Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis. Aiškia kompozicijos struktūra, subtiliais spalviniais niuansais, šviesa ir šešėliu kurdama geometrinius vaizdinius drobėse, menininkė sujungia tikrovę su tuo, kas yra už jos, ir padrąsina žiūrovą pažvelgti į plačią panoramą, atsiveriančią už paveiksluose paliktų pravirų langų.

Su G. Alekse kalbamės apie savitą tapybinę kalbą, preciziškumo reikalaujančią techniką, jautrumą spalvoms ir tai, kas išlaisvina vaizduotę.

– Atrasti savitą tapybinę kalbą yra gana sudėtingas uždavinys. Kaip jūs išgryninote savąją?

– Etapais, po truputį. Studijuodama trečiame kurse, kelionės į Veneciją metu, pradėjau fotografuoti architektūrą. Tačiau ne pastatus, o jų fragmentus, detales. Man labai patiko stebėti, kaip gražiai šviesa padengia lygias pastatų sienas, kaip krinta šešėliai. Tai mane vėliau inspiravo kurti bakalauro darbų seriją „Šešėlis parodo šviesą“. Paveiksluose buvo svarbūs ne tik architektūros motyvai, bet ir žmonės, esantys tarp jų, o taip pat krintanti šviesa. Šioje serijoje buvo ir keletas darbų be žmogaus – tik architektūros motyvai ir šviesa. Tuo metu dar tapiau kitokia technika, kuriai buvo būdingas teptuko virpėjimas, dažų įtrynimai. Galbūt darbuose buvo galima justi tapytojos Laimos Drazdauskaitės įtaką. Tačiau, kai įstojau į magistrą, prasidėjo savitos technikos paieškos. Prof. Konstantinas Bogdanas man pasiūlė panaudoti lipnią juostą, kad, tapydama skirtingas plokštumas, jas išlaikyčiau preciziškai švarias. Daug dėmesio skyriau ir spalvoms, ieškodama kuo subtilesnės tonų gradacijos. Savo tapybos techniką tobulinu iki šiol.

Namai yra oazė. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Iš šalies atrodo, kad ji jau tobula.

– Ši technika sudėtinga – užtepus ant drobės vieną spalvą reikia laukti, kol ji visiškai išdžius, tik tada galima nuplėšti lipnią juostelę ir pereiti prie kitos plokštumos. Būna taip, kad spalva netinka, ne taip atrodo. Todėl ieškau technikų, kaip netinkamą spalvą pašalinti. Dažniausiai nušveičiu ir tapau iš naujo. Taip pat tobulinu įgūdžius tapydama klasikine lesiravimo technika. Noriu labiau pasigilinti ir į skiediklius. Išbandyti, kurie, sumaišyti su dažais, padeda geriau padengti spalvą ar suteikia jai daugiau blizgesio, glotnumo.

– Iš dalies jūsų pasirinkta tapymo technika sudėtinga dėl to, kad dirbate su aliejiniais dažais. Ar nebuvo minčių rinktis, pavyzdžiui, akrilą?

– Su akrilu galiu sukurti tam tikros kokybės darbą, bet ne tokios aukštos, kokią galiu pasiekti tapydama aliejiniais dažais. Aliejiniai dažai leidžia paveiksle kurti gylį, subtilias detales.

– Ar formuojantis, o ir jau susiformavus jūsų tapybinei kalbai turėjo / turi įtakos architektūra, dizainas ar kitos meno formos?

– Inspiracijų kūrybai atrandu architektūroje, dizaine, bet paveiksluose kuriu tokias kompozicijas, kokias sudėlioju savo vaizduotėje. Be to, man svarbi ne tik architektūra. Reikšmingas yra ir šviesos motyvas, šviesos dėmė, krintanti kaip atskiras kompozicijos elementas.

– Kokią simbolinę prasmę jums turi jūsų kuriamos architektūrinės kompozicijos? Tai prieglobstis, erdvė pabūti vienumoje, vieta pasislėpti?

– Tai namų ir saugumo simbolis. Tačiau kartais paveiksle vaizduojami architektūros motyvai tampa žmogaus kūno, kaip jo namų, simboliu. Išgrynintus architektūros motyvus tapyti pradėjau pirmame magistro kurse. Tuo metu išgyvenau artimųjų netektį, todėl norėjosi saugumo. Kūryba man jį suteikė.

– Architektūros motyvai jums simbolizuoja saugumą. Ar svarbu, kad tą patį perskaitytų ir žiūrovas?

– Man svarbu, kad žiūrovas gerai įsižiūrėtų į paveikslus, užduotų sau klausimus, iš kur krinta šviesa, kaip atsiranda šešėliai, ir tai paskatintų jį pažvelgti į savo vidų.

Tapytojos Gabrielės Aleksės paveiksluose lango motyvas yra pasikartojantis.

– Kurdama paveikslą apgalvojate jo idėją, kompoziciją, spalvas. Labai įdomu, nuo ko pradedate kūrinį: eskizo, piešinio ant drobės, spalvinių dėmių?

