„Apleisti pastatai, daug apleistų pastatų. Roko grupės, grojančios apleistuose namuose, roko grupės, grojančios tarp dūmų. (...) Prabangūs automobiliai (netgi limuzinai!), pas didžiakrūtes merginas į lietuviškai turkiško stiliaus orgiją vežantys neva pasiturinčius vyriškius su saulės akiniais. Vaizdiniai, einantys iš klipo į klipą, vakarietiškų arba rusiškų klipų kopijos. (...) Nuolat matome ne tik mašinas ar jomis kur nors vykstančius atlikėjus, bet ir traukinių stotis, oro uostų kilimo takus, lėktuvus, bet ir dainininkus, vaikštančius, klaidžiojančius po apibrėžtas ar ne erdves. Nuolat kur nors judame, bet ar žinome kur?“

Kokie vaizdo klipai dabar? Kaip jie pasikeitė per šį laiką? Ar jau žino, kur juda? Klausiame vaizdo klipų kūrimo profesionalų – režisieriaus Sauliaus Baradinsko ir gamybos kompanijos „Scuare“ įkūrėjo ir prodiuserio Lauryno Mataičio bei muzikos apžvalgininkės Emilijos Visockaitės.

Kūrėjai nusiteikę optimistiškai. S.Baradinskas dabartinę vaizdo klipų kultūrą vertina puikiai: „Prieš beveik dešimtmetį kalbėjome, kad muzikiniai klipai išgyvena savo renesansą, o dabar galiu drąsiai teigti, kad vaizdo klipų kultūra dar labiau išplito. Klipų kasmet sukuriama vis daugiau, atsirado labai daug naujų talentingų režisierių, vis daugiau klipų patenka į festivalius, o svarbiausia – klipų biudžetai didėja.“

Negana to, mūsų kūrėjų vaizdo klipai jau pastebimi ir užsienyje. Štai „Solo Ansamblio“ klipas „Dansingas“ laimėjo garsiausio pasaulio operatorių kino festivalio „Camerimage“ Lenkijoje apdovanojimuose, kur vaizdo klipų konkurse varžėsi tarp tokių atlikėjų kaip „Coldplay“, „The Weeknd“, Taylor Swift, Alicios Keys, Edo Sheerano ar Woodkid vaizdo klipų.

Kompanijos „Scuare“, kūrusios dešimtis vaizdo klipų, tarp jų ir minėtąjį „Solo Ansamblio“ „Dansingą“, taip pat „Garbanoto“ „Liūdnas akis“, įkūrėjas ir prodiuseris, projekto „Scuared“ sumanytojas L.Mataitis dabartinę lietuviškų vaizdo klipų kultūrą taip pat vertina teigiamai. Jo nuomone, klipams atsirado daugiau rinkos, jų daugėja, nors, deja, ne visi jie itin kokybiški. Jis mano, kad taip susiklostė todėl, kad, keliant dainą į „YouTube“, būtina sukurti kokį nors vizualą, nuotraukos jau nebeužtenka.

Saulius Baradinskas.

„Taip atsiranda tam tikras vartotojiškumas. Dainai kuriamas vaizdo klipas, net jeigu ji ir nelabai verta klipo. Taip pradedami kepti prasti vaizdo klipai ir krenta bendra jų kokybė. Nebeaišku, kas yra vaizdo klipas, kas ne. Bet, kaip minėjau, kartu daugėja kokybiškų ir įdomių vaizdo klipų, kurie turi meninę vertę. Man žavu, kad Lietuvoje kūrėjai pradėjo eksperimentuoti – kuriami ne tik naratyviniai, bet ir itin konceptualūs vaizdo klipai. Pavyzdžiui, mane pakerėjo Ignės Narbutaitės sukurtas vaizdo klipas „Kabloonak“ dainai „Bruises on Her Legs“, – sako jis.

