Teatro režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė žada atgaivinti apleistas Kauno erdves ir sudrebinti Kauno publiką negirdėto žanro scenos kūriniu – elektronine operos fantazija XYZ.

Šio scenos naujadaro premjeros jau vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Muzikinis teatralizuotas performansas lapkričio pradžioje atkeliaus į „Pergalės angarą“ Kaune. Kol elektroninės muzikos kompozitorių „Silence“ perdirbti ir žinomų bohemiečių įdainuoti kūriniai sukasi vienoje radijo stočių, D.Ibelhauptaitė užsimena: gali būti, kad po premjerų skirtinguose Lietuvos miestuose XYZ pradės kelionę po pasaulį.

Ji nesiginčija su skeptikais ir siauresnio meninio skonio atstovais, įsitikinusiais, kad klasikinė muzika yra geriausia tokia, kokia buvo sukurta, ir jos perdirbimas prilygsta šios muzikos išniekinimui. Tačiau režisierė tvirtai laikosi savo nuomonės: šiuolaikiniame pasaulyje vietos po saule nusipelno ir grynieji klasikos pastatymai, ir eksperimentai.

– Su bohemiečiais pastatėte Giacomo Puccini operą „Bohema“, Jules'o Massenet „Verterį", Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtąją fleitą“, Stepheno Sondheimo miuziklą „Svynis Todas: demonas kirpėjas“, bet XYZ yra pirmasis projektas, atkeliaujantis į Kauną…

– Mes, bohemiečiai, vizito į Kauną laukėme ketverius metus. Statydami didelius operos projektus – jų buvo penkis – gaudavome labai daug kauniečių laiškų, kuriuose jie klausia, kodėl mes niekada neatvažiuojame į Kauną. Bet vežti didelius pastatymus yra didelė bėda.

Pirmiausia neturėjome tokios didelės erdvės arba scenos, į kurią galėtume atvežti savo darbus. Vilniuje vaidiname Kongresų rūmuose, o tai yra nepaprastai ilga – apie 15 m ilgio – erdvė. Kaune nebuvo tokios scenos, kurioje galėtume tai parodyti. O su projektu XYZ yra truputį paprasčiau. Čia negroja simfoninis orkestras, nedainuoja choras. Juos pakeičia vienas žmogus – elektroninės muzikos kūrėjas ir kompozitorius. Todėl dabar esame kur kas mobilesni.

Mes dirbame su garsiausiomis operų arijomis ir duetais. Koncerte Kaune skambės 24 kūriniai, perdirbti elektroniniu būdu. Žinoma, tiems, kurie pažįsta klasikinius kūrinius, jie, nors perdirbti, bus atpažįstami. Elektroninės muzikos kūrėjai kompiuteriu juos atliks gyvai, be jų, scenoje gyvai gros būgnininkas ir bosistas. Taigi tai nėra didelis projektas su šimtais žmonių.

– Kodėl tai, ką siūlote žiūrovams, pavadinote elektroninė operos fantazija? Tai – jūsų sugalvotas terminas?

– Elektroninė opera – tam, kad žmogus žinotų, kur eina: tai yra elektroniniu būdu transformuota operinė muzika. Fantazija – dėl to, kad tai nėra spektaklis su siužetu. Žiūrovai nematys, kaip toje pasakoje Joniuko, rytą atsikeliančio iš lovos ir toliau nuosekliai kažką veikiančio. Nuoseklaus siužeto nėra. Mūsų mintis buvo paimti labai skirtingus kūrinius ir perleisti juos per elektroninės muzikos kompozitorių rankas. Tai daro garsiausi Lietuvoje šios muzikos kompozitoriai: Leonas Somovas, Few Nolder, Mario Basanov ir Vidis.

Kiekvienas jų dirba kartu su tam tikru solistu: Asmik Grigorian ir Few Nolder, Joana Gedmintaitė ir Leonas Somovas. Projekte taip pat dalyvauja Lauryna Bendžiūnaitė, atvykstanti iš Didžiosios Britanijos, Dainius Stumbras, Rafailas Karpis, Jeronimas Milius ir kiti. Bohemiečiai – labai užsiėmę žmonės. Vietoj Edgaro Montvido Kaune dainuos Audrius Rubežius. Visų balsų turime po kelis žmones ir paprastai sukviečiame tuos, kurie tuo metu laisvi. Tikimės, kad Kaune dainuos ir Laimonas Pautienius.

Tai tarsi atskiri eksperimentai, sujungti į vieną šou, kuriame yra muzika, vokalas, vaizdo projekcijos, šviesos ir visa kita. Bet linijinio siužeto nėra. Mes ir neturėjome tikslo kurti vieną istoriją. Tai nėra opera, tai nėra spektaklis. Tai yra fantazija, kur iš skirtingų stilių, žanrų viskas susieina į vieną.

– Ar panašaus žanro veikalai po truputį keliauja į Vakarų Europos scenas?

– Elektroninė opera paprastai reiškia visiškai naują kūrinį. Man dar neteko girdėti, kad kažkas elektroniniu būdu imtų perdirbinėti klasikos veikalus. Aš asmeniškai nežinau. Iš mūsų užsienio draugų ir kolegų reakcijų, sprendžiu, kad tai yra nauja ir unikali idėja. Mums atsiveria galimybės išvežti šį darbą už Lietuvos ribų.

– Ką reiškia raidės XYZ?

– Šioje kūrybinėje sąjungoje bohemiečiai yra X, „Silence“ – Y, o mūsų draugystė pagimdo Z. Tai yra ir erdvės, kuriose mes atsiduriame – laikinos, industrinės, nepritaikytos menui erdvės. Ir rezultatas, kurį mato žiūrovas. Mes viską atliekame gyvai: gyvai atliekama elektroninė muzika, gyvai dainuoja solistas. Per pirmąją premjerą Vilniuje J.Statkevičius netgi gyvai transformavo savo paties sukurtus teatrinius kostiumus. Ir dėl to, kad mes viską atliekame gyvai, žiūrovas kiekvieną kartą mato truputį kitokį variantą.

– Kodėl apskritai imatės veikalo, kuris, atrodo, yra truputį į šoną nuo klasikos?

– Tai yra ta pati klasika, tik kitokia. Mūsų, bohemiečių, darbas turi kelias misijas. Viena jų – pristatyti Lietuvos žiūrovui tuos operos kūrinius, kurie arba labai ilgai nebuvo statomi, arba išvis nebuvo statyti. Norėjome išbandyti ir kitus žanrus. Todėl miuziklas „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ buvo mūsų ėjimas ne tik į kitą žanrą, bet ir į kitą auditoriją. Po „Svynio Todo“ mane susirado elektroninės muzikos prodiuseris Arūnas Matačius iš elektroninės muzikos atlikėjų sambūrio „Silence“.

Iš pradžių pagalvojau, kad Arūnas juokauja arba nežino, kad mes užsiimame klasikine muzika. Bet man svarbi jaunimo, žmonių, kurie klausosi kitokią nei klasika muziką, auditorija. Ir mes susitikome. Supratau, kad mes turime nepaprastai daug bendrų dalykų. Visų pirma – „Silence“ žmonės, kaip ir bohemiečiai, yra daug dirbę Vakaruose, bet trokšta kažką sukurti ir Lietuvoje, Lietuvai. Norėjome išbandyti mums dar neatrastą sritį. Pasirinkome labai populiarių operų arijas ir duetus. Tai Nemorino arija iš Gaetano Donizetti operos “Meilės elksyro”, Džuljetos arija iš Charles'o Gounod “Romeo ir Džiujletos”, Karmen ir Toreadoro arijos iš Georges'o Bizet operos “Karmen”. Siekiame atskleisti visai kitą jų skambesį. Kad būtų įdomu ir muzikos žinovui, ir jaunam žmogui, kuris neklauso klasikinių operų, kad jis galėtų užkibti, susidomėti, o vėliau ateitų ir į labiau klasikinius pastatymus.

