Metai jau visai į pabaigą – pats metas susumuoti, apmąstyti, įvertinti. Jau kelinta savaitė muzikiniai žurnalai ir tinklapiai pateikia savo skaitytojams pačių įsimintiniausių šių metų įrašų sąrašus. Sakoma, kad muzika - tai ne koks konkursas ir vietų dalinti bei čempiono karūnuoti nederėtų. Gal ir taip, bet faktas toks, kad muzikantai – kaip ir visi menininkai – yra labai ambicingos ir konkurencingos asmenybės. Todėl ir geriausiųjų ieškoti jokia ne nuodėmė. Patys muzikantai juk nori būti geriausiais, o mes savo ruožtu tik identifikuojame verčiausius. Taigi štai jums mūsų versija pačių pačiausių šiemet.

10. Oneohtrix Point Never – R Plus Seven

Po šiuo pseudonimu slepiasi amerikiečių prodiuseris Daniel’is Lopatin’as. Jo kuriamos muzikos įsprausti į kažkokį rėmą niekaip neišeina. O gal ir nereikėtų net bandyti. Tai kažkoks drone’o, ambient ir elektronikos mišinys. Iš pirmo karto viskas labiau primena kažin kokį bereikšmį triukšmą, bet ilgainiui iš jo išnyra nuostabiai gražios melodijos, kurios kartais žaismingos, kartais melancholiškos, o kartais netgi ir grėsmingos. Kitaip tariant, klausytis Oneohtrix Point Never visada šioks toks nuotykis.

9. Rhye – Woman

Neabejotinai pats gražiausias šių metų darbas. Dešimt romantiškų, iš lėto plaukiančių dainų meilės išsiilgusiems ir ne tik. Albumas nugludintas ir nupoliruotas nelyginant koks deimančiukas. Ritmai atapalaiduojantys, styginiai užliūliuojantis, o vokalas nuraminantis. Tai muzika, kuri, regis, nepavaldi laikui. Šios dainos galėjo būti įrašytos ir septintajame ar devintajame dešimtmečiuose, arba po kokių dvidešimties metų. Kitaip tariant, tai ideali vakaro muzika, kurios žmonės su malonumu klausysis dar daug metų.

8. Bill Callahan – Dream River

Koks ten tas posakis apie senstantį vyną. Kažkas panašaus į “vynas su metais tik gerėja”. Amerikietis Bill’as Callahan’as šiuo atžvilgiu visai kaip vynas. Pastaraisiais metais jis vieną po kito leidžia vienas už kitą geresnius albumus ir, regis, net neketina liautis. Pono Callahan’o receptas, regis, labai paprastas – tyli akustinės gitaros melodija, sodriu baritonu piešiamos gyvenimo scenos, o ant viršaus dar kas nors subtilesnio – pavyzdžiui fleitos partija. Tačiau rezultatas visai nepaprastas.

7. Darkside – Psychic

Ne kartą matytas scenarijus: roko grupė išleidžia kelis gerus roko albumus ir tada nusprendžia, kad reikėtų šiek tiek paeksperimentuoti t.y. pabandyti į savo muziką įkomponuoti ir elektroninių motyvų. Rezultatai tokiais atvejais būna įvairūs. Vieniems pavyksta, kiti patiria fiasco. O štai Darkside šią schemą pabandė šiek tiek apversti. Beklausant Psychic apima jausmas, kad tai elektroninės muzikos atlikėjai bando save roke… Rezultatai labai įdomūs. Tai vis dar elektronikos albumas, bet elektrinė gitara ir vokalas leidžia jam suskambėti novatoriškai ir neįprastai.

6. The National – Trouble Will Find Me

The National jau  suspėjo tapti kokybės sinonimu. Metai po metų jie leidžia puikius albumus ir pamažu vis augina auditoriją. Jeigu prieš kokį dešimtmetį The National dar grodavo mažuose klubuose, tai šiandien jie jau persikelia į arenas ir stadionus. Ir ši grupė tokios sėkmės visiškai nusipelnė. Naujausiame darbe Trouble Will Find Me sutinkame tuos pačius senus gerus The National. Jie ir toliau groja savo kiek melancholišką indie roką, ir toliau išsiskiria santūriu Matt’o Berninger’io vokalu ir kaip vinis galvoje stringančiomis brolių Dessner’ių melodijomis.

