Emma Healey „Elizabeta dingo“

Elizabeta dingo. Tuo romano protagonistė ir pasakotoja Modė yra įsitikinusi. Geriausios draugės nėra namuose, aplink kuriuos ji vis slankioja, Elizabetos sūnus kalba įtartinai, gal jai ką padarė... Juk niekad tinkamai neprižiūrėjo savo senstančios motinos. Bet Modės įtarimais niekas netiki – nei jos pačios dukra, nei slaugė, net ir policija. Abejoti verčiamas ir skaitytojas, nes Modė – dabar literatūroje itin pamėgtas nepatikimas pasakotojas. Šiuo atveju nepatikimas ne todėl, kad žaidžia, nepatikimas, nes ji garbaus amžiaus moteris, o jos atmintis, kaip pati teigia, yra popierinė.

Modė atminties draiskanas liepiama dukters lakoniškai fiksuoja ant daugybės popieriaus skiaučių. Jos, sukrautos į kišenes be jokios sistemos, išbyra ir susimaišo. Tas pats vyksta ir jos galvoje – staiga pasisukusi pamiršta, ko ėjo į parduotuvę ar apskritai kur išsiruošė, šimtąjį kartą beldžiasi į Elizabetos duris ir sau vėl konstatuoja, kad šioji dingo, praranda laiko nuovoką, pamiršta daiktų pavadinimus, o galiausiai net ir artimiausiųjų veidus. Ji serga ir jos liga, galima numanyti, senatvinė demencija, progresuoja.

Vis dėlto žmogaus protas keistas ir įstabus. Atmintis, užspeista į kampą dabartyje, ištrykšta gyvais ir detaliais jaunystės atsiminimais. Taip į romaną įvedama detektyvinė linija ir kartu kone paskutinė proga pagrindinei veikėjai, net jei pati to nesupranta, nuveikti kai ką itin reikšmingo.

Dar jai būnant paauglei, prieš 70 metų, pradingsta jos suaugusi ir ištekėjusi sesuo, su kuria palaikė glaudžius santykius. Kas nutiko seseriai, taip ir nebuvo išsiaiškinta, tačiau dabar Modė žingsnelis po žingsnelio, beieškodama vienintelės likusios savo draugės, išsiaiškina daugybę dešimtmečių jos šeimą kankinusią nežinią. Tik ar jai tai kuo bepadės? Išaiškėjus tiesai apie jos seserį ir palaidojusi geriausią draugę, Modė grįžta į pradinį romano tašką – Elizabeta dingo. Taigi galbūt Modė niekada nebeprisimins tiesos, nors dukra ir kasdien jai tai kartotų, ir savo skausmą nusineš į kapus.

Pirmoji jaunos britų autorės E. Healey knyga „Elizabeta dingo“, pasirodžiusi 2014-aisiais, tapo bestseleriu, yra išversta į kelias užsienio kalbas, apdovanota Jungtinės Karalystės ir Airijos „Costa“ premija už reikšmingiausią metų debiutą. Tiek dėmesio knyga sulaukė tikrai ne veltui, ji prikausto be išankstinių nuostatų ją paėmusį skaitytoją, pasiduodantį įtaigaus pasakojimo tėkmei, galbūt ir tą, kuris per literatūrą siekia geriau suprasti senatvine demencija sergančius žmones. Bet ji greičiausiai nuvils ieškantį netradicinio detektyvo (tai vienas iš knygą reklamuojančių apibūdinimų galiniame viršelyje). Čia svarbiausia ne tai, kas ir ką nužudė, nors ši linija taip pat įdomi, bet devintą dešimtį pasiekusio ir atminties bei savasties netekančio žmogaus drama.

Tiesa, pasakojimas nėra pernelyg depresyvus, ne kartą skaitytojas pagaus save kikenantį iš absurdiškų situacijų, mažą vaiką primenančių suaugusiojo poelgių. Bet knyga tikrai ne komiška. Puslapiams slystant pro pirštus, tenka patirti gyvenimo absurdą ir neteisybę, nykstančią komunikacijos galimybę, atsakomybės svorį, prispaudusį Modės artimuosius, ir jų pastangą išlaikyti artimą, pagarbų santykį. Galiausiai nuolat tenka akis į akį susidurti su žmogumi, t. y. pasakotoja, prarandančia atmintį, bet ne protą, todėl sutrikusia ir kenčiančia dėl to, kas vyksta: „Taip, daug ką pamirštu, tačiau mano protas nepakrikęs. Kol kas. Kaip man įgriso būti laikoma apdujėle. Atsibodo užuojautos kupini vypsniai ir švelnūs plekšenimai, kurių negaili žmonės, jei mano galvoje viskas susijaukia“ (p. 26).