Prie meno – nuo mažens

Vytautė gimė ir augo Ukmergės rajone, nedideliame miestelyje. Aplinkui – pievos, miškai ir kasdieniai kaimo darbai.

„Vaikystėje ne vieną vasarą reikėdavo laukuose vartyti šieną. Laisvalaikį irgi leisdavau ten pat žaisdama su kitais vaikais slėpynių tarp žaginių, žoliaudama ir pan. Jau kuris laikas nebėra senelių, tėvai nebelaiko jokių gyvuliukų, bet dažnai grįžusi į kaimą jaučiu nostalgiją visiems kaimo darbams. Prisimenu vaikystę kaip didelę vertę turinčią patirtį“, – sako mergina.

Ji turi brolį dvynį, tačiau abu labai skirtingi: jis vaikystėje keliavo į sporto mokyklą, Vytautė – į dailės. Nuo mažens tėvai pastebėjo, kad mergaitė meniška, tad leido jai šiuos gebėjimus lavinti. Baigusi mokyklą Vytautė pasirinko praktiškesnę specialybę – studijavo interjero dizainą. Kaip pati sako, abejojo, kad iš meno pavyks išgyventi.

„Studijuoti interjero dizainą man labai patiko, tik šio darbo realybė turėjo mažai bendro su kūryba – daug derinimosi prie klientų, daug darbo prie kompiuterio, – pasakoja mergina. – Po kurio laiko supratau, kad nebenoriu dirbti prie kompiuterio, tad ieškojau kitos meninės veiklos, kad galėčiau realizuoti save. Tada mano kelyje pasitaikė keramika. Galvojau, kad, baigusi keramiką, dirbsiu prie interjerų, bet ne kaip dizainerė, o kaip menininkė – kursiu plyteles, keraminius praustuvus ir pan. Laikui bėgant pamečiau tą mintį, grįžus prie gamtos tapo įdomiau kurti ne didelius interjero objektus, o jaukius ir praktiškus namų daiktus.“

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgas ir sudėtingas procesas

Keramika – ne tik vienas seniausių amatų ir meno formų, bet ir raminantis, kūrybiškas ir malonus darbas su moliu. Ši medžiaga savo plastiškumu suteikia galimybę iš beformės masės sukurti įvairių gaminių – nuo kasdieniškų buityje naudojamų daiktų iki meno dirbinių.

Vytautės teigimu, keramika nelabai švarus menas – tenka ir rankas susitepti, ir kiekvieną dieną tvarkyti dirbtuves. Kai kurie žmonės, dirbdami su moliu, bijo susitepti, o ji sako, kad jei bijotų, nebūtų ėmusis tokio meno. Negana to, jei darai tai, kas patinka, tokie dalykai nesvarbūs, kaip ir juodos panagės. Nesvarbu jai ir tai, kad niekada neužsiaugins ilgų nagų, – su tokiais būtų nepatogu dirbti. Visus, kitų akimis žiūrint, nepatogumus atperka malonumas pasiekus norimą rezultatą.

Nuo kūrybos pradžios iki pabaigos gali praeiti ne viena savaitė, nes užtrunka nulipdyti, gerai išdžiovinti ir du kartus išdegti gaminį aukštoje temperatūroje.

„Keramikoje sukurti gaminį – ilgas procesas, kuris ne visada sėkmingas, – sako menininkė. – Nuo kūrybos pradžios iki pabaigos gali praeiti ne viena savaitė, nes užtrunka nulipdyti, gerai išdžiovinti ir du kartus išdegti gaminį aukštoje temperatūroje. Kartais ne iš pirmo karto pavyksta realizuoti tam tikrus sumanymus – tada ir emocijų jūra užlieja, ir motyvacija dingsta. Ji vėl atsiranda, kai supranti klaidas, ir vėl lipdai tą patį. Kai ilgas kūrybos procesas nepavyksta taip, kaip norėjai, atrodo, kad išsitrina tas laikas, praleistas prie darbo. Vis dar mokausi labai neprisirišti prie savo darbų – juk visko gali nutikti keramikos procese. Įgyjant vis daugiau patirties, tų nesėkmių būna rečiau, o jei ir nepasiseka kažkas – iš to mokaisi, žinai, kaip kitą kartą reikės daryti.“

