V. Grainytė.

Lietuvių menininkių sukurtą operą-performansą Australijoje atlieka tarptautinė solistų trupė, prie kurios prisijungė keturių chorų nariai. Galimybę suburti bene šimtą dainininkų ir savanorių suteikė neeilinė renginio erdvė. Rekordinis, daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dirbtinis paplūdimys supiltas XIX a. Sidnėjaus rotušėje. Joje iki pat Sidnėjaus operos atidarymo vykdavo koncertai, svečių priėmimai, 2000-ųjų olimpinių žaidynių ceremonijos. Toje pačioje salėje, kur rodoma „Saulė ir jūra“, 1890 m. įrengti tuo metu didžiausi pasaulyje vargonai.

„Ypatingai didelio mastelio pliažas reikalauja ir didesnių pastangų jį gyvai režisuoti, tačiau savanoriai entuziastingai ir natūraliai įsitraukia į kūrinio veiksmą. Ko gero labiau nei bet kur kitur justi, kokia stipri Australijoje yra pliažo kultūra, o savo oda pajutau, kad kur kas kandesnė čia ir pati saulė“, – apie kelionę į Australiją pasakoja viena iš kūrinio autorių R. Barzdžiukaitė. Jai antrindama L. Lapelytė sako, kad prieš pasirodymą kelias savaites keliavusi ir tyrinėjusi šalies gamtą bei istoriją, savo akimis pamatė ekologinių kataklizmų alinamą peizažą: „Kur kas labiau nei prieš tai atrodo, kad kūrinys skirtas Australijos kontekstui“.

Ypatingo Australijos žiniasklaidos dėmesio opera-performansas susilaukė jau po pirmųjų rodymų. „The Guardian“ meno ir kultūros apžvalgininkas Sidnėjuje Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui. Australiškame žurnalo „Time Out“ leidime kūrinys įvertinamas aukščiausiu balu ir pavadinamas jaudinančiu priminimu apie neišvengiamą žmonijos pabaigą. „Lapelytės partitūra apgaulingai paprasta, sudaryta iš elektroninių garsų, aidinčių klavišinių ir virš jų pakibusios įvairaus dainavimo faktūros. Santūri, plonesnė muzikos tekstūra, kuri, atrodo, sklinda iš visur ir niekur, reiškia, kad triukšmai, tokie kaip raketės smūgis į kamuoliuką, kūdikių čiulbėjimas, verksmas ir kikenimas, tampa garso peizažo dalimi. Grainytės libretas taip pat subtilus, kupinas ir labai smagių, ir beviltiškai liūdnų akimirkų. Žavinga ir Barzdžiukaitės režisūra bei scenografija“, – „Time Out“ rašo teatro kritikė Charlotte Smee, žavėdamasi atradimo džiaugsmą teikiančiu ir maloniai spalviškai suderintu kūrinio paplūdimiu.

Meno leidinių redaktorė, rašytoja Deborah Jones muzikos, menų ir kultūros žurnale „Limelight“ tekstą apie „Saulę ir jūrą“ paženklina penkiomis žvaigždutėmis ir pavadina kūrinį genialiu bei ilgai išliksiančiu atmintyje. Teksto autorė išskiria sumanų L. Lapelytės kompozicijoje panaudotą ostinatinį ritmą, paverčiantį kūrinio muziką švelniomis povandeninėmis srovėmis, kurias papildo atpalaiduojančios, o kartais susierzinimą konstruojančios melodijos. R. Barzdžiukaitės indėlį D. Jones apibūdina kaip įdomų žiūrovui sukurtą pratimą, kuris moko susikaupti, atkreipti dėmesį ir rasti paplūdimyje dainuojančius atlikėjus. O jų atliekamus V. Grainytės parašytus ir Rimo Užgirio į anglų kalbą išverstus tekstus kritikė vadina pilnais peno apmąstymams.

„Įdomus sutapimas, jog iš Sidnėjaus visa komanda keliaus į Čilę. „Saulės ir jūros“ librete būtent po australiško pasažo seka vieta apie iš Pietų Amerikos į mūsų šiaurės platumas atkeliaujantį bananą. Rašydama galvojau apie maisto mylias, apie tai, kokius atstumus įveikia ir kokį pėdsaką aplinkoje palieka iki mūsų keliaujantys vaisiai ir daržovės. Net nenumaniau, kad kūrinys pats virs tuo keliaujančiu importiniu bananu“, – apie kūrinio kelionę po pasaulį svarsto V. Grainytė. Artimiausiu metu kūrinį planuojama rodyti Santjage, Buenos Airėse, Vienoje, Paryžiuje.