Vėjo malūnai, atrodo, paprasti statiniai, į kuriuos ne kiekvienas atkreipiame dėmesį. Jie stovi vidury lauko – galingi, bet vieniši. Stovi miestelių centruose – lyg jaustųsi valdovais.

Mūriniai, mediniai, stiebiniai, kepuriniai, dažniausiai 10 m aukščio – 1924 m. jų Lietuvoje buvo suskaičiuota tūkstantis, šiandien likę tik 114. Po visą šalį išsibarsčiusius vėjo malūnus galima išvysti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Čia veikiančioje parodoje fotografas mėgėjas Saulius Kvietka atveria nematytą vėjo malūnų pasaulį. Įspūdingus statinius jis įamžino prie savadarbio lėktuvėlio primontuotu fotoaparatu iš 30–40 m aukščio, kuriame, anot architektų, atsiveria penktasis fasadas – taip dažnai vadinamas statinio stogas.

– Kaip kilo mintis fotografuoti malūnus?

– Kai pradėjau fotografuoti iš viršaus, susimąsčiau: kokią temą pasirinkti? Iš pat pradžių buvo mintis fotografuoti pašto kelią (Sankt Peterburgas–Varšuva), nes per Ukmergę, Uteną važiuojant yra daug pašto namelių, pašto stočių. Bet vėliau atėjo mintis, kad tai – okupacinis kelias per Lietuvą. Geriau pasirinkti kažką, kas tikrai lietuviška. Tada draugas archeologas pasiūlė fotografuoti vėjo malūnus. Iš pradžių tiesiog fotografavau, o paskui viskas taip įtraukė, pačiam pasidarė labai įdomu. Malūnai, jų konstrukcijos – vieni kepuriniai, kiti stiebiniai. Įsigijau literatūros, pradėjau skaityti ir tuo domėtis.

– Kokias emocijas jums sukelia fotografavimas?

– Gilias emocijas, mane tai įtraukė.

– Ką atradote fotografuodamas?

– Paprastų žmonių sumanumą. Iš paprastų, lengvai prieinamų priemonių – medžio, akmens padaryti tokį įrenginį, kuris turėtų mechaninių ir aerodinaminių savybių, vis dėlto reikia sumanumo. Sugalvotos netgi turbinos, kad pasikeitus vėjui malūnas savaime atsisuktų į jį. Maišai pradėti užkelti naudojant vėjo energiją, ne tik grūdai sumalami, bet ir miltai "piklevojami". Paskui tie malūnai buvo daug kur naudojami: juose ne tik girnos malė, bet ir buvo įrengtos lentpjūvės, aliejaus spaudyklos. Teko svečiuotis ir Nyderlanduose, o ten malūnas buvo skirtas dažams gaminti. Jis trindavo pigmentą.

Malūnai pas mus atkeliavo iš Vakarų, todėl man pasidarė įdomu, o ką kiti su jais darė. Net iki Nyderlandų nuvažiavau, kad pamatyčiau, ką jie gamino.

– Kuo skiriasi malūnai skirtinguose Lietuvos enografiniuose regionuose?

– Nelabai kuo skiriasi. Kiek tos Lietuvos yra... Malūnai skiriasi pagal tos vietos arba to žmogaus, kuris nusprendė jį pastatyti, ekonomines galimybes. Vieni statė didelius mūrinius malūnus, kiti – nedidelius, medinius. Vienas žmogus pasakojo, kad jo tėvas buvo padaręs lentinį malūną. Šį užkėlė ant kluono, o nuo vėjo malūnas įsisukdavo ir maldavo grūdus nedidelėmis girnomis. Bet nurimus vėjui mechanizmas atsijungdavo ir reikėdavo malti rankomis.

– Koks malūnas jums labiausiai įsiminė?

– Labiausiai įsiminė tai, kad yra žmonių, "sergančių" lietuviško paveldo išsaugojimu. Štai ūkininkas, turintis daug žemės, atsikėlė iš kitos vietos malūną pas save į sodybą ir jį visiškai atstatė – netgi važinėjo po kaimus, ieškodamas autentiškų girnų. Pagamino kepurę, sparnus, pakėlimo tiltelį. Esu nufotografavęs, tai labai įdomu: stovi tas malūnas, visiškai atstatytas, sutvarkytas, o šalia – naujausia technika, naujausi kombainai, traktoriai. Žmogui negana dabartinio modernizmo, jis dar nori tos autentikos.

