– Pirmiausia turbūt papasakok apie būsimą koncertą „Istorijos iš Niujorko“. Kodėl imtasi tokios koncepcijos – ar manai, kad paprasto pasirodymo mūsų išlepintai publikai nebeužtenka?

– Priežasčių sukurti „Istorijos iš Niujorko“ konceptą buvo keletas. Pirmiausia aš pati dievinu miuziklus ir esu baigusi muzikinio teatro specialybę Vilniaus kolegijoje. Mintis mano kūrybą ir šiemet įrašytą džiazo albumą paversti miuziklu man atrodo yra puikus būdas į vieną vietą sujungti kelias mano aistras: muziką, teatrą, vaidybą ir šokį. Antra, nesikuklinsiu – man patinka kurti naujas madas, kurias paskui matau įgyvendintas kitų. Jau turiu ne vieną pavyzdį: kopijavo mano aprangos stilių dainuojant su orkestru, mano retro įvaizdį, o kur visa galybė live filmukų, kuriuos darėme su Jurgiu (atlikėju J.Didžiuliu – red. past.), mano albumas apie netobulumą ar net toks elementarus dalykas kaip vieši pasisakymai apie LGBT+ ar feminizmą dar PRIEŠ TAI, kai tai tampa saugia ir netgi madinga pokalbio tema. Priimu tai kaip komplimentą, įvertinimą, kad darau teisingus sprendimus. Tokioje mažytėje rinkoje visi skolinasi vieni kitų idėjas – manau, kad tai visiškai normalu. Visiškai neabejoju, kad teatralizuoti koncertai taip pat taps tendencija ir išpopuliarės Lietuvoje.

– Koncerto, kurį režisuoja Dalia Ibelhauptaitė, metu bus pasakojama istorija apie airę, prohibicijos laikais atvykusią į Niujorką siekti džiazo dainininkės karjeros. Kiek ši istorija panaši į tavo?

– Tai istorija apie imigraciją, bet ne tik: kalbame apie meilę, praradimus, aistrą, svajonių siekimą, atkaklumą, tapatybę, nusikaltimus ir tragedijas.

Kiek save prisimenu, aš nuo pat mažumės žinojau, kad norėsiu būti dainininke arba aktore. Muziką pradėjau įrašinėti būdama trylikos, kai mūsų šeima iš Airijos persikraustė į Tanzaniją. Kai atvykau į Lietuvą, čia nepažinojau nieko. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į mokslus, kol viename koncerte nesusipažinau su Viktoru ir Viliumi – tuomet jiems kaip tik buvo mokyklos atostogos. Viktoras ir aš netrukus pradėjome kartu kurti muziką. Dar labiau viskas pajudėjo, kai vaikinai baigė mokyklas ir persikraustė gyventi į Vilnių. O aš tuomet turėjau pasirinkti – stoti į universitetą Dubline ar bandyti laimę čia. Kadangi mokyklą baigiau jauna (man buvo tik septyniolika), išgirdau patarimą universitetą atidėti vieniems metams. Taip prisijungiau prie SKAMP. Visai netikėtai tais pirmaisiais metais „Summertime“ tapo mūsų pirmuoju hitu, tad leidausi į šį nuotykį ir nusprendžiau, kad univeristetas gali palaukti. Tai tikrai buvo geriausias mano sprendimas.

– Kiek teko girdėti, tavo šeimą irgi galima vadinti ekonominiais emigrantais. Papasakok apie tai plačiau.

– Taip, mano tėtis išties buvo persisotinęs tuo metu Airijoje vyravusios situacijos. Sesuo baigė universitetą ir negalėjo rasti darbo – ji prisijungė prie kartos, kuri buvo labai išsilavinusi, tačiau negalėjo rasti darbo. Iki įvykstant Keltų tigro fenomenui, Airija buvo neturtinga ir vargstanti valstybė. Mano tėvas tuomet nusprendė įkurti savo verslo konsultacijų kompaniją, ieškodamas geresnių galimybių užsidirbti ir išlaikyti visą šeimą. Jis surizikavo. O jau po metų mes gyvenome Tanzanijoje ir mūsų šeimos gyvenimas iškart tapo kur kas geresnis, finansiškai – taip pat. Abu mano tėvai kilę iš kaimo, abu atvyko į Dubliną būdami septyniolikos, pradėjo dirbti ir sutiko vienas kitą.

– Emigracija yra didelė mūsų šalies problema, kaip tu siūlytum ją spręsti?

