G. Karaliūnaitė socialiniame tinkle į draugus kreipėsi su prašymu, kad rekomenduotų gerą ekspertą, kuris nusimano gaisruose. 

„Labai, labai noriu padėkoti visiems! Didžiulis palaikymas, pagalba iš žmonių, iš kurių net negalėjome tikėtis. Kol kas dar nėra tikslių išvadų, kodėl kilo gaisras. Įtariamas ir padegimas! Bandysime atstatyti pastatą! Na, o kaip seksis toliau, bus matyti“, – pirmadienį rašė G. Karaliūnaitė.

Feisbuko įrašas.

Anksčiau pati žolininkė A. Karaliūnaitė portalui kauno.diena.lt sakė, kad dėl gaisro galimai kaltas pastato kaminas. Antradienį ji teigė, kad kol kas nėra tikslių išvadų dėl gaisro priežasties.

„Buvo minčių apie padegimą, bet greičiausiai gaisras bus kilęs nuo kamino. Šiandien dar kartą atvažiuoja ekspertai. Aš nesu ekspertas, bet pats gaisras buvo keistas, – antradienį pasakojo A. Karaliūnaitė. – Padegimo labai bijojome, nes piktavalis gali savo veiksmus kažkur kitur pakartoti. Padegimas buvo prielaida, Gintarė gal per drąsiai pasakė, o mes ir patys dėl šio įvykio labai išgyvename.“

Asmeninio arch. nuotr.

Ji teigė, kad pastatas nebuvo draustas, nes jau anksčiau turėjo neigiamos patirties su draudimo bendrovėmis.

Kaip jau buvo skelbta, sudegė A. Karaliūnaitės augalų perdirbimo cecho Joniškėlyje, Pasvalio rajone, gamybinės patalpos ir dalis žaliavų sandėlio. „Labai džiaugiausi savo cechu, kuriame taip lengva buvo gaminti augalų sirupus, tyres, pakuoti rinkinius arbatoms. Dirbome tose patalpose apie 20 metų. Pastatą prikėlėme naujam gyvenimui. Iš seno, apleisto ir nutriušusio namo daugybės nuoširdžių mano pagalbininkų pastangomis jis iš tolo švietė savo nauju vyšniniu stogu ir baltomis sienomis. Dabar liko tik aprūkusios sienos“, – po nelaimės feisbuke rašė žolininkė.

Ji dėkojo Joniškėlio, Pasvalio, Pakruojo ir Pušaloto gaisrininkų gelbėtojų brigadoms, kurios apie keturias valandas pasikeisdamos gesino degantį pastatą ir sumaniai išgelbėjo jį nuo visiško sunaikinimo.

„Liko nepažeistos gatavų gaminių, šaldiklių, vienas žaliavų sandėlis, siuvykla. Iš gražiojo kruopščiai prižiūrėto žolelių sandėlio, kur saugojimui buvo supakuota nuo rožių žiedlapių iki eglės kankorėžių, nuo gudobelės vaisių iki smulkučių veronikos žiedelių, neliko nieko, tik pelenai… Dabar, praėjus kelioms valandoms po gaisro, širdį skauda ne dėl pastato stogo ar nugriuvusio kamino, o dėl tų taip kruopščiai po vieną žiedelį, vieną šaknelę surinktų, išdžiovintų ir žiemai užmigdytų žolynėlių, turėjusių suteikti sveikatos daugybei žmonių. Miegokit, mano žolelės“, – rašė A. Karaliūnaitė.