Abi grupės tikrai pažįstamos visiems melomanams, tačiau neseniai kūrėjas pristatė ir pirmąjį savo debiutinį albumą „Šaltos bangos“ kaip atlikėjas Gamka. Su Germanu susitikome mažame Vilniaus parke ir pasikalbėjome apie roko ir repo pasaulius, solo projekto atsiradimą, naująjį albumą ir įrašus su legendinės grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu.

– Koks tau buvo pandeminis laikotarpis?

– Kai prasidėjo šita didžiulė pauzė su karantinais ir taip toliau, pamačiau, kokį smagų ir neįpareigojantį gyvenimą gyvenau iki tol – koncertai, interviu... Kai gali tiesiog būti savimi ir daryti, ką nori... Per šį laikotarpį pasiilgau žmonių ir kažkaip natūraliai kitomis akimis pažiūrėjau į viską. Seniau gal visa tai priėmiau labiau kaip duotybę ir nesuvokiau, kaip smarkiai turiu būti dėkingas žmonėms, kurie manęs klauso, ir kaip labai mėgstu savo darbą.

– Iki karantino dalyvavai dviejuose skirtinguose projektuose – „Flying Saucer Gang“ ir „Flash Voyage“. Kodėl tau tokių skirtingų projektų reikėjo?

– Dar mokykloje pamėgau muziką. Kokių penkiolikos metų pradėjau groti gitara ir per porą metų taip pamėgau muziką, kad pradėjau tolti nuo visko – nuo sporto, nuo draugų, kurie kažką kita veikia... Susitikau su Regimantu iš „Flash Voyage“, prisijungė Karolis ir pradėjome kartu groti. Viskas taip magiška: chebrytė, susirinkusi kažkur rūsyje groja, nieko nesitikėdama. Turėjome svajonę tiesiog groti scenoje... Vieną vakarą grįžau namo, o ten brolis su draugu įrašinėjo repą. Aš žinojau, kad jie nori pabandyti įrašyti kažką, bet nebuvo stipraus impulso. Viskas labiau atsirėmė į vakarėlius: kažkas freestylina, kažkas beatboxina, bet taip ir lieka neįamžinta. Tačiau tą vakarą jie įrašinėjo ir pasakė: „Nori ir tu, Gamka, pavaryt?“. Prisijungiau ir visiškai kitokiu amplua, ant tuo metu kylančios trapo – amerikietiško new shcool repo bangos pradėjome varyti. Man tai buvo taip pat miela širdžiai, kaip ir groti bosu, pianinu, gitara ar bet kuo. Du skirtingi projektai išėjo, nes turėjau draugų iš visiškai kitokių – repo ir roko pasaulių. Man abu dalykai buvo tokie pat gražūs ir atrodė why not pabandyti daryti abu.

B. Daučiono nuotr.

– Ką duoda kiekvienas projektas? Juk tai ir tam tikros savęs paieškos, ir galimybė atskleisti save skirtinguose stiliuose...

– Davė platų gyvenimo jausmų spektrą, suvokimą, kad yra žiauriai daug skirtingų kastų žmonių, nors iš tikrųjų mes visi vis tiek esame susiję. Visi esame jautrūs, visi norime valgyti, miegoti – visi darome tą patį. Skiriasi tik kažkokios mūsų moralės ribos ar socialiniai principai – kažkas keikiasi, kažkas nesikeikia, kažkas nori meluoti, o kažkas nori sakyti tiesą... Vis dėlto fundamentaliai mes, kaip rūšis, visi esame tokie patys. Kai žmonės pykstasi dėl to, kuris muzikos žanras geriausias ar kuris atlikėjas geresnis, t.y. dėl tų visų meninių dalykų, man tie nesutarimai atrodo visiškai betiksliai ir paremti tik ego.

– Juk stiliai dabar jau nėra tokie svarbūs. Visi kūrėjai juos maišo...

– Taip, dingsta ribos tarp stilių ir man tai labai patinka, nes atsiranda galimybė muzikai plėstis ir dar tobulėti, o ne būti perdirbiniu to paties per tą patį pagal senus šablonus. Žmonės, kurie nusprendžia laužyti tuos standartus, man labai patinka. Kai kitokios aranžuotės ar nebūtinai turi būti priedainis dainoje, kad ji būtų visapusiška... Aišku, reikia ir tokių dainų. Žmonės pripratę prie standartinių formų ir per radiją vis tiek nori jas girdėt, nes tokios dainos suteikia ramybę, palaiko stabilumo jausmą, bet man labai patinka, kai nepabijoma į albumą įtraukti ir keistesnių dainų.

