Ir prezidentas, ir šlavėja

„Pirma diena ES, daug oficialių renginių ta proga, vakare – fejerverkai. Mes, spaudos fotografai, žinoma, fiksuojame ir oficialių renginių akimirkas, ir kadrus iš eilinių žmonių gyvenimo“, – pasakoja fotografas Kęstutis Vanagas.

Jam pavyko įamžinti su minia žmonių besisveikinantį tuo metu jau baigusį pirmąją kadenciją, bet dar neišrinktą antrajai prezidentą Valdą Adamkų su žmona Alma.

Spaudos fotografas pasakoja pribėgęs ir spėjęs užfiksuoti profesoriaus Vytauto Landsbergio šypseną spaudos kioske perkant „Veido“ žurnalo specialų numerį Lietuvos įstojimo į ES proga. Žurnalo viršelyje – jis pats, bet ir su savo didžiausiu politiniu oponentu Algirdu Brazausku rankose laiko mažą mergytę, o šalia užrašas, kad Lietuvos kelyje į ES politiniai priešininkai dažniausiai veikė kartu.

Tą dieną vyko ir daug neoficialių paminėjimų, pavyzdžiui, vienoje nuotraukoje – neįgaliųjų krepšinio mini turnyras prie Seimo.

Į fotografo kadrą pateko ir Vilniuje, Gedimino prospekte, apsauginės tvoros su vaikų piešiniais ir užrašu „2004 05 01“ fone, su šluota stovinti šlavėja, prisidengusi akis žiūrinti į saulę – lyg į šviesų rytojų. Būtent ši K. Vanago nuotrauka buvo pasirinkta projekto „Pirmoji diena Europoje“ nuotraukų parodos plakatui.

Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis pasakoja apie šio projekto idėją: „Pasiskirstėme, kas kur ką fotografuoja. Vieni fiksavo pirmuosius saulės spindulius, kiti važiavo į kokį fabriką, aš aplankiau Vievio paukštyną ir užfiksavau pirmuosius vištų padėtus „europinius“ kiaušinius. Romualdas Jurgaitis nuvažiavo į kaimą. Išėjo puiki nuotrauka: sėdi močiutė prie stalo, skaito ranka rašytą laišką, fone – senovinis radijo aparatas.“

Lietuvos narystės ES pirmųjų metų sukakties proga Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva surengta projekto nuotraukų paroda Europos Komisijos būstinėje Briuselyje. J. Staselis pasakoja, kad buvo eksponuoti didžiuliai, gal 1 kv. m dydžio lakštai.

Po dešimties metų pirmosios dienos Europoje fotografijų paroda surengta ir Europos Komisijos atstovybėje Vilniuje, paskui ji keliavo po Lietuvą. Buvo išleistas ir nuotraukų kompaktinis diskas.

Pokyčiai prie sankryžos

Kitame, fotonaujienų agentūros INNA inicijuotame projekte, „Lietuva. 24 valandos“ žinomi Lietuvos ir užsienio spaudos ir meninės fotografijos meistrai kartu su keliomis filmavimo grupėmis fiksavo Lietuvos žmonių gyvenimo akimirkas istorinio įvykio išvakarėse – nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki gegužės 1 d. 6 val. ryto. Surengta paroda, o 230 nuotraukų pateko į 160 puslapių tokio paties pavadinimo fotoalbumą.

Fotomenininkų draugijos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis prisimena, kad anuomet jis nutarė įamžinti aplinką, kurią pažįsta geriau nei bet kurią kitą, – apsidairyti aplinkui, netoli savo namų.

„Stabtelėjau prie pirmos didelės sankryžos prie savo namų, vedančios nuo Savanorių prospekto į Zanavykų gatvėje esantį Žaliakalnio turgų, ir fiksavau tarsi prie pokyčio sankryžos stabtelėjusius žmones. Bandžiau suprasti, su kokiais lūkesčiais, nešuliais, su kokiomis mintimis ir nusiteikimais žmonės pasitinka šį pokytį“, – savo „Kita diena ES“ nuotraukų ciklo gimimą prisimena G. Česonis. Į projekto „Lietuva. 24 valandos“ fotografijų knygą pateko apie dešimt toje pačioje vietoje nufotografuotų jo kadrų.

G. Česonis pasakoja, kad, bėgant metams, prie tų fotografijų vis sugrįžta. „Palyginti su tuo, kaip atrodėme, dabar esame pasikeitę. Tačiau ne gėda ir kokie atėjome, nes žmonių veiduose buvo tiek orumo, tikėjimo, kad tas pokytis bus teigiamas“, – sako fotomenininkas.

Po dešimties metų jis vėl toje pačioje vietoje stabtelėjo su fotoobjektyvu, gal ir šiemet stabtelės stebėti, kas pasikeitė. Kol kas tos prieš dešimt metų darytos nuotraukos niekur neviešintos, fotomenininkas dar neketina to daryti ir dabar, bet sako, kad jam įdomu fiksuoti pokyčius stebint žmones iš to paties taško ir gal tai virs kokiu viešu projektu.