– Jeigu savo idėjas dėl emigracijos sustabdymo galėčiau apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų inkliuzija. Kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje daugybė žmonių emigravo, airiams prireikė maždaug 20 metų juos susigrąžinti. Airių yra daugybė kartų, gyvuojančių šimtus metų. Toks išsibarstymas po pasaulį sukūrė didžiulę tarptautinę airių diasporą, kurios mums pavydi daugelis šalių. Dėl tos priežasties labai palaikau savo vyro projektą „ToBeLT“, kuris visas paremtas inkliuzija ir po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių saitų su Lietuva stiprinimu. Tačiau šie žmonės nesijaus artimi su Lietuva vien dėl to, kad juos paraginsime: „Sugrįžkite, juk būti su savais kur kas fainiau!“ Tai skamba naiviai ir provincialiai. Visi skirtingi. Žmonės susižavi skirtingų tautybių atstovais, tad jeigu lietuviai nori čia sugrįžti su savo antrosiomis pusėmis, jiems turi būti sukurtos tinkamos sąlygos klestėti, save realizuoti, auginti šeimas šiuolaikiškoje ir saugioje aplinkoje, kurioje kiekvienas yra laukiamas, nepaisant jo odos ar plaukų spalvos, religijos ar kitų dalykų.

– O ką manai apie savo bičiulio Juozo Statkevičiaus pasisakymus Rusijos žiniasklaidai apie tą pačią emigraciją? Lietuva susiskirstė į dvi stovyklas – vieni jį pateisina, kiti smerkia. Prie kurių priskirtumei save?

– Manau, kad žmonės dabar labai nerimauja bei baiminasi Rusijos ir jos neaiškių ketinimų. O kai žmonės išsigandę, lengva įgyvendinti principą „skaldyk ir valdyk“. Todėl aš labai nenoriu matyti Lietuvos susiskaldžiusios. Žinoma, kad duoti interviu propagandiniam rusų leidiniui buvo blogas sprendimas. Tai tas pats, kas duoti kažkam lazdą, kad tave po to su ja primuštų. Bet Juozas Lietuvos madą padarė matomą visame pasaulyje. Jis nutiesė kelią tiems, kurie eis po jo. Kiek prisimenu, Juozas visuomet mylėjo šią šalį. Manau, kad žmonės pyksta ne tiek dėl to, ką jis pasakė, kiek dėl to KAM visa tai pasakė. Ir net neabejoju, kad tas leidinys jo žodžius atspindėjo netiksliai.

– Kokia tau pasirodė mūsų šalis ir žmonės, kai tik atvykai? Ir ar mes per tą laiką pasikeitėme?

Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal.

– Į Lietuvą atvykau būdama penkiolikos, tamsią ir šaltą lapkričio dieną. Tiesą sakant, tada galvojau, kad visi čia atrodo apgailėtinai – žmonės gatvėmis vaikščiojo tokie surūgę ir nelaimingi, angliškai mažai kas kalbėjo. Man buvo sudėtinga viskas, net surasti artimiausią paštą. O aš buvau airė paauglė, ieškanti draugų ir norinti prisijaukinti naują šalį, bet lietuviai tuomet su manimi nenorėjo net susipažinti, o tuo labiau leistis į pokalbius. Pirmuosius mėnesius praleidau sėdėdama viešbučio kambaryje ir žiūrėdama MTV – tas kanalas buvo mano ryšys su išoriniu pasauliu. Paskui tėvai mane nuvedė į Salomėjos Neries gimnaziją, kur mokiausi anglų kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos. Gyvenimas pagerėjo, kai susiradau pirmuosius draugus.

O dabar? Viskas visiškai kitaip. Žmonės Vilniuje draugiški, mielai bendrauja su turistais, užsieniečių ir keliautojų čia daugybė. Žmonės jau nebegalvoja, kad tu kvaištelėjęs, jeigu be priežasties nusišypsai praeiviui. Jie netgi nusišypso atgal. Labai džiaugiuosi, kad man teko būti visų šių pasikeitimų liudininke.

– Kaip manai, kaip tavo karjera būtų susiklosčiusi, jei nebūtum atvažiavusi į Lietuvą, o likusi Airijoje?

– Net neįsivaizduoju. Prieš išvykdama iš Airijos mokiausi baleto ir modernaus šokio, lankiau privačias vokalo pamokas ir dainavau chore. Galbūt būčiau studijavusi šokį, muziką ar dramą? Beje, būdama dešimties dalyvavau atrankoje į Kijevo baleto trupę, buvau priimta, tačiau buvau per jauna – visi šokėjai toje mokykloje buvo 14–15 metų. Šokti pradėjau būdama trejų. Net neįsivaizduoju, ką kito galėjau veikti, bet neabejoju, kad tai vis tiek būtų susiję su menais.

– Grįžtame į tavo karjeros pradžią – SKAMP. Kaip manai, ar ši grupė viską padarė, ką galėjo? Ir ar buvo pakankamai įvertinta, įskaitant ir tryliktą vietą „Eurovizijoje“?

– SKAMP buvo labai ryški grupė 1998–2008 m. Kartelę užkėlėme labai aukštai, buvome kitokie ir viską, kas buvo mūsų kelyje, vertėme aukštyn kojomis. To niekas nepaneigs ir tai buvo priežastis, dėl kurios mes kasmet laimėdavome apdovanojimų. Ar padarėme viską, ką galėjome? Manau, kad padarėme labai daug, visada buvome žingsniu priekyje. Atgręžus laiką atgal, pridėjus šiuolaikinių technologijų atvertas galimybes, nė neabejoju, kad mes būtume galėję sulaukti tarptautinės sėkmės. Labai smagu matyti, kad su mumis užaugo visa karta ir dabar į mūsų koncertus jie jau atsiveda savo vaikus.

– Ar galima sakyti, kad ši grupė dar egzistuoja?

– Taip, SKAMP tikrai egzistuoja – mes niekada nebuvome išsiskyrę. Visi esame labai artimi, kaip ir tada, kai tik pradėjome bendrą veiklą. Tačiau buvo reikalinga pertrauka, nes paprasčiausiai perdegėme. Nuo 18 iki 28 metų koncertavome nuolat. Be to, 28-erių jau esi visai kitas žmogus, negu buvai prieš dešimt metų – nekalbu apie mūsų asmeninius santykius, bet apie tai, kad visi norėjome išbandyti kitas veiklas. Be to, sukūrėme šeimas, susilaukėme vaikų. Pirmoji mūsų karjeros pauzė prasidėjo, kai gimė Pranas (Ericos pirmagimis – red. past). Paskui Vee (Viktoras Diawara – red. past.) su Živile įkūrė „Loftą“ (manau, kad tai, ką jie daro Lietuvoje, yra be galo reikalinga). Vilius pradėjo dirbti su „Kabliu“, kūrė savo muziką. Aš įkūriau duetą su savo vyru. Manau, kad skirti laiko ir naujiems dalykams kiekvienam yra labai naudinga – taip papildome save naujomis patirtimis. 2014 m. pristatėme „Good Girl Gone Bad“ ir „This Generation“, abi šios dainos iškart tapo radijo hitais. Įdomiausia tai, kad mes visuomet buvome paklausūs, nuolat sulaukiame kvietimų pasirodyti koncertuose ir festivaliuose. Manau, kad jau visus įtikinome, jog mūsų gyvi pasirodymai – labai smagūs ir energingi.

Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti.

Priėmėme sprendimą šiais metais nekoncertuoti, nes kitąmet švęsime 20-ąjį gimtadienį ir norime surengti didelį šventinį koncertą. Manau, kad mūsų gerbėjai tikrai supranta, kad mums reikėjo atsikvėpti, suprasti, kokia mūsų, jau suaugusių, kryptis. Mes visi trys kartu užaugome, mes vienas kitam – kaip šeima. Dabar yra laikas, kai mums reikia išsiaiškinti, kokie mes esame atskirai, kartu ir ką savo kūryba norime pasakyti. Manau, kad kol mėgaujamės darbu kartu, grupė egzistuos.

– O kodėl nebeliko jūsų šeiminio dueto „The Ball and Chain“?

– Kuo populiaresni darėmės, tuo daugiau streso tai įnešė į mūsų santuoką. Galima sakyti, kad rinkomės – duetas šeimoje ar scenoje. Šeima svarbiau (šypsosi).

– O tavo solinė karjera – ar esi patenkinta, kaip ji klostosi?

– Aš ne tik labai patenkinta, bet ir dėkinga likimui, kad viskas klostosi taip gerai. Juk negali skųstis, kai gali daryti tai, ką dievini, visą suaugusio žmogaus gyvenimą? Ne visiems taip pasiseka, tad manęs besiskundžiančios neišvysite. Pastarieji metai buvo neįtikėtini. Sausį laimėjau geriausios metų atlikėjos titulą. Neseniai pristatyta naujausia daina „The Truth“ – labai galinga baladė, kuri jau grojama ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Pagimdžiau nuostabią dukrelę, ji mane labai įkvepia ir kaip žmogų, ir kaip muzikos kūrėją. Sulaukiau pasiūlymo įrašyti džiazo albumą su puikiausiais džiazo muzikantais iš Niujorko. Visai neseniai jį baigėme įrašinėti, tos dainos didžiausiame mano solinės karjeros koncerte „Istorijos iš Niujorko“ lapkričio pabaigoje.

– Apie tarptautinę karjerą svajoji ne tu viena. Kaip manai, ko trūksta Lietuvos muzikos scenai, kad ji būtų įvertinta už šalies ribų. Profesionalumo, gerų tarptautinių ryšių, pažinčių?

– Profesionalumo tikrai netrūksta. Lietuvoje turime ne vieną puikią grupę ar kūrėją, kurie verti tarptautinio dėmesio. Manau, kad ko trūksta – tai pasaulio susidomėjimo mūsų regiono kūryba. Žinote, buvo laikas, kai bet kas, kas skandinaviška buvo populiaru. Kiek anksčiau, Bjork dėka, buvo garbinami Islandijos muzikantai. Visad atsiranda vienas, kuris pralaužia ledus kitiems. Mes visad to tikėjomės iš „Brainstorm“, tačiau jiems niekaip nepavyko, nepaisant to, kad jie užsienyje koncertuoja nemažai. Reikia tikėtis, kad ateis diena, kai pasaulis išgyvens baltiškąjį arba lietuviškąjį fenomeną ir visi norės klausytis mūsų muzikos!

– Kurie lietuvių atlikėjai, tavo nuomone, turi realių šansų patekti į pasaulinę muzikos rinką?

– Tokių tikrai daug! Donatas Montvydas bando prasimušti Švedijoje ir manau, kad jis tikrai turi šansų. Tai nesusiję vien su talentu, bet ir su sėkme, tinkamu momentu, pinigais – daugybe aplinkybių. Bet yra ir daugiau muzikantų, kuriems reikia sėkmės ir gerų angliškų dainų. Pavyzdžiui, „ba.“ – aš jau esu pažadėjusi Benui (grupės lyderiui B.Aleksandravičiui) padėti su angliškais tekstais, jei tik reikės, – jau seniai žaviuosi šia grupe. Taip pat patinka „Freaks on Floor“, „Beissoul & Einius“, „Garbanotas Bosistas“, „Ministry of Ecology“… Visos šios grupės rengia puikius pasirodymus, yra charizmatiškos. Man taip pat labai patinka Monika Pundziūtė-Monique ir Migloko – jos abi turi puikius balsus ir visa kita, ko reikia scenai. Labai norėčiau joms sukurti dainų – tai vienas iš mano naujų atradimų. Per motinystės atostogas sukūriau daug naujų dainų ir supratau, kad muziką kurti man įdomu ne tik sau, bet ir kitiems.

– Kaip tau sekasi kurti dainas – ar procesas labai sudėtingas?

– Pastebėjau, kad geriausios dainos – tos, kurios ateina pačios, tarsi išnyra iš pasąmonės. Taip nutiko su „Leading me home“ ir „The Perfect Time“, taip pat – su mano naujausiomis dainomis „The Truth“ ir „Nemiegančios naktys“ (pastarąją dar tik pristatysiu). Procesas prasideda nuo to, kad man į galvą ateina melodija, kurį laiką ją niūniuoju, tada po truputį galvon pradeda ateiti ir dainos žodžiai... Kurį laiką ją dainuoju tik sau. Jei po dviejų savaičių ji vis dar skamba mano galvoje, tuomet viską užsirašau ir užbaigiu. Taigi procesas pakankamai paprastas, nes natūralus ir nuoširdus. Nelabai tikiu, kad galima „išspausti“ gerą dainą.

– Kuo apskritai mėgsti užsiimti laisvalaikiu, jeigu tokio turi – juk turi didelę šeimą, kuriai reikia daug dėmesio.

– Man patinka paprasti malonumai – ilgos vonios procedūros, gera knyga, vakarienė su draugais, pasilepinimas masažu. Visad pasistengiu skirti šiek tiek laiko ir sau, kad paskui galėčiau visą savo širdį skirti artimiesiems, draugams, muzikai ir visų svarbiausia – savo mažylei, kuriai dabar esu labai reikalinga.

– Neseniai sukėlei audrą feisbuke, pareiškusi, kad vaikai neturėtų būti kliūtis karjerai. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad tau artimos feminizmo idėjos, o ir turbūt lygindama Lietuvą (kad ir su gimtąja Airija) turbūt pastebi, kad mes dar tikrai turime ką veikti lygių teisių srityje...

– Moterų teisės yra žmonių teisės. Taškas. Paprasčiau nebūna. Nereikia būti feministe, kad nuėjus į Jay Z ir Beyonce koncertą suprastum, jog Beyonce neturėtų gauti 23 proc. mažesnio honoraro už savo vyrą vien dėl to, kad ji yra moteris. FAKTAS, kad moterys yra galingos ir pagerina VISŲ jas supančių gyvenimus. Tai privalu gerai funkcionuojančiai visuomenei. Ir aš negaliu patikėti, kad mes vis dar apie tai kalbame. Dabar, 2017-aisiais.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.