– Kiek malūnų esate nufotografavęs?

– 114 – tiek man pavyko jų rasti. Kiekvienais metais jų po vieną, po du prisideda. Svarbiausia, atsiranda entuziastų, kurie šį dalyką įvertina. Štai Nyderlanduose malūnas kainuoja 2 mln. eurų. Ir jį žmonės stato ne dėl verslo. Tiesiog turėti tokį statinį yra prestižas. Todėl Nyderlanduose jų net tiršta.

– Gal kada ir olandiškus malūnus fotografuosite?

– Kažkiek esu jų nufotografavęs, bet ne iš oro. Lietuvoje stengiuosi fotografuoti iš viršaus – tam, kad parodyčiau ne tik malūną, bet ir jo aplinką, malūninko sodybą.

– Fotografavimas – jūsų darbas ar hobis?

– Pomėgis. Esu inžinierius mechanikas, dirbu pagal specialybę.

– Ką dabar norėtumėte fotografuoti?

– Malūnus jau nufotografavau. Būdavo, pamatau malūną gale lauko – ir kulniuoju per dirvonus, kol iki jo ateinu. Kai šitą "kalvę" praėjau, dabar atrodo, kad bet ką galiu fotografuoti. Dabartinė tema būtų "mūsų miesteliai".

Atvažiuoji į miestelį, o jame yra keli objektai, kuriuos nori nenori turi nufotografuoti:  bažnyčia, mokykla, kapinės, jeigu yra – ir gaisrinė. Žinoma, prieš išvažiuodamas stengiuosi pasidomėti apie miestelį, tačiau atvažiavęs galiu rasti visiškai netikėtų dalykų, kuriuos tik iš oro pavyks pamatyti.

Pavyzdžiui, Kazlų Rūdoje yra įspūdingas viadukas, kuris eina per geležinkelį. Nuo žemės kažkas matyti, bet iš viršaus, kai tu jį visą apimi... Virš geležinkelio viadukas su tokiomis spiralėmis, žemyn einančiomis. Įspūdingai atrodo! Taip pat labai gražūs vandens vaizdai. Užtvankos įvairiausios...

Feisbuke yra profilis "Mūsų miesteliai". Čia dedu visas nuotraukas, yra ir kievieno atskiro miestelio vaizdai.

Būna, kad suplanuoju važiuoti į vieną Lietuvos kraštą, bet paskutinę akimirką atsiduriu visai kitoje vietoje. Mane labai "veža" tas netikėtumas, ką tu ten rasi atvažiavęs.

Stengiuosi užfiksuoti architektūrą, senus namus ir būtinai urbanistiką. Jeigu galiu – turgaus aikštę. Galima pasižiūrėti "google maps", bet toks plokščias vaizdas nėra gyvas.

Feisbuko puslapis "Lietuva senose fotografijose" dažnai būna mano vadovas. Ten yra daug medžiagos, kurią stengiuosi pakartoti: įdomu parodyti, kaip viskas atrodė anuo metu, tarpukariu, ir kaip atrodo dabar.

Man labai įdomus Kaunas, įdomus šio miesto tarpukaris. Tarpukariu Kaune pastatyta daugiau kaip 10 tūkst. pastatų. Aišku, juos visus nufotografuoti neįmanoma – gal nėra ir tokio tikslo, nes karo metu daug jų nugriauta. Bet, kaip žinote, Kauno tarpukario architektūra paskelbta Europos paveldu, tad ji tikrai vertinga. Ankščiau pastatai fotografuoti nuo žemės, bet dabar kartais jų neįmanoma gražiai perteikti, nes užstoja arba medžiai, arba kiti pastatai, o fotografuojant iš oro – puiki galimybė juos pamatyti.

Kas? S.Kvietkos paroda "Vėjo malūnai".

Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė).

Kada? Veikia iki birželio 30 d.