Aš manau, kad Lietuvos ir užsienio vaizdo klipai labai nesiskiria. Gal anksčiau buvo didesnė atskirtis, kai atlikėjų, režisierių, operatorių ir prodiuserių nebuvo tiek daug. Taip pat labai lengva atrasti įkvėpimą – pilnas internetas, kur tu gali susirasti, į ką tu norėtum referuoti ar kaip technologiškai norėtum įgyvendinti savo idėją.

E.Visockaitę džiuginanti tendencija – augančios meninės ambicijos. „Klipai ilgėja ir sudėtingėja. Tarkim, „Beissoul & Einiaus“ ar „Solo Ansamblio“ klipai turi išplėtotus siužetus, režisūrą, metaforas. Ne mažiau svarbi ir kitokia tendencija – daugėja paprastai, spontaniškai nufilmuotų, mėgėjiškų, bet labai savitų, charakteringos stilistikos klipų (pavyzdžiui, IYE)“, –  kalba muzikos apžvalgininkė. Pasak jos, ne vienas atlikėjas ar grupė randa galimybių nufilmuoti ir itin profesionalų klipą su gera kamera ir geru apšvietimu, tačiau jų iki galo neišnaudoja, klipams trūksta originalumo, tie vaizdo klipai dažnai būna tiesiog gražūs: „Todėl dažnai filmuojama oranžerijose, tuščiose salėse dideliais langais, miške ar prie jūros. Kartojasi sodrus mėlynas apšvietimas ar blizgios užuolaidos scenos gale. Gerų lietuviškų klipų nėra daug, o dar mažiau yra išskirtinių, originalių. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vienodų klipų.“ Vis dėlto, E.Visockaitės nuomone, tos grupės ir atlikėjai, kurie yra unikalūs, ambicingi, žino, ką daro, klipus išleidžia gal ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet pristato tikrai aukštos kokybės meno kūrinius.

Ar mums dar reikia vaizdo klipų?

L.Mataitis klipus skirsto į kelias kategorijas. Pirmiausia, į komercinius ir nekomercinius. Nekomerciniai – muzikantų ir vizualiųjų menų kūrėjų partnerystė. Komerciniai – kai pas kūrėją ateina atlikėjai su savo idėja ir užsako klipą. „Taip pat būna pasirodymo stiliaus klipai, kai atlikėjai gyvai atlieka savo dainą. Šitame žanre irgi daug galima atrasti. Kurdami „Scuared“ stengiamės į šią video- rūšį pažiūrėti iš kitos perspektyvos – filmuojame vienu kadru, labai svarbi lokacija, lietuviškos grupės perdainuoja vieni kitų dainas. Kartais tokie vaizdo klipai savo koncepcija peržengia muzikinio klipo žanro ribas. Taip pat dar galima paminėti, kad būna animaciniai vaizdo klipai ar vizualai, kurie galėtų būti labiau siejami su konceptualiuoju menu, o ne su vaizdo klipais“, – vardija vaizdo klipų prodiuseris.

Laurynas Mataitis.

„Vizualiosios kultūros reikšmė nuolat auga, tad net nėra klausimo, ar klipai reikalingi, ar jie ką nors duoda, – mano E.Visockaitė. – Tikrai daug atvejų, kai būtent klipas užkabina, sudomina, tampa naujo atlikėjo vizitine kortele. Klipo peržiūros taip pat yra reikšmingas rodiklis. Pasitaiko, kad atrandu man menkai žinomą lietuvių atlikėją, turintį klipą, peržiūrėtą milijoną ar net kelis milijonus kartų. Vadinasi, jis funkcionuoja kažkokiame visai kitame socialiniame burbule. Pradžiugina ir tie atvejai, kai atsiranda nežinomas naujas atlikėjas be jokios reklamos, tiesiog žmonėms dalijantis geru darbu, „YouTube“ surenka kelias dešimtis tūkstančių peržiūrų – tarkim, mano mėgstamiausia šių metų lietuviška daina – grupės „Katarsis“ „Vasarą galvoj minoras“. Jos klipas turi viską, ko reikia geram klipui: atmosferą, stilių, humorą, chaoso ir paprastumo, be to, nuostabiai dera prie dainos. Manau, pradedantys Lietuvos atlikėjai tokiu pavyzdžiu turėtų dažniau sekti.“ Muzikos apžvalgininkė pritaria, kad daug naudos muzikinei kultūrai duoda ir tokie vaizdo klipai, kokius kuria „Scuared“ ar „Sapiens Music“ projektai. Jos nuomone, ypač tada, kai šiame projekte dalyvaujantys kūrėjai pasirenka mažiau žinomą atlikėją, tarkim, Rūtą Mur ar „Homechestra“, ir leidžia juos atrasti tiems, kurių jų muzika dar nepasiekė.

S.Baradinsko manymu, ne visi atlikėjai išgali kurti klipus, nes geri muzikiniai klipai daug kainuoja. „Muzikiniai klipai yra atlikėjų reklama, kuria jie pasiekia savo auditoriją, iškomunikuoja savo žinutes, vertybes ir atkreipia visuomenės dėmesį. Daugelis dabar darosi klipus, bet tik keli atlikėjai leidžia sau gerus ir brangius klipus“, – teigia režisierius.

Kaip gimė projektas „Sapiens Music“? „Sugalvojau jį būdamas tylos stovykloje. Medituodamas aš labai gerai prisiminiau, kaip man patinka dirbti su atlikėjais ir jų muzika. Tas jausmas mane įkvepia – man jautru ir žavu būti šalia atlikėjo, kai jis atveria savo širdį per muziką į kamerą. Tad supratau, kad reikia sukurti Lietuvoje kanalą, kuriame visi atlikėjai padėtų vieni kitiems rasti auditoriją ir platinti muziką. „Sapiens Music“ taip pat sprendžia muzikinių klipų problemą Lietuvoje, labai daug atlikėjų man siūlo daryti muzikinius klipus, bet labai mažai iš jų turi biudžetus savo ambicijoms ir lūkesčiams. Esu labai dėkingas savo komandai ir visiems atlikėjams, kurie prisijungė“, – pasakoja Saulius.

Jis atskleidžia, kad „Sapiens Music“ planuose – didžiausias gyvos muzikos „YouTube“ kanalas Baltijos šalyse, bet iki to laukia labai daug darbo: „Esant pandemijos situacijai, mes maksimaliai dirbame su Lietuvos regionu, o paskui žadame plėstis. Tikiu ir žinau, kad šis projektas bus distribucijos platforma tiek lietuviams, tiek Šiaurės Europos atlikėjams.“

Kas yra geras klipas?

E.Visockaitei viena svarbiausių užsienio klipų tendencijų atrodo klipai, virstantys filmais: „Tokie atlikėjai kaip Beyonce, Solange, Janelle Monáe ar Frankas Oceanas albumus išleidžia papildytus pusvalandžio ar valandos audiovizualiniais kūriniais – kartais abstrakčiais, kartais labai siužetiškais, bet vienaip ar kitaip išplečiančiais muzikinę liniją. Tai savotiškas kinematografinis ambicingumas.“

S.Baradinskas tiki, kad geras klipas yra gera dainos vizualizacija, o kaip ji padaryta, jam nėra svarbu. „Man asmeniškai geriausi klipai yra tie, kurie turi nuostabias idėjas, ypatingas vizualizacijas ir stiprias emocijas. Kuriant muzikinius klipus mano didžiausias prioritetas yra tai, koks jausmas transliuojamas. Tai dažnai priklauso ir nuo dainos, bet man labai svarbu, kad pats vaizdo klipo turinys būtų itin paveikus, vizualus. Aš ne visada prisirišu prie istorijos, man daug svarbiau efektas ir jausmas, o jeigu dar ir istorija tai padeda pasiekti... Bet dauguma mano klipų yra ir be istorijos, tiesiog vizualizacijos. Tai man irgi labai patinka, nes palieka daug laisvės pačiam žiūrovui. Man smagu, kai muzika eina išvien su muzikiniu klipu“, – sako režisierius.

Pasak L.Mataičio, atsiribojant nuo techninių niuansų, geras klipas yra tas, kuris papildo dainos prasmę ir suteikia jai daugiau gylio, atveria daugiau dainos pažinimo kampų. „Jeigu klipas turi meninę vertę, tai jis yra geras. Ar jis naratyvinis, ar konceptualus, ar visiškai abstraktus, ar animuotas, tai nėra labai svarbu. Jei klipas be dainos gali gyventi savo gyvenimą, jis turi vertę. Net jei tai tiesiog vizualas, kurį gera žiūrėti taip pat kaip į puikų tapybos darbą“, – mano „Scuare“ prodiuseris.

Jo nuomone, klipai gali netgi suformuoti grupės identitetą: „Gal tik aš taip galvoju, bet puikus  pavyzdys – S.Baradinsko kurtas „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ klipas „Į Venesuelą“. Atrodo, kad grupės kostiumai ir stilius galutinai susiformavo po šio klipo.“

„Aš manau, kad Lietuvos ir užsienio vaizdo klipai labai nesiskiria. Gal anksčiau buvo didesnė atskirtis, kai atlikėjų, režisierių, operatorių ir prodiuserių nebuvo tiek daug. Taip pat dabar labai lengva atrasti įkvėpimą – pilnas internetas, kur tu gali susirasti, į ką tu norėtum referuoti ar kaip technologiškai norėtum įgyvendinti savo idėją“, – kalba L.Mataitis.

Ilgas klipų kelias

Paklaustas apie „Solo Ansamblio“ vaizdo klipo „Dansingas“ kūrimą, prodiuseris pasakoja apie ilgą kelią, kurį teko nueiti kuriant šį klipą – su grupe jie susitiko bene prieš dvejus metus. Jie jau buvo susipažinę dirbdami projekte „Scuared“ ir norėjo toliau bendradarbiauti. „Mes atėjome pas juos į studiją, jie mums šią dainą sugrojo gyvai, nes dar nebuvo įsirašę. Mums labai patiko ir sutikome dirbti kartu. Taigi pradžioje reikėjo sulaukti, kol grupė įsirašys dainą, tuomet ieškojome režisieriaus. Kūrinys atrodė tamsus, tad pagalvojome, kad čia tiktų Tito Sūdžiaus stilistika (jau buvome dirbę su juo prie „Garbanoto“ „Liūdnų akių“). Daina buvo 7 min. trukmės, grupė nieko nenorėjo atsisakyti, – pastebi L.Mataitis. – Tad, rašant scenarijų, buvo iššūkis – kaip padaryti klipą tokį, kad nesinorėtų prasukti. Taigi, supratome, kad ta bus kaip trumpametražis filmas. Kad tai bus labai brangu ir reikės įdėti daug darbo. Tačiau kartu žinojome, kad žūtbūt norime padaryti šį klipą, net jei reikės perlipti save.“

Paskui, pasak jo, reikėjo surinkti komandą ir suplanuoti filmavimą: „Jis turėjo vykti penkias šešias dienas. Kadangi klipas nekomercinis, visi dirbo neatlygintinai. O kad savaitei ištrauktum žmones iš jų darbų, reikia viską labai sklandžiai suderinti. Turėjome taikytis ne tik prie žmonių, bet ir oro sąlygų bei leidimų uždaryti gatves. Filmavimą teko nukelti keletą kartų. Bet galiausiai pavyko nufilmuoti. Už tai mes dėkingi nuostabiai komandai, kuri pasiryžo šiai avantiūrai. Visi departamentai buvo nuostabūs. Labai ilgai užtruko postprodukcija, nes irgi visi dirbo iš idėjos, turėdami kitų darbų ir negalėdami skirti viso savo laiko šitam projektui. Galiausiai prasidėjo COVID-19 pandemija, tad negalėjome organizuoti premjeros, sukviesti visos komandos ir padėkoti. Taip viskas ir užsitęsė beveik dvejus metus.“

S.Baradinskas ir L.Mataitis vieningai sutinka, kad visada sunkiausia rasti finansavimą ir reikiamų resursų idėjoms realizuoti. „Aišku, visada daug priklauso nuo atlikėjo įsitraukimo, ar jis iš tikro padeda komandai padaryti klipą ir stengiasi turėti tam biudžetą. Rimtai pasiruošę investuoti atlikėjai visada randa finansavimą ir galimybes. O mes su prodiuseriais visada randame sprendimus, kurie biudžeto eilutėje neatrodo tokie brangūs“, – sako režisierius S.Baradinskas.

„Muzikinių klipų, kurie turi meninę svarbą, dažniausiai nori grupės, kurios nepriklauso mainstreamui. Jos neturi tiek pinigų, kurių reikia kokybiškam turiniui sukurti. Ypač jei scenarijus reikalauja sudėtingų dalykų. Mes įdedame ir savo pinigų, tačiau dažnai ir to neužtenka. Neturint pakankamo biudžeto ir resursų, arba aukojama klipo idėja, arba visi turi ja labai degti ir dirbti nemokamai, reikia prašyti daug paslaugų iš įvairių žmonių. Iš valstybės, finansavimo pusės į klipą nežiūrima kaip į kino kūrinį ar apskritai kaip į didelės meninės vertės kūrinį. Nėra iš kur gauti finansavimo. Užburtas ratas. Arba produktas kenčia, arba komanda. Mes esame įrodę, kad galime klipą geriau nei trumpametražį filmą padaryti. Vaizdo klipai – tai mūsų meninės saviraiškos priemonė“, – teigia L.Mataitis.

COVID-19 ir vaizdo klipai

Anot S.Baradinsko, pandemija smarkiai kirto kultūros sektoriui – tiek atlikėjams, tiek klipų kūrėjams: „Manau, kad reikės keleto metų, kol mes atsigausime finansiškai, kad galėtume kurti brangius muzikinius klipus. Nepaisant to, manau, kad visi žmonės vis tiek toliau kurs, nes be muzikos gyvenimo neįsivaizduoju.“

L.Mataičio nuomone, klipų rinką pandemija smarkiai paveikė, bet kol galėjo, tol visi filmavo. Jis sutinka, kad galbūt klipų sumažės, nes daug grupių negali koncertuoti, todėl tiek lėšų neuždirba ir tikriausiai neišlaidaus vaizdo klipams. „Kol kas dar sunku pasakyti, kaip viskas bus, tendencijos pasimatys gal šiek tiek vėliau. Bet galbūt vaizdo klipams tai atvers naujų galimybių, nes gali daryti bet ką, kad vizualizuotum dainą – pavyzdžiui, gali daryti animaciją, nebūtina filmuoti. Galima atrasti būdų, kaip pasigaminti klipą neišeinant iš namų. Gal kūrėjai atras naujų formų ir nustebins mus“, – optimistiškai mąsto klipų prodiuseris.

Kaip užauginti klipų kultūrą?