– Ar solistai mielai ryžosi tokiam iššūkiui – operai su elektroninės muzikos elementais? Juk Lietuvoje turime nemažai klasikinės muzikos atstovų, kurie į elektroninę muziką žiūri labai skeptiškai…

– Ką jūs, šis projektas – mūsų mylimiausias. E.Montvidas specialiai atvažiavo iš Londono, kad padainuotų šiame projekte Vilniuje. Daugeliui solistų šis projektas yra Dievo dovana. Nes kai daug kartų dainuoji tuos pačius kūrinius, atbunki tam, ką darai. Ne iš blogos valios – medžiaga tau jau niveliuojasi. O čia jie turėjo visiškai iš naujo pasižiūrėti į tuos kūrinius, kuriuos jie galėjo dainuoti užmerktom akim 4 val. ryto. Ir tas jausmas, kai paimi tai, ką jau lyg ir žinai, bet neturi nė žaliausio supratimo, nei kur įstoti, nei kaip pradėti, nei kaip tai vystysis, tada visa tai iš naujo pasidaro gyva. Dirbi su nauja porcija adrenalino. Dėl to šis projektas visų jo dalyvių yra labai mylimas. Dėl to visi nori vėl šiame projekte susibėgti, jį tobulinti. Dėl to Kaune, palyginti su Vilniumi, skambės septyni nauji kūriniai. Mario Basanov, Leonas Somovas, Vidis ir Few Nolder maišo su elektronika septynis operos kūrinius, kurie bus pirmą kartą pristatyti lapkričio renginiuose.

– Ką jūs pasakytumėte skeptikams, sakantiems, kad klasikiniai kūriniai yra parašyti tobulai, ir kad juos perrašyti yra nusikaltimas?

– Su skeptikais, kritikais nediskutuoju. Manau, kad tai yra siauro mąstymo provincialumas viską matuoti pagal vieną kurpalių. Visgi mes gyvename XXI a., esame atviri pasauliui. O jame egzistuoja ir turi teisę egzistuoti daugybė pačių įvairiausių dalykų. Mano manymu, pats žiūrovas atsirinks, kas jam įdomu ir kas – ne. Laikas, istorija ir visuomenė įvertins.

Kai mes su bohemiečiais pradėjome statyti operas Kongresų rūmuose, buvo pačių įvairiausių nuomonių. Per ketverius metus parodėme per 100 spektaklių, juos žiūrėjo per 100 tūkst. žmonių. Ir žmonės praktiškai kabojo ant lempų – vos sutalpinome visus žiūrovus. Žmonės balsuoja ateidami. Ir ateina ne už dyką, o pirkdami brangius bilietus. Esant tokiai mokesčių sistemai mes negalime statyti pigių spektaklių. Bet po „Svynio Todo“ gavome padėkos laiškus iš tėvų, kuriuose jie dėkoja, kad jų vaikams parodėme kelią į teatrą. Turime greitai augti, šiuolaikiškėti. Elektroninės muzikos fantazija yra mano noras pasiekti kitokią publiką.

– Dažnas bohemietis koncertuoja ne tik Lietuvoje. Kaip pavyksta juos suburti repeticijoms?

– Repeticijos vyksta internetu. Elektroninės muzikos kompozitoriai parašo naują kūrinį, siunčia solistui, šis atsiunčia atgal savo pastabas. Tai – fantastika! Klasikinės muzikos atlikėjai tik tobulėja, kai pažiūri į tą patį darbą iš kito kampo. Taip jie nepasidaro naftalininiai, uždulkėję ir butaforiniai.

– Ar XYZ projektui kuriama bent minimali scenografija?

– Kaip pagrindą imame elementus iš bohemiečių spektaklių. Bet tuos elementus mes modernizuojame. Scenografijoje turime dalį „Svynio Todo“, šiek tiek „Bohemos“, detalių iš „Užburtosios fleitos“. Viską padengiame didelėmis projekcijomis, su kuriomis nuolat dirbame, nes paaiškėjo, kad sukurti geras projekcijas yra taip pat didelis menas. Stengiamės sujungti gyvą vaizdą su projekcijomis, kintančiomis reaguojant į atlikėjo vokalą. Kostiumai – J.Statkevičiaus iš „Užburtosios fleitos“, „Bohemos“, „Verterio“, „Svynio Todo“, bet jie yra transformuoti adaptuoti įvairiomis šiuolaikinėmis medžiagomis – plėvelėmis, celofanais, plastmasėmis, guma. Taigi, net tie žmonės, kurie matė mūsų spektaklius, sunkiai atpažįsta tuos kostiumus.

– Kaip spėjate suktis tarp tarp Lietuvos ir Londono?

– Pastaruosius 20 metų mano namai yra Londone. Ten mano vyras, mano šlepetės. Ten yra ir kiti darbai – aš ten ir dėstau, ir statau spektaklius. Bet šiuo metu didelis mano profesinis dėmesys yra skirtas bohemiečiams, nes į juos labai daug žmonių investavo. Pirmiausiai – emocines, profesionalias ir finansines. Bohemiečiai išsilaiko tik iš privačių lėšų. Noriu Lietuvoje sukurti tokią teatrinę muzikinę struktūrą, kuri ištiesusi ranką nuolatos nelauktų valstybės lėšų. Kuri galėtų funkcionuoti pati. Ir ji funkcionavo iki mokesčių sistemos pasikeitimo prieš pusantrų metų. Mes galėjome išgyventi. Dabar esame veidu į purvą – nesugebame patys savęs išlaikyti. Be to, ir žmonėms bilietai į mūsų spektaklius dažnai yra per brangūs.

Bet man norisi sukurti kai ką jauniems žmonėms – kad jie turėtų vietą, galėtų įgyvendinti savo svajones. Vietą, kur jie visą laiką būtų laukiami, kur jie būtų beprotiškai apkraunami darbais, bet po to jie išeitų tvirti profesionalai. Šiame gyvenimo etape man tai yra svarbu. O kada aš matysiu, kad jiems visiems gerai sekasi, tada namo išvažiuosiu ilgesniam laikui. Čia yra darbas, čia yra žmonės, kuriais aš tikiu. O tam, kad tave lydėtų sėkmė, turi atiduoti viską ir sumokėti pačia aukščiausia kaina. Taip dirbu aš pati, to reikalauju iš kitų. Bet tiktai taip mes padarome tai, ką padarome. Gerame drabužyje neturi matyti siūlių. Bet, kad jų nesimatytų, kažkas turi stipriai padirbėti. Mano suburti jauni žmonės mane įkvepia. Šalia jų aš ir pati jaučiuosi jauna.

– Jauni žmonės turbūt yra labiausiai pasiruošę atiduoti visą save scenai?

– Taip, nes jiems tai yra gyvenimo šansas. Jie dar nori išbandymų, kitų aukštumų. Jie nėra pavargę. O kai šalia tokie žmonės, tai ir aš nepavargusi, ir man kiekviena diena – šventė.

– Ar jūsų planuose yra scenos veikalas, skirtas vienam Kauno teatrų?

– Kitą sezoną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būsiu G.Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“ pastatymo meno vadovė. Džiaugiuosi, kad dirbsiu su režisieriumi Gediminu Šeduikiu – labai talentingu, jaunu žmogumi. Į komandą bus pakviesta daug jaunų žmonių. Bus ir bohemiečių, bet daug bus ir Kauno muzikinio teatro solistų. Čia taip pat yra daug talentingų jaunų žmonių, iki kurių aš dar nepriėjau, bet kai prieisiu, Kaunui bus liūdna – mes juos visus pasiimsime į Vilnių (juokiasi – red. past.). Laikas ir man surimtėti – po projekto su elektronine muzika, imsiuosi labai rimto projekto (juokiasi – red. past.).

– Kokie jūsų įspūdžiai iš Kauno?

– Jaunystėje labai dažnai atvažiuodavau į Kauno dramos teatrą – žiūrėti Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo spektaklių. Čia visą laiką buvo didelis teatro kultūros centras. O į Kauną aš vis užsuku, bet su darbais dar neteko.

– Galbūt kažkada Lietuvoje sulauksime ir jūsų režisuoto dramos veikalo?

– Dramos veikalus aš statau kitose scenose. Lietuvoje esu išskirtinai dėl bohemiečių.