– Vieni tave mato kaip repo, kiti – kaip roko atlikėją. Dabar dar pradėjai kurti ir kaip Gamka. Kuris įvaizdis tau artimesnis ir kur yra daugiau Germano?

Buvo ir daug laimės, ir daug skausmo tose dainose ir dienose.

– Šiuo metu esu šiek tiek nutolęs nuo repo, nes su „Flying Saucer Gang“ padarėme albumo demo, ir jis užsiliko kompe. Brandinasi, kaip vynas bręsta (šypsosi). Remis pradėjo savo projektą daryti – hauso repą, o aš pradėjau savo cold wave. Dainas kūriau tiesiog pasiėmęs akustinę gitarą ir nežinojau, į ką jos pavirs. Buvo ir folko, t.y. tokių Bobo Dilano stiliaus, ir „The Beatles“ skambesio dainų... Visokiausių, bet galiausiai labiausiai mane užkabino 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių „Foje“, „Kino“ muzika. Turbūt dabar labiau atsispindi mano kūryboje tas roko elementas, bet repas vis dar širdyje ir niekur nedingo. Viską, ką išmokau kaip reperis, labai smagu panaudoti kituose žanruose.

– Pats solo projektas buvo karantino idėja ar užuomazgų buvo anksčiau?

– Ilgai ši idėja brendo. Prieš karantiną jau gal metus kūriau savo muziką ir norėjau išleisti, bet... Negalvojau, kad bus taip sunku vienam viską nuspręsti. Kai už viską esi atsakingas pats,  natūraliai visada esi tokioje dviprasmėje dvikovoje su savimi – kas geriau? Todėl užtruko porą metų, kol supratau, kaip noriu save pristatyti.

– Kodėl nuėjai iki cold wave ir tos praėjusio šimtmečio pabaigos laikmečio dvasios?

– Neturėjau būgnininko ir galvojau, kad suburti grupę, surinkti visus į studiją kiekvieną kartą, kai noriu sukurti dainą, užtruktų labai daug laiko, todėl viską kūriau kompiuteriu, o jame yra būgnų mašina. Norėjau gyvos muzikos, bet būgnai buvo elektroniniai – čia natūraliai viskas ėjo link to žanro ir išėjo tas cold wave. Taip pat praeitą žiemą pradėjau matyti visą aplinką per kitokias emocijas – nebe taip jautriai žiūrėjau į dalykus, nes prieš tai buvo labai jautrus etapas. Emocijas nustūmiau į šalį ir tiesiog manyje pradėjo pulsuoti toks jausmas, kurį perteikiau per muziką.

– Muzika ar tekstas – į ką dažniau atkreipi dėmesį tiek kitų kūriniuose, tiek savo?

– Kitų atlikėjų kūryboje dažniau atkreipiu dėmesį į muziką, tačiau kurdamas savo dainas pirmiausia kreipiu dėmesį į žodžius. Kartais tai mane net šiek tiek glumina ir nervina, nes, atrodo, pagaunu kažkokį gražų jausmą, ir melodija gera, bet, na, nesurandu aš jai tinkamo teksto. Parašau kažką ir nebūnu tuo patenkintas, tada pradedu galvoti – ar šita melodija nenusipelno geresnių žodžių? Jeigu melodija graži ir tikra, tai atrodo, norisi pasakyti kažką teisingo žmonėms, na, bent jau savo kažkokią tiesą, nes žodžiai turi tiek daug galios... Aš anksčiau net nesupratau – iš tiesų kiek daug. Kai dabar klausau savo tekstų, kai tik pradėjome groti po mokyklos, negaliu patikėti, kokių jų esu prirašęs. Dabar galvoju – kaip taip stumti galėjau?

– Kas tau buvo svarbu kuriant savo projektą? Kaip vyko pagrindinės idėjos gvildenimas?

– Norėjau parodyti savo estetiką ir save – kaip aš noriu, kad atrodytų klipai, mano apranga ir mano kūryba. Taip švariai, aiškiai, be per didelių kažkokių užsibrėžtų tikslų. Žinau, kad buvo galima daug ką geriau padaryti ir todėl dabar esu žiauriai užsivedęs išleisti antrą albumą. Tiksliau, jau esu jį pradėjęs, tik reikia viską užbaigti.

