- Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Vaikams skirtą spektaklį rasime kone kiekviename, net ir rimčiausius veikalus statančio teatro repertuare. Ką senasis scenos menas gali pasiūlyti XXI a. išmaniesiems vaikams?
Vaikams skirtą spektaklį rasime kone kiekviename, net ir rimčiausius veikalus statančio teatro repertuare. Ką senasis scenos menas gali pasiūlyti XXI a. išmaniesiems vaikams?
"Labai daug, – sako kamerinio objektų teatro "Stalo teatras" įkūrėja Saulė Degutytė. – Tik klausimas, ko išties reikia. Pasiūla labai didelė. Nuo labai žemo lygio iki labai rimto. Tą mes matome vaikų darželiuose, kur atvyksta įvairūs kolektyvai."
Aktorė, režisierė, kurios sukurtas spektaklis "Tarmių stalas" apdovanotas apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, trijų vaikų mama S.Degutytė džiaugiasi: ugdymo įstaigų vadovų požiūris į vaikams skirtus spektaklius keičiasi. "Jie ieško įdomesnių, edukacinių užsiėmimų. Spektakliai jau nebelaikomi tik pramoga. Profesionaliuose teatruose pasiūla taip pat nevienodo lygio, priklausomai nuo to, kokie kūrėjų tikslai", – sakė S.Degutytė.
IV tarptautinio vaikams ir jaunimui skirto teatro festivalio "Jėga!/Cool!" išvakarėse kalbinta S.Degutytė pabrėžė suaugusiųjų požiūrio į spektaklius vaikų auditorijai svarbą. "Kai sukuriamas rimtesnio turinio kūrinys, neretai tėveliai replikuoja: "Tai ne vaikams!" Kodėl gi ne? Nejaugi mažieji nemąsto apie gyvenimą? Pažiūrėkime, kokius žaidimus žaidžia. Atkartoja suaugusiųjų gyvenimo siužetus: augina vaikus, rūpinasi namais. Mums atrodo, kad pačius mažiausius reikia juokinti, linksminti ir kad šie po spektaklio pasakytų: "Patiko."
– Iš tiesų kaip reaguoti, jeigu išgirdome atsakymą: "Man nepatiko?"
– Jeigu vaikas žiūrėjo visą spektaklį ir po to pripažino, kad jam nepatiko, tai netgi ženklas, kad spektaklis tikrai vykęs. Vadinasi, jis sužadino vidinius procesus. Galbūt žiūrovas kažko bijojo, gal stengėsi nugalėti savo baimę ir pan. Arba spektaklis išties nebuvo linksmas. Manyčiau, teatras turi būti vaistas, o ne saldainis – kiekviename spektaklyje turi būti vaistų. Svarbu, kad po jo kiltų noras kalbėtis, pasigaminti kokį nors matytą daiktą. Pratęsdama mintį, galiu pasakyti, kad šių dienų vaikams reikia to paties, ko ir prieš tūkstantmetį, ko turbūt reikės ateisiantiesiems į šį pasaulį, – harmoningo pasaulio modelio, tikėjimo, kad gėris nugali blogį, vilties.
– Turbūt tikslinga pakalbėti ir apie žiūrėjimo kultūrą. Juk neretai tėveliai neįvertina vaiko suvokimo gebėjimų: mažylius atveda į spektaklį vyresnėliams ir, atvirkščiai?
– Manau, kiekviename gerame spektaklyje įvairaus amžiaus žiūrovai gali atrasti sau įdomių dalykų. Mūsų teatro spektakliai beveik visi skirti šeimai. Žinoma, paaugliams skirtame spektaklyje turbūt mažyliai nuobodžiautų. Europoje vaikų amžiaus kategorijos skirstomos labai griežtai. Galima diskutuoti, ar tai gerai, nes galbūt rizikuojame sukurti vartojimo produktą, o ne meno kūrinį. Juk niekas nepaneigs, kad intelektualus penkiametis gali drąsiai žiūrėti aštuonmečiams skirtą spektaklį. Geriausiai spręsti gali patys tėveliai. Pastebime, kad jie labai domisi, tuo, ką rodome, seka repertuarą. Mūsų teatro publika labai išsilavinusi, pradedant nuo mažiausiųjų ir baigiant suaugusiaisiais.
