Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriaus Vidmanto Bezaro, kiekvienas dvarų parkas turėjo tam tikrą architektūrinę kompoziciją, su savita stilistika, savitu želdynų, takų išdėstymu.

Visi prie Nemuno šlaitų įsikūrę dvarai, pilys buvo orientuoti į slėnyje atsiveriančias erdves, iš jų puikiai matydavosi upės vingiai ir jos slėnio kontūrai, o keliaujantiems upe ar paupiais – pilių bokštai ar dvarų fasadai.

„Raudonės pilies parko tvarkymas – senai lauktas  žingsnis, kuris kartu su Gelgaudų (Panemunės) pilies parko pertvarka suteiks visai kitas galimybes suvokti kraštovaizdžio visumą, geriau pažinti panemunių paveldą, stabtelti atokvėpiui ir žvilgterti į vieną iš gražiausių Lietuvos kraštovaizdžio etalonų – Nemuno slėnį“, – sakė jis.

Raudonės pilis XIX a. antroje pusėje. / N. Ordos piešinys.

V. Bezaro teigimu, tvarkyti parką, atverti per dešimtmečius savaime užaugusias erdves jame yra būtina. Ir tai reikia daryti atsargiai, profesionaliai, atsižvelgiant į ekspertų pateiktą istorinę medžiagą, želdynų specialistų  rekomendacijas.

„Želdinių  perplanavimas, atvirų erdvių, panoramų  suformavimas – tai  profesionalų –  planuotojų, tyrėjų, ekspertų darbo baras. Deja, beveik visada jis reikalauja dalies medžių pašalinimo. Kartu išlaikant svarbiausius želdyno akcentus – medžius senolius, kompoziciją, retas, specialiai pasodintas rūšis“, – akcentavo jis.

„Įdėjau nemažai pastangų, kad šiems objektams, kaip valstybinės reikšmės parkams,  būtų skirtos lėšos per Aplinkos ministerijos programas, todėl labai norėtųsi ir toliau išlaikyti gero  bendradarbiavimo atmosferą tarp paveldo, aplinkosaugos ir savivaldos specialistų, nes ne mažiau svarbus etapas yra nuolatinė želdyno priežiūra atlikus tvarkymo darbus. Vietos  bendruomenė ir gausūs keliautojai bus pagrindiniai vertintojai  ir naudos  gavėjai“, – kalbėjo KPD direktorius.