"Susitikimai" – išskirtinė paroda Antano Žmuidzinavičiaus namuose. Pirmą kartą muziejuje eksponuojami dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos darbai, susiję su dailininko A.Žmuidzinavičiaus namų istorija. Parodos koncepcija sudaryta iš dviejų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kontrasto principu sujungti du skirtingi žanrai – portretas ir peizažas lyg ir neturi tarpusavio sąskambių. Tačiau šiuo atveju suvokimo semantika apsiverčia priešinga kryptimi. Nusidriekia jungtys su laikotarpiu, amžininkų biografinėmis sąsajomis, menotyrinėmis kryptimis, kultūriniais istoriniais pjūviais. Daugeliu atveju tai yra ir aiški sąveika su konkrečiu miestu – Kaunu.

A.Samuolio žvilgsnis į save

Pirmojoje parodos dalyje eksponuojami lietuvių tapybos klasikų sukurti iškilių asmenų portretai. Reta galimybė išvysti tokius kūrinius, kuriuose tiek kūrėjas, tiek portretuojamasis susipina į vieną nenutrūkstamą chrestomatinę klasikos grandinę. Per reprezentatyvų portreto žanrą žvelgiame į moderniosios lietuvių dailės pagrindus.

Parodoje eksponuojamas Antano Samuolio (1899–1942) ekspresyvios tapysenos ir sodrios koloristikos autoportretas, nutapytas studijuojant Kauno meno mokyklos Justino Vienožinskio studijoje. Tai jauno 26 metų dailininko atviras žvilgsnis į save. 1925 m. autoportrete A.Samuolis tvirtas, degančiu žvilgsniu.

"Samuoliška" radikaliai kitokia tapybinė energija ir šiandien pulsuoja kūriniuose. Trumpas dailininko kūrybinis kelias buvo tikslingas, brandus. Visuose žinomuose A.Samuolio autoportretuose juntamas tikrumas, nuogas stovėjimas prieš save ir žiūrovą. Tai jauno, degančio žmogaus žvilgsnis, kuris byloja psichologinę būseną.

Prof. Antanas Andrijauskas, išsamiai pristatęs A.Samuolio kūrybą, rašė: "Greta Čiurlionio tai buvo vienas pirmųjų ir retų iki abstrakcijos tendencijų iškilimo mūsų dailininkų, kurie vengė valstietiškai dailės tradicijai būdingo užgriozdinimo nereikalingomis detalėmis, formomis. Jam svetima beveik patologiška, daugeliui amžininkų būdinga, tuščios erdvės baimė ir, priešingai, ryškėja tik intelektualiausiems menininkams būdingas potraukis neišsakymo, estetinės užuominos plačiau menotyrinėje literatūroje žinomam non finito principui."

Dailininko J.Vienožinskio mokinys A.Samuolis suformavo nacionalinės tapybos pagrindus. Daugeliu atveju menotyroje galima kalbėti apie savitą "samuolišką" įtaką daugeliui tapytojų kartų, kai dailėje radikaliai pakinta lietuviškos estetikos samprata.

Du dailininkai, du likimai

Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) piešinys, kuriame manieringai pieštuku atliktas Vlado Eidukevičiaus portretas (1934) yra svarbus Kauno ketvirtojo dešimtmečio kultūrinio gyvenimo liudijimas.

Du asmenys, kurių skirtingi gyvenimo keliai susitinka ir lieka mene amžinai.1929 m. M.Dobužinskis grįžo į Kauną. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio g. įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m. Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus, dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose.

1939 m M.Dobužinskis išvyko į Londoną rengti personalinės darbų parodos. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Į Lietuvą nebegrįžo. Mirė Niujorke 1957 m., palaidotas Paryžiuje. Biografijos faktai atskleidžia dailininką kaip neeilinį, kosmopolitišką kūrėją, tikslingai ėjusį plačiu kūrybiniu keliu.

Kitoks buvo Vlado Eidukevičiaus kelias. Dvidešimt metų blaškėsi po Europą, gyveno skurdžiomis sąlygomis, vienišas, bet degė kūrybine ir nepasotinama meno aistra.

"Mokėdamas rusų, prancūzų, anglų, italų, vokiečių, latvių kalbas, jis rašytojų gimtąja kalba skaitė A.Puškino ir M.Lermontovo, A.Bloko ir J.Rainio, F.Villono, R.Bernso, V.Vordsvorto, ankstyvuosius V.Bleiko kūrinius. ‹...› Nepaprastai jis mėgo muziką. Daugelio kompozitorių kūrinius mokėjo atmintinai ir juos niūniuodavo. Mėgstamiausi – S.Bachas, A.Vivaldi, Liuli, M.Musorgskis, L.Beethovenas. Ypač jį žavėjo M.K.Čiurlionio muzika ir tapyba", – rašė Pranas Gudynas.

1932 m. V.Eidukevičius grįžo į Lietuvą. Tai laikotarpis, kai menininkas pajuto savo kūrybinę brandą. M.Dobužinskio piešinyje V.Eidukevičius septyneri metai iki lemtingos 1941 m. birželio 22 d., vokiečių šūvio, taip netikėtai nutraukusio menininko gyvenimą. V.Eidukevičiaus kūrybinis palikimas išblaškytas. Menotyrinėse analizėse pristatomi paskutiniųjų metų darbai, kurie dažnai be parašų, sukūrimo datų, tik brūkštelint – "Vladas".

