Pajūriui – spektaklis apie teatro ašaras ir juoką

Pajūriui – spektaklis apie teatro ašaras ir juoką

Birželio 14-ąją, ketvirtadienį, 19 val. Palangos kultūros centre „Ramybė“ (Vytauto g. 35) Lietuvos vasaros sostinės žiūrovai turės išskirtinę galimybę išvysti garsaus lenkų dramaturgo Andrzejaus Maleszkos veikalo „Jasekas“ premjerą – spektaklis pastatytas specialiai šiai erdvei.

Jo idėjos autorė ir atlikėja – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė, režisierius – Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Gediminas Rimkus-Rimkevičius. Spektaklyje skambės garsaus vokiečių kompozitoriaus Kurto Veilio zongai, į režisūrinę spektaklio sistemą bus įtraukti ir flamenko šokiai. Apie naująjį sceninį darbą mintimis sutiko pasidalinti aktorė N.Bulotaitė.

- Šį spektaklį skiriate pajūriui. Ne paslaptis, kad pajūrio žmonės mėgsta teatrą, spektaklius vertina reikliai ir visada laukia rimtų kūrinių. Kas Tave paskatino ieškoti naujos teatrinės medžiagos?

- Aktorių atostogos gana ilgos, visi teatrai vasarą užsidaro. Bet juk nuo senų laikų egzistavo vasaros teatras – atskiras, savarankiškas, antreprizinis teatras, kada buvo surenkami aktoriai ir būtent vasarai buvo ruošiami tam tikri veikalai. Vasarą daug laiko praleidžiu Palangoje. Sutikusi daugybę menininkų – rašytojų, režisierių, dailininkų, paprastai klausiu, ką jie veikia? Dažniausiai atsako, kad stato smėlio pilis. Kodėl vasarą reikia paversti smėliu, o ne kokiu nors meniniu įspūdžiu? Taip gimė mintis pastatyti spektaklį būtent pajūrio žmonėms.

p>- Kaip atradote „Jaseką“?

- Pjesę perskaičiau garsiame lenkų teatro žurnale „Dialog“. Šį žurnalą skaitau nuolat, ten spausdinamos puikios pjesės. Andrzejus Maleszka – garsus šiuolaikinis lenkų prozininkas, scenaristas, teatro ir kino režisierius. Jis daug dėmesio skiria paauglių gyvenimui. „Jaseko“ veikėjai – vaikas ir jo mama, nors scenoje vaikas taip ir nepasirodo. Mane pirmiausia sudomino šio kūrinio tema – teatras, nes pagrindinė kūrinio veikėja – aktorė. Visos aktorinės peripetijos man pažįstamos; jos šioje pjesėje puikiai atskleistos, pateiktas tarsi jų kondensatas: čia yra ir ašarų, ir juoko, ir skausmo, ir giedrų emocijų.

- Apie ką bus spektaklis?

- Pasirinkome „skurdžiojo teatro“ estetiką – lėšų pastatymui nėra labai daug, dekoracijos – minimalios, jos turi tilpti į mano lagaminą, kadangi esu aktorė, kuri vaidins aktorę. Tai yra spektaklis apie aktorę, kuri galbūt dėl savo didelės meilės teatrui paaukoja sūnų. Ji tarytum jo netenka, gyvendama vien tik savo mintimis, idėjomis. Rožinės svajonės sužlugdo jų gyvenimą. Nors spektaklis – apie teatrą, apie meilę teatrui, apie tai, ką gali teatro žmogus iš tikrųjų. Kiek galima paaukoti teatrui? Kiek galima jam atiduoti?..

Spektaklis, manau, gyvuos ir sostinėje. Gal tuomet kažkas ir pasikeis, galima bus akcentuoti daugiau tragedinius šio kūrinio motyvus. Šiandien kuriame spektaklį, kuriame ir džiaugsmas, ir liūdesys skleidžiasi greta.

- O režisierių „deficito“ laikais nesunku buvo rasti režisierių?

- „Jaseke“ paminėtas Kurtas Veilis ir jo „Trijų grašių opera“, kurią Jonas Vaitkus 2001-aisiais pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre. Tai ir buvo didžiausias pretekstas pakviesti šį režisierių. Jis gerai žino medžiagą. „Jasekas“ – pjesė, bet norisi, kad spektaklyje skambėtų gyvos dainos, kad jame būtų šokama, todėl labai svarbu režisierius, kuriam visa tai nesvetima. „Jasekas“ skirtas ne tik galvai ir širdžiai, bet ir poilsiui.

Mano herojė turi idée fixée – sudainuoti vieną iš personažų „Trijų grašių operoje“, todėl ši medžiaga buvo pasiūlyta Jonui Vaitkui. Turėtų būti beveik muzikinis spektaklis. O šis režisierius, kaip muzikos žinovas, puikiai ją jaučia, moka naudoti, kuridamas spektaklį.

- Kas Tau yra monodrama?

- Kol kas savo iniciatyva aš klibinau tiktai šį žanrą. Ateityje norėčiau pereiti prie kamerinių pjesių, bet patirties monodramaturgijoje jau turiu, pradedu šiek išmanyti apie ją. Manau, kad paskutinėje savo knygoje Peteris Brukas taikliai pasakė, kas yra svarbiausia kuriant spektaklį, – sukurti bendrą lauką tarp žiūrovo ir aktoriaus. Šis apibrėžimas tinka visų tipų spektakliams. Aš tuo vadovaujuosi, kurdama monodramas. Man svarbu, kad tai, kas man įdomu, sudomintų ir žiūrovą. Tai yra žiūrinčiojo ir vaidinančiojo suokalbis. Tai sudėtinga, bet įmanoma, ypač žinant, ko siekiu. Aš arba žiūrovai užmetame vienas ant kito „tinklą“, ir mes susijungiame. Vardan šito verta kurti monospektaklį. Tai yra ir sunku, ir labai įdomu.

- Ačiū už pokalbį ir kuo geriausios kloties!



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių