R. Čivilytė: dainuosime tol, kol egzistuos šlovės fenomenas (interviu)

Muzikinis televizijos projektas „Lietuvos balsas“ – pakeliui į LNK ekranus. Jau įvyko visos suplanuotos šou dalyvių atrankų sesijos, kurių metu šimtai pretendentų į rankas paėmę mikrofoną stengėsi sužavėti ir savo vokaliniais sugebėjimais įtikinti atrankų komisiją. Kol tarptautinė žiuri pakeliui į Lietuvą, įspūdžiais iš atrankų dalinasi „Lietuvos balso“ vokalo mokytoja Rosita Čivilytė.

Dainininkei, „Lietuvos balso“ vokalo mokytojai ir atrankų komisijos narei Rositai Čivilytei atrankose pasirodę dalyviai paliko didelį įspūdį. Ji prisipažįsta, kad šiemet dalyviai į perklausas atėjo pasiruošę ir labai trokšta užkariauti sceną. „Muzika - tai lobis, iš kurio semiuosi tiek muzikinės, tiek gyvenimiškos išminties. Aš keičiuosi, liūdžiu, džiaugiuosi ir senstu, bet muzika – ne. Muzika yra tai, į ką įsikibus, gali išlikti“, – pokalbį apie projektus, jaunuosius talentus ir scenai būtinas vertybes pradeda muzikos profesionalė R. Čivilytė, išugdžiusi ne vieną dainininką, skinantį laurus tarptautinėje muzikos scenoje.

– Kuo išskirtinis LNK muzikinis projektas „Lietuvos balsas“?

– Mano akimis žiūrint, projektas yra ypatingas savo esme. Nors „Lietuvos balsas“ ir įvilktas į pramogų pasaulio drabužį, mes viliamės surasti išskirtinio balso savininką. Kiti šou akcentuoja dainininko charizmą, tačiau toks suvokimas apie projektų dalyvius klaidina tiek žiūrovus, tiek projekto rengėjus. Charizma šiandien suvokiama kaip linksmintojo kaukė, o „Lietuvos balse“ dalyviams vaidinti nereikia. Prisiminkite Akląsias perklausas – jų metu mokytojai renkasi tik balsą. Šis projekto etapas mane žavi nuo pat pirmojo jo sezono.

– Tačiau sutikite, kad talentingas, bet necharizmatiškas žmogus yra neįdomus?

– Be abejonės, tačiau kai yra tiek gerai dainuojančių žmonių, šis suvokimas darosi pavojingas. Būk charizmatišku, ir tu jau pirmas. Scenoje nusiimk kelnes, ir tai jau bus pavadinta charizma. Aš už tai, kad žmogų puoštų gražūs drabužiai, tačiau jis būtų išskirtinis vienoje srityje.

– Ką prieš lipdamas į sceną turi žinoti jaunas žmogus?

– Jauniems dainininkams nuolat akcentuoju, kad būti scenoje – labai sudėtingas ir atsakingas darbas, jei į jį žiūri rimtai. Jei sieki profesionalaus dainavimo, kelias link tobulybės turi būti sudėtingas, bet atsakingas.

– Kodėl šiemet ir vėl sutikote prisijungti prie „Lietuvos balso“ komandos?
– Pirmiausia, man patinka „Lietuvos balso“ formatas. Aš esu balsų fanatikė. Taip pat man svarbi projekto komanda, be kurios neįmanomas toks kokybiškas šou. Jo organizatoriai į projektą žiūri labai atsakingai, net liguistai serga. Jei šių žmonių nebūtų, galbūt šiais metais „Lietuvos balse“ nedalyvaučiau.

– Savaitgalį įvyko pirmosios „Lietuvos balso“ perklausos, vakar organizuota antroji atrankų banga. Kokia situacija lyginant su pernai?

– Po savaitgalio perklausų vakar užimdama komisijos narės kėdę jaučiau įtampą, nes žinau, ką reiškia nešlifuotas muzikinis perlas. Gerai dainuojančių žmonių nemažai, tačiau įdomu, ar taip pat kokybiškai jie pasirodys prieš kameras. Talentingi žmonės ypatingai jautrūs, kartais nepažįstamoje aplinkoje jiems pasirodyti sunkiau, nei tarp artimųjų. Bendras įspūdis – geras. Šiemet dalyviai kur kas labiau motyvuoti, turi gerai išlavintą muzikinį skonį.    

– Ar tai debiutinio „Lietuvos balso“ nuopelnas?

– Pirmojo „Lietuvos balso“ metu žiūrovas turėjo galimybę suprasti, kas yra kokybė. Muzikine ir dainų, lūkesčių ir tobulėjimo prasme. Jaučiasi, kad šiemet į atrankas atėję žmonės padarė tam tikras išvadas, jų motyvacija kitokia. Galbūt aš keliu per didelius lūkesčius? Vis ieškau to ypatingo muzikanto, ne tik vokalisto... Mano mokinys Donatas Montvydas vis klausdavo manęs, koks turi būti talentingas žmogus. Aš jam atsakydavau: „Toks kaip tu, Donce“. Jis apdovanotas puokšte gabumų: balsu, muzikavimu, kūno kalba, ritmo pojūčiu, teisingomis mintimis, kryptingais siekiais.

– Donatą puikiai paruošėte Baltarusijoje vykstančiam dainų konkursui „Slavianskij Bazar“, kur prieš penkerius metus jis tapo laureatu. Kaip tinkamai pasiruošti svarbiam momentui?

– Kartais būna ir taip, kad lydi sėkmė. Tada, kai su Donatu vykome į Vitebską, aš tikėjau jo gabumais, o jis – mano pastabom. Pasiekėme gerą rezultatą. Atsakingai pasirinkome dainas, tačiau atvažiavę pamatėme, kad visi – super talentingi. Jaudinomės, nes Donatas tada dar tik buvo pradėjęs profesionalaus dainininko karjerą, bet komisiją visgi papirko jau anksčiau mano minėti talento gabumai. Tai – įgimtos dovanos, jos ne kiekvienam duotos. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dalyvaujant konkursuose ar muzikiniuose projektuose ruoštis nereikia, tačiau kartais lydi sėkmė ir apima ypatingas polėkis, kuris padeda išsiskirti iš kitų.

– Jau liepą – antrojo „Lietuvos balso“ sezono pirmasis etapas – Aklosios perklausos. Kokią magiją turi ši projekto dalis?

– Stebiu kitose šalyse vykstantį šį projektą. Mokytojai ten išskirtiniai profesionalai. Scenoje vyksta mainai – į ją žengęs atlikėjas turi skleisti tokius balso virpesius, kad mokytojai juos pajustų ir pagaugai per kūną pereitų. Profesionalai laukia įspūdžio, kažkokio balsinio ažiotažo. Užsienyje žmonės nuo pat pirmųjų dainos gaidų pademonstruoja savo balso galimybes. Tačiau tai – jų kultūros dalis. Kasdien jie mokosi iš savo idealų, kurie yra pasiekę labai aukštą muzikinį lygį.

– Ką šiemet darysite kitaip?

– Savo mokinius nuolat skatinu dainuojant mąstyti. Labai svarbu kiekvieną dainą atlikti savaip, nebandyti kartoti originalo. Šiemet, kaip ir pernai, su „Lietuvos balso“ dalyviais išlaikysiu tokį pat santykį. Koks jis? Jiems reikia pasikalbėjimų, psichologinės pagalbos, žmogiškumo – lygiai taip pat kaip ir bet kurioje kitoje situacijoje. Neįsivaizduojate, kokia tai sudėtinga ir konkurencinga kova, į kurią ateina šešiolikmečiai, septyniolikmečiai... Jiems sunku. Darbas su žmonėmis yra mano kasdienybė. Ji man labai įdomi.

– Ar ko nors išmokstate iš jaunimo?

– Švelniai ginčijuosi su jaunimu ir su šypsena žiūriu į tai, kaip jie mus, senuosius scenos vilkus, vadina: „old school‘as“. Deja, tame „new school‘e“ randame dalykų, kurie nieko gero muzikos scenai neatneša. Nors laikai pasikeitė, vertybės išliko tos pačios. Šiandien jaunimas nori visko daug ir iš karto. Greitai sužibusios žvaigždutės scenoje ilgai neišsilaiko. Jauni žmonės gavo didelę galimybę, tikrą bilietą į muzikinį pasaulį. Jie jame jaučiasi kur kas paprasčiau, nei tai darėme mes. Žinoma, nereikia nieko absoliutinti. Pernai „Lietuvos balse“ atrasti talentai Julija Jegorova, Berta Timinskaitė, Gabrielius Vagelis ir kiti savyje turi to teisingo mąstymo, kuris jiems padeda.

– Kodėl vieniems muzikinių projektų dalyviams, net nebūtinai laimėjusiems šou, pavyksta prasiskinti kelią į pramogų pasaulį, o kiti užgęsta, taip ir nespėję sudegti sparnų?

– Priežasčių labai daug: geografinė padėtis, visuomenės muzikinis intelektas... Šiandien scenoje – aibė apsišaukėlių, kurie sugeba nesąžiningai uždirbti pinigus ir pelnyti klausytojų simpatijas. Aš tikiu, kad talentingas žmogus išlieka. Jį gali mėtyti nesėkmių bangos, pūsti nepalankus vėjas, tačiau ateis diena, kai jis vėl bus viršūnėje ir pelnys publikos dėmesį. Ar klausytojas Vakarų Europoje niekintų Freddie Mercury gyvenimo būdą? Ko gero, kad ne. Ten jis atlaidus, Lietuvoje, deja, yra kitaip. Tačiau ir mes pamažu bandome atskirti pelus nuo grūdų. Matau vis daugiau teisingų akių ir vieningai plakančių širdžių.       

– Ar toks noras dainuoti yra tik mūsų tautai būdingas fenomenas?

– Taip buvo ir bus, kol pasaulyje egzistuos šlovės fenomenas. Gaila, kad daugelis nenutuokia, kad jis trumpas ir pavojingas. Kartais televizijos projektai žmonėm padeda atrasti gyvenimo kelią. Tiesioginiame eteryje žmogus yra valdomas adrenalino jausmo taip, kaip niekur kitur. Manau, kad ateityje formos gali keistis, tačiau dalyvių, norinčių pasirodyti projektuose, visuomet atsiras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių