Tarsi vizitinė kortelė

Ž. Aleknaitė tikina, kad apvalios formos jai suteikia harmonijos. „Prie apskrito stalo sėdintys ir diskutuojantys žmonės nesipyksta, kaip ir apvaliame name gyvenantys išvengia aštrių kampų ir konfliktinių situacijų“, – įsitikinusi menininkė.

Ją žavi apvalumai tiek gamtoje, tiek namų interjere ir eksterjere. Apvalūs ir Žiedūnės piešiniai ant tekstilės. Dažniausiai – išskirtinio dizaino skarelės, dekoruotos ranka tapytomis gėlėmis. Per dešimtį metų jos tapo tarsi kūrėjos vizitine kortele.

„Gėlių žiedai, kaip ir kiti floristiniai dekorai mane lydėjo nuo pat vaikystės. Mama palankiai žiūrėjo į mano kūrybiškumą ir leisdavo eksperimentuoti. Pirmas mano sieninės tapybos darbas buvo svetainės siena. Kai man buvo šešiolika, mama nupirko dažų ir leido išpiešti ją taip, kaip man tada atrodė gražu“, – prisimena tąkart tapiusi geometrines formas, kurios jungėsi į augalinius motyvus.

Pašnekovė gimė ir augo Kėdainiuose. Jau nuo paauglystės, sako, buvo versli mergina. „Gal dešimtoje klasėje paskelbiau reklamą žurnale „Mano namai“. Parašiau: piešiu, tapau, dekoruoju. Dar nurodžiau savo telefoną ir vardą“, – pasakoja ji, tąkart sulaukusi ir pirmojo užsakymo.

Vienos Kėdainių meno galerijos savininkė paprašė užrašyti ant parduotuvės pastato sienos žodžius: „Ars longa, vita brevis“ (liet. – menas ilgas, gyvenimas trumpas). Šiandien Žiedūnė stebisi, kaip užsakovė pasitikėjo vaiku.

„Manau, padėjo užtikrintumas. Vidinės drąsos man niekada netrūko. Darbas pavyko, užrašas ant sienos galeriją puošia net ir dabar, po 20 metų“, – šypsosi jo autorė.

Sutapimas: gėlių motyvai ir apvalios formos – Žiedūnės mėgstamiausi. Nenuostabu, kai moteris turi tokį gražų vardą. / Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Sėkmingas eksperimentas

Žiedūnei visada labai patiko skaros, skarelės, šalikėliai. Kai pradėjo dirbti inžiniere, kolegės ją praminė stiuardese, nes visuomet būdavo su kokia nors skarele ar šalikėliu.

„Tačiau vis ieškojau tokios, kuri man patiktų iki galo: būtų išskirtinai graži ir, kaip aš sakau, su cinkeliu“, – juokiasi pašnekovė, nusprendusi imtis iniciatyvos.

Įsigijusi kokybiškų tekstilės dažų, ji pamėgino ištapyti vieną skarelę pati. Kai piešinys tapo žaviu ir originaliu akcentu, o piešimo procesas paliko malonų įspūdį, moteris pradėjo daugiau eksperimentuoti.

Šiandien nuo pirmojo bandymo, pasak Žiedūnės, jau prabėgo dešimt metų. Per tą laiką nutapyta beveik 50 tūkst. skarelių.

„Norėjau, kad moterys tą mažą meno kūrinį – mano skarelę – galėtų turėti visur, ne tik kaip paveikslą namuose, pakabintą uždaroje erdvėje ant sienos“, – aiškina ji ir priduria, kad tapo ne tik skareles, bet ir apvalius paveikslus. Tinkamai parinkti jie gali tapti puikiu vizualiniu akcentu kiekvieno namuose.

Pabandžiusi tapyti ant krepsatino, šilko, vėliau ėmėsi vilnos, o vieną dieną jai šovė išganinga mintis, kad galėtų užsiimti tvariais projektais. Juk kiekvienos moters spintoje yra bent po keletą drabužių su dėmėmis ar kokiais nors kitais defektais, bet kuriuos vis dar gaila išmesti. Žiedūnė sumanė, kaip juos atnaujinti.

„Sugalvojau, kad su tekstilės dažais galiu labai išradingai paslėpti tuos netyčia atsiradusius negražumus“, – paaiškina ji.

Kai viena pažįstama šviesaus palto rankovę netyčia apsipylė kava, Žiedūnė teptuku kavos lašelius pavertė gėlių motyvais. Idėja pasidalijo feisbuke ir sulaukė nemažai atsiliepimų, kurie paskatino kūrėją toliau plėtoti šią tvarios mados idėją ir netgi rengti edukacijas.

Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Erdvė, skirta kūrybai

Nors Ž. Aleknaitės namai yra Kėdainių senamiestyje, pro langus matyti Rinkos aikštė, moterį dažniau sutiksi kupole už miesto. Ten, sako, yra jos kūrybinė erdvė, kur tapo skaras, paveikslus. Ten vyksta edukacijos ir netgi pramoginiai renginiai.

Iš pradžių savo sklype kėdainietė pasistatė kur kas mažesnį kupolą – veikiau šiltnamio tipo kupolinį statinį, kokį buvo mačiusi viename žurnale.

„Jis buvo 5 m skersmens, turėjo medinį karkasą, dengtą stora plėvele. Ten pasidariau pakeltų lysvių, kuriose su dukrele auginome svyrančias braškes, gėles, o kai lauke atvėsdavo, pasistatydavome elektrinį šildytuvą ir puikiai leisdavome jame laiką“, – prisimena menininkė, ėmusi brandinti svajonę apie didesnį kupolinį namą.

Kadangi turi statybų inžinierės diplomą, projektą nusibraižė pati – išėjo 79 kv. m apvalus namas, kurio skersmuo – 10 m. Pati ir pačiame objekte kasdien su guminiais batais braidė – žiūrėjo, kaip ir ką daryti.

„Labai pravertė statybinis raštingumas, įgytas universitete. Sklypas iš pradžių buvo visiškai tuščias, be komunikacijų: elektros, vandentiekio, nuotekų sistemos. Viską teko daryti pačiai ir nuo nulio“, – prisimena apvaliojo namo projektą drauge su statytojais kūrusi Žiedūnė.

Prie apskrito stalo sėdintys ir diskutuojantys žmonės nesipyksta, kaip ir apvaliame name gyvenantys išvengia aštrių kampų ir konfliktinių situacijų.

Traukia smalsuolius

Prieš pandemiją prekės ženklo „Design by Žiedūnė“ kūrėja turėjo dvi parduotuves, kuriose prekiavo savo tapytomis skaromis ir kitais tekstilės gaminiais. Viena parduotuvė buvo Kaune, kita – gimtuosiuose Kėdainiuose. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, abi teko uždaryti, todėl atsirado daugiau laisvo laiko. Veikli moteris nešvaistė jo veltui.

„Jau seniai svajojau apie apvalų namą. Kupolo statyba truko pusmetį. Pavadinau jį dukrelės Luknės vardu. Pirmoji šventė kupole buvo Luknytės trejų metų gimtadienis“, – prisimena Ž. Aleknaitė.

Moteris džiaugiasi, kad smagiai atšvęstas dukros gimtadienis inspiravo mintį, kad kupole galima rengti įvairias šventes. Šiandien čia vyksta ne tik privatūs renginiai, bet ir Žiedūnės vedamos piešimo ant tekstilės edukacijos.

„Pasistačiusi kupolą iš pradžių nė nežinojau, ką ten darysiu. Buvo visokių pamąstymų. Vis dėlto šiandien kupolas yra įdarbintas“, – šypsosi pašnekovė, neseniai čia įkūrusi ir interjero dizaino studiją „Dizaino Burbulai“.

Statybos inžinierė čia kuria interjerus ne tik kupoliniams namams, bet ir tiems, kurių savininkai pageidauja įdomesnių ir netradicinių sprendimų, Žiedūnės pamėgtų apvalių formų.

Pasak kupolo „Luknė“ šeimininkės, vos jam iškilus Kėdainių rajone, pirmus metus čia plaukte plaukė svečiai iš visų Lietuvos kampelių. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo kupolinis namas, o ypač jo vidus.

„Prieš jį statydama pati važiavau apsižvalgyti į Kretingoje tuo metu statomą, tik jau mažesnio diametro kupolą. Svarsčiau ir apie molinį namą, tačiau išsigandau, kad kiekvienais metais reikės jį atnaujinti – vėl ir vėl aplipdyti moliu“, – prisipažįsta Žiedūnė ir aiškina, kad jos kupolą sudaro polistireninio putplasčio blokai, kurie tarsi lego jungiasi vieni su kitais.

Dar įdomiau užėjus į kupolo vidų. Statinį puošia ypatingas interjero akcentas – šviestuvai, primenantys išsiskleidusius gėlių žiedus arba besiskleidžiančius pumpurus.

„Pirmiausia palubėje prie centrinės kolonos tvirtinome metalines, beveik 6 m ilgio, gembes. Paskui pro jas pratempėme kabelius ir tik tada montavome šviestuvus, kurie atkeliavo net iš Danijos. Kadangi šviestuvai buvo nesurinkti, teko juos dėlioti kaip origamius“, – juokiasi menininkė.

Įkurtuvės: dukrelės Luknės vardu pavadintame kupole pirmasis renginys buvo mergaitės trejų metukų gimtadienis, davęs pradžią ir kitoms šventėms. / Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Namai ten, kur širdis

Paklausta, kur šiandien yra jos namai, Žiedūnė susimąsto. Galiausiai sako, kad kupolas „Luknė“ yra tarsi jos širdis, o štai prieširdis – namai Kėdainių centre.

Juose kūrėja praleidžia daug mažiau laiko. Jei patingi važiuoti namo, kupole ir nakvoja. Ypač vasaromis. Prie kupolo, sako, turi pasistačiusi kubilą. Gali mirkti jame ir stebėti pačius gražiausius saulėlydžius.

„Esu girdėjusi mintį, kad namai yra ten, kur širdis. Tai štai mūsų su Lukne namai – kupolas“, – šypsosi jo sumanytoja ir priduria, kad statyti kupolo formos namą norėjo ne tik ji, bet ir jos dukrelė, nuo mažumės labai mėgusi balionus, kamuolius, burbulus, apvalius šviestuvus – žodžiu, viską, kas apvalu.

Šiandien Luknei penkeri. Mamą ir dukrą sieja ypatingas ryšys. Žiedūnė neleidžia jos į darželį, bet vedasi mažąją kartu su savimi į darbą. Dukra mato visus tekstilės gaminių kūrimo etapus, piešimo eigą, todėl, anot mamos, net jei užaugusi Luknė pasirinks visiškai kitą ir nemenišką profesinę kryptį, šis gyvenimo etapas jai bus labai gera pamoka. Jis vis tiek bus labai naudingas ieškant ir atrandant save.

„Nuo pat kūdikystės mes dirbame drauge. Kai tapydavau ant skarų, viena ranka laikydavau ją, o kitoje būdavo teptukas“, – juokiasi Žiedūnė ir pasakoja istoriją, kaip trimetei Luknei nupirko žaislinę siuvimo mašiną.

„Žaisdavome, kad dukra yra mano siuvėja, tad tekdavo po darbo jai ir sumokėti. Grįžusi namo Luknytė sumesdavo monetas į taupyklę“, – prisimena Luknės mama, šitaip, sako, mokiusi ją ir finansinio raštingumo.

Laisvalaikiu mama ir dukra lanko vieną tapybos studiją Kėdainiuose. Žiedūnei tai atgaiva, pabuvimas su bendraminčiais, o Luknei – įdomi kūrybiškumą ugdanti veikla.

Ž. Aleknaitės asmeninio archyvo nuotr.

Malonūs ryto ritualai

Pašnekovė prisipažįsta, kad labai nemėgsta rytinio šurmulio, kai dauguma žmonių prieš 8 val. ryto skuba į darbus. Todėl džiaugiasi, kad juodvi su dukra gali sau leisti mažus ryto ritualus. Kol Luknė saldžiai miega, Žiedūnė išsiverda kavos, užsidega žvakę, pasiima poezijos knygą ir ramiai perskaito vieną eilėraštį.

„Tai tarsi dienos burtas ar žinutė. Perskaičiusi jį visada permąstau. Tuomet einu kelti dukrelės, gaminu jai pusryčius, mes ramiai pavalgome ir važiuojame į darbą arba užsiimame kitomis tą dieną numatytomis veiklomis“, – dalijasi malonia kasdiene rutina kūrėja.

Be Luknės ji šiandien neįsivaizduoja nei savo darbo, nei kelionių. Abi drauge važiuoja tiek į užsienį, tiek ir į kitus Lietuvos miestus, kur vyksta mados mugės, kiti renginiai.

„Luknė dar nemokėjo kalbėti, kai aš ją įsisodindavau į automobilį ir važiuodama viską pasakodavau: privažiavome žiedą, dabar suksime į dešinę… Žodžiu, patirtinis vaiko ugdymo procesas vyko kiekviename žingsnyje – per pokalbį, per vaizdus, per buvimą kartu, per mano pavyzdį“, – aiškina mama.

Neseniai Žiedūnė savo gimtadienio proga keliavo po Kiprą. Be abejo, su dukrele. Ką menininkei duoda kelionės? Pasak jos, sustabdo akimirką ir pažadina kūrybiškumą.

„Kai tu keliauji, nori nenori esi čia ir dabar. Visas keliones organizuoju pati, todėl turiu viską pastebėti: kur išėjimas, kur autobusų stotelė ir pan. Būna ir įtampos akimirkų. Užtai grįžusi namo viską išvystu tarsi nauju žvilgsniu“, – šypsosi pašnekovė, kurią labiausiai traukia Italijos miestai – Venecija, Florencija.

Gal norėtų ten ir gyventi? „Man svarbi ne tiek vieta, kiek žmonės, su kuriais ten esu. Artimųjų jaukumas ir šiluma. Todėl, kaip ir sakiau, namai man yra ten, kur širdis, o svarbiausia – kur mane supa artimi, mylintys žmonės“, – sako Ž. Aleknaitė.