Anot jo, labai skiriasi prancūzų aristokratų palikuonys, kurių giminė gyveno pilyse nuo senų laikų, ir tie, kurie pilį įsigyjo joje negyvenę.

– Kiek pilių ar dvarų esate aplankęs Prancūzijoje?

– Niekada neskaičiavau. Daug metų ten važinėju, kartais objektai kartojasi. Susipažįsti su savininkais, tam tikra prasme prisiriši, užsimezga draugystė. Tačiau skaičiais tai įvertinti sunku, tikriausiai – ne viena dešimtis.

– Įdomu tai, kad į Prancūziją važiuojate su grupe turistų, vedate ekskursijas.

– Aš vertėjauju ir, galima sakyti, priklausau organizatoriams. Su viena turistine agentūra sudaryta speciali programa, kas kartą ji kitokia, nors tema ir kryptis ta pati. Tai profilinės kelionės, jos įdomios tiems, kurie domisi paveldu, dvarų kultūra. Šiandien ir Lietuvoje daug ką atstatome, rekonstruojame, įrengiame naujus interjerus, bandydami sekti senųjų pavyzdžiu.

Tie, kurie įsigijo pilį joje negyvenę, nelaiko to savo namais ir sako – aš turiu pilį. Tie, kurių giminė ir ten gyveno nuo neatmenamų laikų, pilį mato kitaip. Ne tik kaip architektūrinį kiautą – tai jų namas, lizdas.

Manau, kad tokioms kelionėms verta pataupyti, neiššvaistyti pinigų paplūdimiuose. Tai irgi gerai, bet šių kelionių turinys kitoks ir tie, kuriuos tai domina, ras būdų prisijungti.

– Koks tokių kelionių į dvarus tikslas? Susipažinti, pamatyti interjerus, pabendrauti?

– Taip, įsigilinti į gyvenseną, kultūrą, pamatyti tai, ko nematome skubėdami. Mano vaidmuo yra tarsi paėmus už rankos vesti keliautoją. Apie tai, kad reikia pasiruošti šioms kelionėms, aš išgirdau iš pačių keliautojų. Jie prasitarė, kad, prieš važiuojant, buvo verta pasiskaityti daugiau, nes visko vienos kelionės metu neaprėpsi.

Su organizatoriais labai stengiamės, kad tai būtų kokybiška kelionė. Tiek fizine kelionės prasme, tiek žinių prasme. Pasirenkame ne tik ypatingus objektus, kuriuos lankome, bet ir viešbutį, kuriame keliautojais labai rūpinamasi.

– Tad keliautojai kartu su šeimininkais pilyse negyvena?

– Reikia pasakyti, kad, jei pilyje yra daugiau nei 12 vietų, ji praranda pilies statusą ir tampa viešbučiu, tai reglamentuota. Todėl mes gyvename viešbučiuose, kurie kadaise buvo pilys, bet dabar transformuoti į gražius viešbučius, rezidencijas. Iš jų mes ir važinėjame į objektus – į pilis, kurios tebėra pilys su gyvenamaisiais kambariais, bet jie skirti tik savininkams.

– Ar pilių savininkai noriai bendrauja? Kodėl jie susitinka su turistais?

– Jie nėra uždari pasauliui, išeina pasirodyti ir susitikti su mumis todėl, kad esame pažįstami. Dėl to reikia tartis iš anksto, atsižvelgti į privatumą, gyvenimą, sveikatos būklę, nes tai dažnai garbaus amžiaus žmonės. Tai ne aristokratai, o tolimi aristokratų palikuonys.

Šiandien jie priklauso specifinei socialinei grupei. Vis keliamas klausimas, kokia tos grupės tapatybė. Juk jos protėviai kūrė tą šalį, ją gynė ir formavo.

– Esate minėjęs, kad pilių savininkai supranta, kad paveldas priklauso ne tik jiems, bet ir visuomenei. Ar, priimdami turistus, jie gauna kažkokios naudos?

