„Kiek žinau, esu apdovanota už maksimalizmą. Tai, vadinasi, savo studentams sakau teisybę, sakau: vaikai, man – 67 metai, bet mano kartelė, užuot leidusis, visą laiką kyla, kiekvieną kartą aš noriu daugiau ir daugiau. Galvoju, kad tai yra gerai“, – BNS sakė aktorė.

Nacionalinės premijos laureatė taip pat pabrėžia, kad tik nedaugelis, pasirinkę šią iš pažiūros patrauklią profesiją, tampa tikrais aktoriais.

„Jei dėl pinigų, iškart galiu pasakyti – rinktis neapsimoka, tegul net negalvoja apie tai. Aš tik vieną žinau – to išmokyti negalima, arba tave Dievulis patepė, pabučiavo tave į pakaušį, arba ne. Norinčiųjų yra labai daug, galinčiųjų – deja, ne. Bet taip, galvoju, yra visose profesijose“, – sakė menininkė.

Jei dėl pinigų, iškart galiu pasakyti – rinktis neapsimoka, tegul net negalvoja apie tai. Aš tik vieną žinau – to išmokyti negalima, arba tave Dievulis patepė, pabučiavo tave į pakaušį, arba ne.

Pasak jos, gauti svarbiausią įvertinimą kultūros ir meno srityje yra malonu, bet tenka prisiimti ir apdovanojimų užkraunamą atsakomybės naštą – ji apdovanojimą lygino su situacija, kai būdama 32-iejų tapo viena jauniausių aktorių, gavusių nacionalinio artisto titulą.

„Aš kitą dieną išėjau vaidinti ir kaip niekada blogai vaidinau. Galvojau, kodėl? Todėl, kad norisi pateisinti lūkesčius, tarsi „jeigu jau čia gavai apdovanojimą, tai eisime pasižiūrėti, ką ji parodys“. Bet man dar reikia viską „suvalgyti“, pabūti vienai, pasivaikščioti po Vingio parką“, – kalbėjo ji.

E. Gabrėnaitė sako, kad tarp pirmųjų žmonių, pirmadienį sveikinusių gavus premija už viso gyvenimo nuopelnus, buvo ir jai labai svarbus žmogus – ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, rašytojas Pranas Treinys. Anot aktorės, „matyt, vien dėl to vertėjo gauti apdovanojimą“.

Nuo 1972-ųjų teatro scenoje vaidinanti E. Gabrėnaitė prisipažino visą gyvenimą svajojusi būti rašytoja, ji rašo ir šiuo metu. Vis dėlto ji nesigaili pasirinkusi aktorės profesiją.

„Įstojau į „aktorinį“ tik todėl, kad manęs nepriėmė Maskvoje, kur stojau į teatro kritiką. Apverkiau visus suoliukus ir iš nevilties atvažiavau į Vilnių iš Kauno pirkti labai madingų lakinių diržų. Ėjau pro šalį, netyčia užėjau į teatrą, galvojau, na, metus prabūsiu. Tad štai kiek metų aš jau scenoje. Esu mistikė: kas turėjo įvykti, tas įvyko. Tikrai nieko nesigaliu. Ši profesija yra nuostabi tuo, kad yra Pranas Treinys, kad yra Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, kad yra visas mano Mažojo teatro kolektyvas: Rimas Tuminas, Faustas Latėnas. Jei ne jie, būčiau kažkokia kitokia“, – sakė aktorė.

E. Gabrėnaitė 1972-aisiais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA, tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją) beveik tris dešimtmečius vaidino dabartiniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, nuo 1990-ųjų vaidino Vilniaus mažajame teatre. Be kitų svarbių apdovanojimų, 2010-aisiais aktorė įvertinta Auksinių scenos kryžiumi už geriausią antraplanį vaidmenį, yra apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžiumi. Ji yra sukūrusi per 50 vaidmenų teatre ir kine. Šiuo metu E. Gabrėnaitė LMTA dėsto antrojo kurso studentams.