– Pirma, kompiuterine programa sukuriu eskizą. Tai patogu, nes galiu labai paprastai kompozicijoje keisti spalvas ir atsirinkti, kuri tinka geriausiai, be to, kadangi tapau architektūros motyvus – juos reikia nusibraižyti. Su kompiuterine programa tai galiu padaryti greitai ir tiksliai. Antra, išsirenku drobės dydį ir, trečia, ant jos perkeliu eskizą. Stengiuosi nuo jo nenukrypti. Technika, kuria kuriu, reikalauja laiko ir darbo etapų planavimo.

– Ar kūrybos procese jums nesinori būti spontaniškai, improvizuoti?

– Spontaniškumo netrūksta maišant spalvas, ieškant tinkamo tono. Kadangi, atėjusi į studiją, dažniausiai dirbu ne prie vieno paveikslo, o prie keleto darbų iš vienos kūrinių serijos, tenka sumaišyti daug spalvų ir atrasti daug tonų.

– Ar, ieškodama tinkamo tono, vadovaujatės spalvų teorijos taisyklėmis?

– Jaučiu spalvas. Tačiau šis jutimas atsirado per patirtį. Dabar, kai pas mane studijoje tapo mokiniai ar studentai, galiu jiems lengvai pasakyti, kokias konkrečias spalvas ir kiek jų reikia sumaišyti norint išgauti vieną ar kitą atspalvį. Aš jau turiu savo mėgstamiausiais spalvas, su kuriomis dirbu. Taip pat man labai svarbi tvarka paletėje, kad tos pačios spalvos visada būtų tose pačiose vietose.

– Kūrybiniame procese jums svarbi tvarka, eiliškumas. Ar visada pavyksta procesą kontroliuoti?

– Kai tapau gamtos motyvus, įsivelia netvarkos, nes dirbu su kitokiais, šeriniais, teptukais, suteikiančiais faktūrą. Architektūros motyvus reikia nutapyti preciziškai, lygiai, be potėpių, sumaišius tinkamas spalvas, pereinančias į subtilią tonų gradaciją. Šiame etape kontrolė yra svarbi.

Duburys. 2023 m. / G. Aleksės nuotr.

– Jūsų kūrinių kompozicijoms būdingas fragmentiškumas. Ar tuo siekiate, kad pasirinkti architektūros ir gamtos motyvai nesukeltų žiūrovui jokių asociacijų su konkrečia vieta (aiškiai apibrėžta lokacija)?

– Man įdomi architektūros ir gamtos dermė, įdomu ieškoti, kuo skiriasi ar kuo yra panaši pastato sienos ir dangaus spalvų tonų gradacija. Abu objektai yra lygios plokštumos, bet vienas – sukurtas žmogaus, o kitas – natūrali gamtos dalis. Kartais kuriu labai minimalistinius darbus – tapau jūrą ir dangų. Pažvelgus ne iš karto galima suprasti, kad tai gamtos motyvai, nes, iš pirmo žvilgsnio, tai dviejų tonų gradacija. Taip pat eksperimentuoju su netaisyklingų organiškų formų įvedimu į kuriamas kompozicijas. Tarp griežtų geometrinių plokštumų ir organiškų formų atsiranda gražus santykis. Kompozicija suskamba.

– Minėjote, kad paveikslus kuriate nesistengdama juose tiksliai atkartoti motyvų, pastebėtų supančioje aplinkoje. Dėliodama kompozicijas pasitelkiate savo vaizduotę. Kas padeda ją išlaisvinti?

– Kūrybos procese klausausi daug audioknygų. Mėgstu literatūrą apie kosmosą, todėl paveiksluose atsiranda mokslinės fantastikos inspiruotų motyvų. Neseniai užbaigiau paveikslų seriją „Prosakmė“, kuri šiuo metu eksponuojama bendroje parodoje su tapytoju Petru Lincevičiumi, veikiančioje galerijoje „Meno parkas“, ir atsirado erdvės naujoms idėjoms, todėl pradėjau mąstyti apie vandenį. Kuo didesnis vandens telkinys, tuo labiau žmogų jis traukia. O jeigu būtų atrasta planeta, sudaryta tik iš vandens? Galbūt ši mintis paskatins kurti naują darbų seriją. Šiek tiek domiuosi ir naujosiomis technologijomis.

– Kadangi jau pasakojote, kaip pradedate paveikslą, įdomu ir kuo jį užbaigiate: paskutiniu potėpiu, parašu?

– Apžiūriu paveikslą ir, jei matau, kad yra neužtapytų plotelių ar dažų nubėgimų, sutvarkau, tada nulakuoju paviršių, kad sulyginčiau spalvas. Pasirašau dažniausiai kitoje drobės pusėje, kad parašas netaptų papildomu kompozicijos elementu.

– Ar kada galvojote apie tai, kodėl jūsų tapybos kalba yra būtent tokia: apgalvota, preciziška, tiksli, subtili?

– Kai žiūriu į kitų kūrėjų darbus ir matau geras kompozicijas, pastebiu, kaip minimaliai keičiasi spalvos, pereidamos nuo vieno pustonio iki kito, atrodo, širdis džiaugiasi. Vis dėlto pats nuostabiausias dalykas yra kurti subtilius ir skaidrius paveikslus, kurie stipriai veiktų mane pačią ir, tikiuosi, žiūrovą.