Pašnekovės teigimu, keramikoje savo klaidas labai svarbu stebėti. Daug kas galvoja, kad pradėsiu ir iškart viskas pavyks. Iš tikrųjų tik per patirtį, per klaidas išmoksti. Kol susidraugauji su moliu, perpranti jo konsistenciją, pripranti prie glazūrų – ilgas procesas. Labiausiai jaudinantis momentas – kai nekantriai leki iškrauti krosnies. Kaskart – tarsi Kalėdų rytas. Vytautės manymu, galbūt daugeliui dėl to patinka kurti keraminius dirbinius – nėra monotonijos.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Atidi gamtos stebėtoja

Kaip gimsta Vytautės kūrinių idėjos? „Turbūt iš gamtoje pamatyto vaizdo, patirto jausmo. Pavyzdžiui, mačiau, kaip mama dančiasnapė plaukė nešina ant nugaros būreliu mažylių. Mane tai įkvėpė ir Motinos dienai sukūriau tokį vienas į kitą susidedančių keraminių indelių komplektą – dančiasnapė ir du jaunikliai, arba trijų kartų mamų idėja. Nufotografavus juos ant vandens, atrodo kaip tikra plaukianti dančiasnapių šeima“, – sako menininkė.

Vytautė prisipažįsta daug laiko praleidžianti gamtoje. Kartą, draugui žvejojant, tyrinėjo, kas po jos kojomis, ir pamatė skruzdėles.

„Pagalvojau, kaip įdomu būtų jas įamžinti keramikoje. Man norėjosi tą mažą, sunkiai matomą gamtos grožį perkelti į keramiką, taip jį padidinant, sureikšminant. Kai jau įsikabinu kokios idėjos, tada kuriu eskizus, kurių reikia jai įgyvendinti“, – pasakoja keramikė.

Kur bus pritaikyta viena ar kita idėja, kas iš jos gims, iškart pasakyti menininkė negali – mintys turi susigulėti. Iš kitos pusės, koks tai bus daiktas, jai nelabai svarbu – malonu įgyvendinti pačią idėją.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovė sako turinti savo eskizų sąsiuvinį. Jame – nemažai laukiančių darbų, kurių imsis, kai tik bus tam pasiruošusi. Mat vienam dar reikia paieškoti tinkamos spalvos glazūros, antram – kitoniško molio, trečiam – geresnio praktinio sprendimo. Kartais tiesiog svarbesni darbai užima rankas, ir idėjos lieka vėlesniam laikui.

Būdama gamtoje Vytautė ne vien mėgaujasi. Jai patinka plėsti savo žinias – pasiimti knygą apie augalus ir sužinoti supančių augalų pavadinimus arba pro žiūronus tyrinėti paukščius.

„Ir veiklos turi, ir kažko naujo išmoksti. Parsineši tam tikrų žinių, įspūdžių ar fragmentą, tekstūrą iš miško, įdedi tą jausmą į keramikos darbą ir paskui ilgai tuo jausmu džiaugiesi, – sako mergina. – Nežinau, ką daugiau kurčiau be gamtos. Daug kas sako, kad juos įkvepia architektūra arba žmonės, bet aš nežinau, kaip tai pavaizduočiau keramikoje – gal todėl, kad manęs tai neįkvepia?“

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai motyvuoja

Vytautė neslepia – keramikės duona nelengva. Tėvams reikėjo laiko patikėti, kad įmanoma pragyventi iš lipdymo. Nors darbo daug ir dirbti tenka daug daugiau valandų nei įprastame darbe, tas sunkumas ir motyvuoja.

„Esu dirbusi ir tokiuose darbuose, kur viskas stabilu, žinai, kada ir kiek gausi algos, ta pati monotonija. Nežinau... Man atrodo, toks darbas neskatina tobulėti ir augti, – svarsto pašnekovė. – Kai pajutau, kad nebespėju lipdyti užsakymų – o jie man buvo gerokai mielesnis darbas – supratau, kad nebegaliu plėšytis, turiu apsispręsti. Išėjau iš samdomo darbo ir 100, o gal ir 120 proc. dabar atsiduodu keramikai.“

Vytautė nė karto nepasigailėjo dėl šio sprendimo. „Labai gera būti pačiai sau direktore, nors visiems sakau, kad mano direktorė labai bloga: jokių ilgų atostogų, reikia dirbti viršvalandžius ir dar daug savikontrolės. Tenka su tuo susitaikyti“, – šypsosi savo pašaukimą atradusi V. Milinskaitė.

V. Milinskaitės asmeninio archyvo nuotr.