– Ne paslaptis, kad teatre įprasta vaikus tramdyti: neleidžiama garsiai juoktis, aptarinėti matomo vaizdo. Ką manote apie tai?
– Sakyčiau, reikia pasitikėti vaikais. Tegul jie garsiai juokiasi, jeigu linksma. Juk žiūrėdami filmą ir juokiamės, ir ašarą nubraukiame, o teatre vaikams to neleidžiame daryti. Pasitaiko ir kraštutinumų, kai niekas iš suaugusiųjų nesudrausmina laidančiųjų nederamas replikas. Tuomet mes, aktoriai, sutrinkame: o gal derėtų įsikišti? Tiesa, to daryti neteko.
– Kamerinis objektų "Stalo teatras" išties išskirtinis – vaidinate pasitelkę įvairius daiktus, renkatės mitologines, tautosakos temas – tai, kas atrodytų nemadinga ir mūsų vaikams menkai atpažįstama.
– Gal ir suaugusieji nebeprisimena, kam naudojami kai kurie senoviniai rakandai? Vieną kartą berniukas oblių pavadino medžio lygintuvu (juokiasi). Dėl to prieš vaidinimus rengiame dirbtuvėles, o po spektaklių kalbamės, kas ką suprato. Spektaklį "Tarmių stalas" vaidiname keturiomis tarmėmis. Jame miesto vaikai gali išgirsti lietuviškas tarmes, spėlioja, ką kuris keistesnis žodis galėtų reikšti, o aktoriai ir jų sekamos pasakos padeda tas reikšmes įminti. Prigalvojame ir netradicinių dalykų, kaip antai tapymą specialiais dažais ant projektoriaus. Šią idėją pasufleravo ebru – piešimo ant vandens – menas. Ieškome netradicinių formų ir objektų.
– Objektų spektaklius kuriate jau dešimtmetį. Tai įrodo, kad ir minimaliomis priemonėmis sukurtas reginys gali būti paveikus?
– Esu taupaus teatro atstovė. Laikausi taisyklės, kad geriau mažiau objektų – svarbu perduoti pagrindinę mintį. Taip pat tikiu, kad labai svarbus edukacinis aspektas. Mūsų teatro tikslas kurti ne pramoginį, o kitokį teatrą, kuriame vaikai ką nors naujo pamatytų, pajustų, pabūtų kitoje atmosferoje, kitokiame pasaulyje ir suprastų, kad visa tai, ką jie matė ir kur buvo, sukurta iš visai paprastų dalykų.
– Ar sutiktumėte, kad sukurti spektaklį vaikams, juos sudominti yra sunkiau negu suaugusiuosius?
– Manyčiau, kad bet kokį spektaklį sukurti nėra lengva. O dėl sudominimo – jeigu pats tiki idėja, įdomu pačiam, – tuomet rasi atsaką žiūrovų širdyse. Aišku, visada gerai pažinoti savo "priešą" iš arti – todėl dirbu teatro mokytoja darželyje ir žinau vaikų aktualijas, madas. Per užsiėmimus pasitikrinu naujai kuriamo spektaklio idėjų poveikį ir, atsižvelgusi į mano mažųjų mokinių reakcijas, koreguoju. Manau, kad patiriame abipusę naudą.
– Su spektakliu "Tarmių stalas" dalyvausite tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos "Asitežas" rengiamame festivalyje Kaune. Kaip vertiname šį įvykį?
– Labai džiaugiuosi, kad šią veiklą nenuilstamai vykdo asociacijos Lietuvoje prezidentė Violeta Podolskaitė. Geras ženklas, kad festivalį šiais metais globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. O dalyviams norėčiau palinkėti gerų spektaklių, pilnų salių ir kad mūsų spektakliai kaip vandens raibuliai nuraibuliuotų per visą Lietuvą į atokiausius kampelius. Tikiu, kad teatro jėga ir yra tuose koduose, kurie lieka mažųjų ir žiūrovų širdyse.