Muzikos apžvalgininkės E.Visockaitės nuomone, prie vaizdo klipų kultūros auginimo stipriai prisidėjo vaizdo klipų konkursai, rengti festivalio „Kino pavasaris“. „Kino festivalio suteikta galimybė geriausius lietuviškus klipus pamatyti didžiajame kino ekrane buvo nepaprastai įspūdinga ir vertinga. Rimta atrankos komisija taip pat užtikrino, kad rodomi klipai tikrai buvo pavyzdiniai, atskleidė vaizdo klipų įvairovę ir, manau, ne vieną įkvėpė. Tokiu pavyzdžiu tikrai galėtų sekti visokie vasaros kino teatrai po atviru dangumi – tikrai daug publikos susirinktų į atrinktų, senų ar naujų, lietuviškų klipų peržiūrą. Kaip DJ setą, tik dar ir su kinu. Labiausiai padėtų, žinoma, suteiktas televizinis eteris. Nacionalinis transliuotojas, juolab dabar neberodydamas reklamos, tikrai galėtų skirti laiko kokybiškiems vaizdo klipams, taip prisidėdamas ir prie visos muzikinės kultūros ugdymo“, – mano ji.

Vaizdo klipų kūrėjai S.Baradinskas ir L.Mataitis norėtų, kad prie vaizdo klipų kūrimo prisidėtų Lietuvos kultūros taryba ir / ar Lietuvos kino centras. „Aš nuoširdžiai norėčiau, kad šios institucijos išskirtų finansavimo portfelį kasmet 5–10 muzikinių klipų. Jei valstybė remtų tiek muzikantus, tiek pačius režisierius su klipų kūrėjais, manau, kad bendra mūsų Lietuvos kaip kultūrinio regiono vertė padidėtų, tikiu, kad net būtų įmanoma sukurti klipus, kurie būtų pripažinti visame pasaulyje. Realybė tokia, kad resursai tiek klipo gamybai, tiek jo komunikacijai yra riboti. O tai kainuoja didžiulius pinigus“, – teigia S.Baradinskas.

L.Mataitis atkreipia dėmesį, kad Asociacija LATGA suteikia galimybę savo kūrybiniame fonde prašyti finansavimo vaizdo klipams, tačiau dažniausiai atlikėjai šiam fondui rašo paraiškas albumams įsirašyti, tad vaizdo klipai nustumiami į antrą planą. „Mums, kaip vizualiųjų menų kūrėjams, labiausiai tiktų eiti į Lietuvos kino centrą (LKC) ir Lietuvos kultūros tarybą (LKT). LKT galėtų finansuoti vaizdo klipus kaip tarpsritinio meno kūrinius. Būtų gerai, jei būtų aiškūs atskiri vertinimo kriterijai ir būtų akcentuojama, kad galima siųsti vaizdo klipus, – dėsto jis. – Į vaizdo klipus žiūrima kaip į reklamą – komercinius kūrinius, bet juk ir teatras ar kinas būna komercinis ir nekomercinis...“

Prodiuserio pastebėjimu, dabar iš klipams skirtų renginių liko tik „Klipvid“. „Anksčiau buvo vaizdo klipų programa „Kino pavasaryje“, nežinau, ar ji dar atgims. Lietuvoje praktiškai nebėra kur rodyti klipų. Siunčiame į įvairiausius užsienio festivalius, tokius kaip Tarptautinis Rygos kino festivalis, „Berlin Music Video Awards“ ir t.t. Jei ir gera daina, ir geras klipas – gali gerai keliauti po kino festivalius, vis daugiau jų turi vaizdo klipų konkursines programas ar seansus. Tas pats Sandansas turi seansą, į kurį gali pretenduoti. Šiame festivalyje komercinių projektų mažai. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje į klipus būtų žiūrima kaip į atskirą meno rūšį. Ir atlikėjams iš to yra naudos. Jei Lietuvoje atsirastų daugiau renginių, skirtų geriausiems metų klipams – manau, automatiškai jie sulauktų daugiau dėmesio“, – mano L.Mataitis.

Taigi panašu, kad lietuviškų vaizdo klipų kultūra nebeklaidžioja tamsoje kaip prieš septynerius metus. Ji keliauja vis tolyn, vedama idealistų kūrėjų, tik jiems reikia šiek tiek pagalbos.