Palyginti su tuo, kaip atrodėme, dabar esame pasikeitę. Tačiau ne gėda ir kokie atėjome, nes žmonių veiduose buvo tiek orumo, tikėjimo, kad tas pokytis bus teigiamas.

G. Česonis pasakoja, kad jo namai tebėra arti tos vietos, tarp tų žmonių, kuriuos ten pamato, yra nemažai jo kaimynų, pažįstamų ar šiaip kasdienybėje sutinkamų. Ir tą kartą, 2004-aisiais, sutiko einantį iš turgaus savo dėdę, kaimyną, kitus kasdienybėje matytus žmones.

„Man buvo svarbu stebėti aplinką, kurią pažįstu, ir ją tebestebiu. Koks pokytis? Materialiai gyvenimas tikrai pagerėjo, išlaisvėjome savo materialinėmis galimybėmis, turime galimybę laisviau keliauti, bet tai nereiškia, kad viduje tapome laisvesni priimti mums svarbius sprendimus. Tas klausimas mums tebėra aktualus. Tačiau turime pripažinti, kad taip gerai, kaip šiandien, Lietuvoje dar niekada negyvenome. Pagal statistinį vidurkį, kiek daug dabar žmonės turi galimybių, ir ne tik materialių, bet ir laisvės keliauti, mąstyti, reikšti nuomonę“, – lygina G. Česonis.

Paralelės: anuomet ir dabar

Projekte „Lietuva. 24 valandos“ kartu su fotografais pirmą dieną ES fiksavo ir operatoriai. Tai įamžinta valandos trukmės režisieriaus Juozo Javaičio dokumentiniame filme „Lietuva. 24 valandos“. Jame siekta parodyti Lietuvą be šventinio grimo, palikti autentišką to laiko dokumentą.

Vienas iš projekto operatorių Laisvis Karvelis prisimena, kaip pagal filmavimo grafiką jie turėjo stebėti fotografus, kurie buvo pagrindinė projekto ašis. „Buvo tikroji dokumentika. Jei nespėjai, ko nufilmuoti, vadinasi, neužfiksavai ir niekas dėl tavęs nekartos. Praleidi ir toliau važiuoji“, – pasakoja operatorius.

Jam įsiminė, kaip Rukloje filmavo Lietuvos karius, duodančius priesaiką. „Pirmą kartą buvau tose kareivinėse, maniau, daugiau nebeteks ten važiuoti. Tačiau viskas pasisuko kitaip ir dabar labai dažnai tenka važiuoti ten filmuoti. Tada, prieš 20 metų, tikrai nemaniau, kad reikalai pasisuks į blogąją pusę“, – pasakoja operatorius.

Autentika: G. Česonio nuotraukų ciklas „Kita diena ES, 2004“ – pasakojimas apie eilinius kauniečius, tą dieną atsidūrusius ties viena Žaliakalnio, bet kartu ir mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimo sankryža. Realybės fotofiksaciją jis pakartojo ir po dešimties metų. G. Česonio nuotr.

Bandant vesti paraleles tarp šiandienos ir ano meto, pokyčių įvyko skirtingomis kryptimis. L. Karvelis prisimena, kai, filmuojant Kauno kunigų seminarijoje, pusryčių metu, valgomoji salė buvo perpildyta klierikų. Operatorius domėjosi, kiek jų yra dabar, ir sužinojo – tik iki kokių penkių.

„Per 20 metų čia įvyko tokių pokyčių. Kai kur – atvirkštiniai procesai. Anuomet Rukloje filmavome čečėnų pabėgėlių šeimas. Ant sienos – nespalvotas, be jokių rėmelių jų idėjinio vado Džocharo Dudajevo portretukas. Atrodė egzotika: iš kur čia Lietuvoje pabėgėliai – jų buvo gal pora šeimų. Dabar situacija kitokia, nors anuomet apie tai net  nepagalvojai“, – lygina L. Karvelis.

Visos grupės turėjo ir bendrą užduotį – kas nufilmuos pirmą gimusį europinį kūdikį. Operatorius prisimena, kaip laukė Kauno gimdymo namuose. Seselės prilipusios prie „Šilelio“ (kas neprisimena – taip vadinosi lietuviškas mažutis televizorius), nes rodė anuomet labai populiarias meksikietiškas muilo operas apie vergės Izauros ir kitų meilės istorijas. Tačiau seselėms nuo ekranų teko atsitraukti, nes pirmasis europinis kūdikis jau netvėrė gimti.

L. Karvelis džiaugiasi, kad pavyko tai užfiksuoti. Dabar tai būtų sunkiai įgyvendinama. Jis sako neįsivaizduojantis, kokio ilgio turėtų būti parašų ant leidimo sąrašas. Anuomet buvo paprasčiau – užteko gimdančios mamos ir gydytojų žodinių sutikimų.

Tądien filmavo ir režisierių Gintarą Varną, kuris Kauno valstybiniame  dramos teatre statė Fiodorą Dostojevskį. „Jis į kamerą retoriškai klausia: „Ar mes bebūsime reikalingi Europai su Dostojevskiu?“. Klausimas ir šiandien aktualus ir retoriškas“, – mano L. Karvelis.