Komentarai
Gabrielė Labanauskaitė
Poetė, prozininkė, dramaturgė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja
Visais laikais vaikai buvo ir yra smalsūs. Tiesiog jie išlaiko dėmesį ribotą laiką. Dėl to spektaklis turi būti įdomus, atraktyvus, pagaunantis. Dažnai režisieriai renkasi laiko patikrintą klasiką (ne tik vaikų spektakliams), nes žinomas tekstas lengviau pritraukia žiūrovą, atveria galimybę spektaklį parodyti svetur. Lietuvių dramaturgija vis dar yra tamsi giria, su nežinomais medžiais ir keliais šviesuliais tankmėje. Tačiau būtent režisieriai ir yra tie kolumbai, kuriems užtektų drąsos paimti žibintą ir nerti į tą eksperimentų ir kūrybos nežinomybę, tačiau ne visiems užtenka noro. Manau, kad spektaklių vaikams, kaip ir pjesių vaikams, labai trūksta. Anksčiau neturėjome tokios išvystytos tradicijos, vyravo visai kitoks požiūris į vaiko psichologiją ir edukaciją. Tikiu, kad viskas mums dar prieš akis, tiesiog reikia nepamiršti senų gerųjų teatro patirčių ir kurti naujas.
Tomas Erbrėderis
Aktorius, teatro pedagogas
Manyčiau, pirmiausia turime įsiklausyti, išsigryninti, kas iš tiesų vaikus, jaunuolius jaudina. Jau daugelį metų dirbu su paaugliais – kartu sukūrėme ne vieną spektaklį. Pastebėjau, kad mes, suaugusieji, labai lengvai galime prasilenkti su jauniems žmonėms opiomis temomis. Galime piršti, mūsų nuomone, aktualias socialines temas, bet jos nebus priimtos. Tačiau yra temų, kurios niekada nepraranda aktualumo. Viena jų – meilės. Taip pat nereikia pamiršti šiuolaikiškumo. Galima net tą pačią pasaką apie Pelenę papasakoti šiuolaikiškai. Dramos teatruose turėtų atsirasti daugiau spektaklių vaikams ir jaunimui. O tematikos, aktualumo galime pasisemti iš Skandinavijos šalių dramaturgijos, – joje nebijoma aštrių temų. Man, kaip aktoriui, labai patinka vaidinti vaikams. Tai neeilinė proga sukurti išskirtinį personažą. Beje, tokie spektakliai reikalauja daugiau atsidavimo publikai – per spektaklius tvyro labai stipri energetika: jeigu žiūrovui nepatinka, prasideda šurmulys, bruzdesys. Vaikams reikia žaismės, stebuklo, fantazijos. Norisi, kad jie tai patirtų.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Tarp Kultūros ministerijos premijų laureatų – režisierė Y. Ross, prodiuserė U. Kim
Sapiegų rūmuose Vilniuje ketvirtadienio vakarą apdovanoti šių metų Kultūros ministerijos premijų laureatai, tarp jų – teatro režisierė Yana Ross, kino prodiuserė Uljana Kim ir buvęs ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas. ...
-
Pirmą knygą išleidusi G. Gudelytė: Brazilijoje jaučiuosi kaip medis, kuris moko gėles apie karą
Greta Gudelytė, laimėjusi šių metų Pirmosios knygos konkursą (rengia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir išleidusi savo pirmąją prozos knygą „Žiemojimas su mirusiais“, daugiau yra žinoma teatro pasaulyje –...
-
Šokiu – apie prūsų vadą ir išlikimą
Daugybės žmonių primiršta didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto istorija, pasirodo, būtent šiuo metu yra itin aktuali. Apie tai kalba naujausiam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baletui „Legenda“ muziką sukūręs l...
-
Menas, drąsinantis išvalyti gyvenimo peizažą nuo svetimkūnių
Norint pagyti iš toksiškų santykių, reikia pripažinti senus randus ir savo jausmus, kurie ilgai buvo užkasti, sako menininkė Akvilė Linkevičienė, šiemet įsijungusi į labdaros ir paramos fondo „Frida“ organizuojamo &bd...
-
Š. Birutis apie S. Nėries gatvių pervadinimą: menininkai nėra politikai13
Kandidatas į kultūros ministras socialdemokratas Šarūnas Birutis kritikuoja Desovietizacijos komisijos ir Genocido centro direktoriaus sprendimus pervadinti Salomėjos Nėries vardo gatves, nukelti jos paminklą. ...
-
Sapiegų rūmuose bus įteiktos Kultūros ministerijos premijos
Sapiegų rūmuose Vilniuje ketvirtadienį bus apdovanoti šių metų Kultūros ministerijos premijų laureatai. ...
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas3
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...