Bičiulio portretas

Kultūros veikėjų giją tęsia Adolfo Valeškos (1905–1994) tapybos darbas "Jauno vyro su skrybėle portretas" (1932), kuriame įamžintas Juozas Keliuotis. Tuo metu, kai buvo nutapytas šis portretas, abu vyrai aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime, buvo artimi draugai ir bendraminčiai. Tai laikotarpis, kai pagreitį įgaunanti modernistinė dailė artimai sąveikavo su avangardine spauda. Kauno meno mokyklos auklėtiniai ketvirtajame dešimtmetyje buvo veikiami keturvėjininkų, trečiafrontininkų, tačiau tik "Naujosios Romuvos" publikacijos paliko išties svarų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Šiuo laikotarpiu dailininkas A.Valeška aktyviai dalyvavo dailės parodose, 1934 m. Kaune surengė personalinę parodą. Kūrybinę, kultūrinę veiklą derino su administraciniu darbu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Bažnytinio meno muziejus, kuriam 1935–1940 m. vadovavo.

Portreto nutapymo laikotarpiu J.Keliuotis buvo kultūros žurnalo "Naujoji Romuva" leidėjas ir redaktorius. "Dailės srityje leidinys buvo glaudžiai susijęs su Nepriklausomųjų dailininkų draugijos veikla. Šios organizacijos pirmininką Adolfą Valešką ir "Naujosios Romuvos" redaktorių Juozą Keliuotį siejo nuoširdi draugystė, vienijo artima pasaulėžiūra ir meno uždavinių samprata", – knygoje "Modernizmo link. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940" rašo Jolita Mulevičiūtė.

Ir nors portretas turi reprezentatyvaus žanro bruožų, tačiau juntama, kad tapytojas nebuvo ribojamas užsakomiesiems kūriniams būdingo ir dažnai kūriniuose atsispindinčio kūrėjo ir užsakovo santykio. Darbas alsuoja šiluma, jautrumu, laisva, nesukaustyta tapysena. J.Keliuotis įamžintas kaip mąstytojas intelektualas, tvirtai tikintis tarpukario Europos meno ideologijos idėjomis.

N.Arbit Blato potėpiai

Dailininkas Neemija Arbit Blatas (1909–1999) gimė Kaune. Studijavo Kauno meno mokykloje. Tai išskirtinio, tarptautinio kūrybinio kelio litvakų dailininkas, Paryžiaus meno mokyklos studentas. Režisieriaus Juozo Vaičkaus portretas (1930) žymi laikotarpį, kuomet menininkas tapyboje dar naudojo santūrų, niūroką monochromonį koloritą.

N.Arbit Blato kūrybą tyrinėjusi Ilona Mažeikienė rašo: "1926–1939 m. gyvendamas Paryžiuje, A.Blatas nenutraukė ryšių su Lietuva. Pas tėvus grįždavo kasmet. Jo pastangomis 1932 m. rudenį Nepriklausomybės aikštėje pradėjo veikti pirmoji privati dailės galerija, kurioje savo kūrinius eksponuodavo tiek vietos, tiek užsienio menininkai." Nieko stebėtina, kad menininkas tapo tuo metu gerai Kaune žinomą tautinės teatrinės kultūros kūrėjo portretą.

N.Arbit Blato nutapytame portrete atskleidžiamas J.Vaičkaus psichologinis paveikslas. Amžininkai jį prisimena kaip išdidų, visada puošnų kūrėją, išskirtinio talento pedagogą, prikėlusį lietuvišką teatrą.

Sustabdytos akimirkos

Užsakomojo portreto tematiką tęsia Justino Vienožinskio (1886-1960) nutapyti Tūbelių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos Tūbelienės portretas subtilus, persmelktas elegancijos ir rafinuotumo, romantiškų, švelnių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko santykiu su portretuojamąja. Paveikslas – tikras moteriško žavesio atspindys.

Amžininkų atsiminimuose ir istoriografijoje pabrėžiamas šios moters proto aštrumas, diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė yra žinoma kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos ilgamečio ministro pirmininko ir Tautininkų partijos vadovo Juozo Tūbelio žmona bei prezidentienės Sofijos Smetonienės sesuo. Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi Lietuvos moterų socialinės veiklos bei labdaros organizacijų narė.

Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio portretas ramių  spalvų, santūrios tapybos. Juntamas oficialus dailininko ir portretuojamojo santykis. Greičiausiai tai yra vienas iš paskutinių žinomų portretų. 1939 m. rugsėjo 1 d. Tūbelių šeimą sukrėtė žinia apie Europoje prasidėjusį karą. Rugsėjo 30 d. J.Tūbelis mirė.

Puošnumu ir oficialumu parodoje dvelkia Petro Kalpoko (1880–1945) nutapytas kanauninko Kazio Prapuolenio portretas (1928). Paveikslo sukūrimo laikas sutampa su aktyviu dailininko kūrybiniu laikotarpiu. 1928 m. surengta didelė personalinė P.Kalpoko paroda, Lietuvių dailės draugija išleido "Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą".

K.Prapuolenis paveiksle vaizduojamas itin reprezentatyviai. Kanauninkas, pirmasis neoficialus lietuvių atstovas Vatikane, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, publicistas, aktyvus visuomenininkas nutapytas su kunigo sutana bei valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.