– Apie materialinę naudą reikėtų kalbėti prisimenant ir performuluojant klausimą, kam reikalingi pinigai. Šiuo atveju, pinigai kilmingiesiems ir palikuonims reikalingi tam, kad tą materialų paveldą galima būtų išsaugoti. Juk kiek lakstoma aplink namą, sodo namelį ir pan.

Kita vertus, galime kalbėti apie šeimos vardo ateitį. Kol gyvas dvaras ar pilis, tol gyvas ir vardas. Svarbu, kad tos socialinės grupės tapatybė sutvirtinta giliai įsišaknijusiais simboliais. Jie nepaprastai svarbūs. Simboliai matomi pastatų ir pilių fasaduose. Anksčiau jie buvo taikiniai, nugramdomi, keičiami. Tačiau visada buvo ir poreikis išsaugoti savo gimtinę, kraštą, meilę tėvynei. Tai suvokimas, kas aš esu – kad esu prancūzas, savo žemių savininkas, tautos atstovas.

– Kas vyksta atvažiavus į dvarą ar pilį? Ar šeimininkas veda ekskursiją po savo namus?

– Taip, po savo namus. Tie, kurie įsigijo pilį joje negyvenę, nelaiko to savo namais ir sako – aš turiu pilį. Tie, kurių giminė ir ten gyveno nuo neatmenamų laikų, pilį mato kitaip. Ne tik kaip architektūrinį kiautą – tai jų namas, lizdas.

Ta samprata, kad pilis yra šeimos namai, lemia meilę ir didelį prisirišimą prie žemės, norą patiems vesti vadinamąsias apžiūras. Ekskursija to gal nepavadinčiau. Tai apžiūra su nuosekliais pasakojimais apie interjerą, stilius.

Kiekviena pilis, sulaukusi mūsų dienų, pergyveno visas epochas, stilistinę interjero kaitą. Galima tik įsivaizduoti, ką galima ten rasti, pradedant nepaprastai įdomiais vyriškais ir moteriškais baldais, baigiant įdomybių kambariais, kurie tuo metu buvo edukaciniai centrai.

– Ar yra nusigyvenusių aristokratų, kurie tiesiog priversti parduoti savo pilis?

– Šiandien yra nebent aristokratų palikuonių. Jie turi visus įrodymus, dokumentus. To neslepia, bet ir tikrai nesididžiuoja. Būti kilmingu nereiškia manifestuoti, rodytis ir girtis. Tikras aristokratų palikuonis niekuomet nesigirs ir nutylės tą faktą, kad jis turi dokumentus, įrodančius jo kilmingumą.

Noriu pasakyti, kad Lietuvoje darome didelę klaidą, kai sakome, kad kilmė įpareigoja. Ne kilmė įpareigoja, o kilmingumas. Viena iš pareigų – būti kukliam. Tai keista pareiga, bet kuklumas – didelė puošmena.

Toliau, kalbant apie pilis, Prancūzijoje jų daugiau nei 400. Valstybė yra tik 30 iš jų savininkė. Visos kitos priklauso fondams, kooperatyvams. Kalbame apie buvusias feodalų, riterių pilis ir įvairias rezidencijas, pastatytas XVIII a. pabaigoje. Įsipareigoti, kad priims turistus arba ne, gali tik patys savininkai.

Prancūzai nusimena, kai atvažiavę turistai blogai elgiasi privačiose teritorijose. Tokių turistų reikėtų vengti, bet dauguma visgi išlaiko tinkamą lankytojo įvaizdį. Norint turėti pilį, reikia ją mylėti. Neužtenka nusipirkti, imituoti paveldėtoją ir sakyti: štai aš turtingas, turiu pilį. Teko matyti pilių, kuriose įrengti biurai. Žinoma, tai tragedija, bet poreikis parduoti – kraštutinė priemonė.