Norėjau be kompromisų, be kitų žmonių įsikišimo parodyti, kaip skamba mano muzika, ir padariau tai. Norėjosi truputį ant savo pečių užsimesti tokią naštą, nes čia visas partijas įrašiau pats – sintezatorių, vokalo, gitarų, boso... Man labai daug padėjo A.Sirgedas iš lietuvių legendinės grupės „Siela“. Jis tą muzoną išmano puikiai, todėl man davė gerų patarimų, kaip neprisieksperimentuoti per daug. Turbūt be jo albumas būtų skambėjęs labiau kaip jauno kūrėjo ir eksperimentuojančio žmogaus, bet Aurelijus sudėjo partijas į vietas.

– Kiek truko tavo debiutinio albumo „Šaltos bangos“ kūrybinis procesas?

– Viskas prasidėjo praeitą vasarą. Nusipirkau tokį seną juokingą CASIO sintezatorių ir ėmiau kurti. Metus su trupučiu kūriau. Viskas buvo apie meilę, dažnai apie mano ankstesnius, dar ankstesnius santykius ir šiaip visus gyvenimo santykius – su šeima, draugais ir mūzomis, vadinkime. Buvo ir daug laimės, ir daug skausmo tose dainose ir dienose.

Galiausiai sutikau vadybininką Laurą, kuris pasakė: „Neblogai skamba. Tau reikia pas Aurelijų nuvaryti. Išryškinsime ir čia bus gerai labai.“ Nuėjau pas Aurelijų, apsišlifavome ir atvykau į Vilnių profesionaliai sutvarkyti tuos įrašus. Nuo lapkričio iki vasario buvo seasion‘ai – atvykstu kokioms trims dienoms, apsistoju viešbutyje, atsikeliu 11 val. ryte ir einu pas Aurelijų. Visada pavėluodavau (šypsosi), bet dirbdavome visą dieną ir taip galiausiai pabaigėme albumėlį.

– Kartu pasirodė ir naujų klipų. Kaip sekėsi juos kurti?

– Supratau, kad norėčiau, jog ta muzika šnekėtų pati už save, o teatro elementas ateis vėliau, kai bus įdėta darbo ir gal dainos bus šiek tiek kitokios. Šiam albumui norėjosi paprastumo ir man labai patinka tie old school klipai, kur grupės groja kokioje nors įdomioje lokacijoje, todėl tą stilių visiems trims klipams ir panaudojome. Tik klipe „Šaltos bangos“ buvau vienas, nes tai labai asmeniškas kūrinys. Be to, filmavome prie jūros ir grupė negalėjo važiuoti.  

– Ar tiesa, kad visus klipus kūrė Benas Šarka?

– Taip, visus filmavo Benas Ąžuolas Šarka. Su juo susitikome kovo mėnesį, daviau jam gabalų paklausyti ir jis sako: čia bus fainiai. Kažkaip susitarėme, kad padarysime visus tris tarsi tokią trilogiją. Klipai bendro stiliaus, gražiai susižiūri viskas...

Nežinau, jaučiuosi įgyvendinęs tai, ką norėjau įgyvendinti. Ne sudėtinguoju būdu, bet tokiu – aiškiu, tvarkingu, gražiu. Be problemų vyko visi filmavimai – taip atvarome, padarome, pasidžiaugiame ir – pirmyn.

– Solo projektas dar naujas... Kaip manai, jau atradai savo skambesį ar dar kažko ieškosi ir eksperimentuosi?

– Tikrai ieškosiu ir eksperimentuosiu, nes nematau priežasties sustoti ties kažkuo ir galvoti, kad čia jau yra geriausia, ką galiu padaryti. Aš labai smalsus, man viskas įdomu ir greitai atsibosta tas pats skambesys... Kiekvieną dieną norisi kurtą naują dainą. Man tai suteikia ramybės, nes gyvenimas labai greitas ir nenuspėjamas, o kai kuri dainą – viskas sustoja. Daina liks, ir tas jausmas man suteikia vilties.

– Pats apsibrėžei, apie ką kuria Gamka?

– Noriu perduoti žinutę apie žmonių jausmų svarbą ir kaip svarbu meilė vienas kitam, taika, šviesa ir visi tie dalykai... Tai skamba banaliai, bet visi išgyvenome blogų momentų, tokių kaip artimųjų netektys, visokios traumos arba išdavystės... Niekam nemalonu tai patirti. Noriu, kad viskas būtų malonu gyvenime, nes blogų dalykų ir taip nutinka, todėl norisi skleisti kuo daugiau gėrio.

Šios dainos yra mano gyvenimo refleksija. Flashuose ir „Flying Saucer Gang“ kuriami tam tikri paveikslai, o mano solinės dainos yra tai, ką išgyvenu kiekvieną dieną. Negaliu sukurti kažko, ko nesu patyręs. Dainos išeina iš manęs.