5. Forest Swords – Engravings

Matthew Barnes’as paslaptingas žmogus. Ir jo muzika paslaptinga. Jos beklausydamas jautiesi lyg žiemos vakarą bevaikščiodomas po mišką. Tokiomis akimirkomis nejučia imi tikėti laumių, kaukų ir kitų mitologinių būtybių egzistavimu. Lygiai toks pats jausmas apima ir beklausant Engravings. Mistiškumo dar prideda ir tas faktas, kad įrašinėdamas šias kompozicijas M. Barnes’as kentėjo nuo klausos problemų, todėl net ne visada galėjo girdėti, ką būtent kuria...

4. Vampire Weekend – Modern Vampires of the City

Apie Vampire Weekend pirmą sykį išgirdome dar 2008-aisiais. Tais metais pasirodė debiutinis jų albumas žavėjęs savo retro dvasia ir trumpomis, akimirksniu užkabinančiomis dainomis. Po poros metų pasirodė dar geresnis ir jau šiek tiek brandesnis Contra, o šiemet dienos šviesą išvydo ir grupės evoliuciją puikiai atspindintis Modern Vampires Of The City. Toji retro dvasia išliko, bet šis Niujorko kolektyvas sąmoningai atsisakė linksmų, nerūpestingų melodijų ir pakeitė jas svajingesniais, melancholiškesniais kūriniais. Albumo dainos tiesiog idealiai tiktų kokiam nors klasikiniam Woody Allen’o filmui. Klausydamas šių dainų taip ir matai nespalvotus Niujorko vaizdus: dangoraižius, kažkur skubančius žmones, ant šaligatvio išsimėčiusias šiukšles... Šiai dienai tai geriausias grupės darbas paliekantis tik vieną klausimėlį: o koks bus kitas įrašas.

3. My Bloody Valentine – m b v

Jeigu tikrai egzistuoja toks dalykas kaip “kultinės grupės”, tai My Bloody Valentine tikrai yra viena iš jų. Prie legendos kūrimo neabejotinai prisidėjo tai, kad po 1991-ųjų šedevro Loveless grupė kažkaip tyliai ir pamažu nutraukė savo veiklą ir ilgus metus tylėjo. Kai šiemet buvo pranešta apie m b v pasirodymą, kilo neregėtas šiuršulas. Vieni buvo nusiteikę pesimistiškai ir netikėjo, jog naujas albumas sugebės prilygti senajai grupės kūrybai. Kiti tiesiog džiaugėsi tiesiog pagaliau sulaukę naujos muzikos iš šio kolektyvo. Juk daug kas jau net nebesitikėjo, kad jos išvis bus. Reikia pasakyti, jog grupės lyderio Kevin’o Shields’o perfekcionizmas suveikė dar sykį. m b v nei kiek nenuvilia. Atvirkščiai, jo klausytis – tai tikrų tikriausia sielos atgaiva. Albume My Bloody Valentine skamba ir pažįstamai, ir naujai. Belieka tik tikėtis, jog kito įrašo 22 metus laukti neprireiks.

2. Deafheaven – Sunbather

Jeigu nelabai mėgstate arba visai nemėgstate sunkiosios muzikos, tai pirmą sykį išgirdę Sunbather garsiai paklausite: argi čia muzika? Iš tikrųjų, kokia čia muzika? Kažkoks triukšmas ir tiek? Būgnai trankomi be jokios tvarkos, gitaros ūžia be jokios prasmės, o vokalistas tiesiog rėkia į mikrofoną kažkokius nesuprantamus žodžius... Tačiau ar iš tikrųjų čia viskas taip beprasmiška? Anaiptol! Kai geriau įsiklausai, pradedi suprasti, kad tokio melodingo albumo jau seniai neteko girdėti. Po triukšmo uždanga slepiasi tikri lobiai: nuostabios melodijos, nenuspėjamos kompozicijų struktūros, smagūs gitaros solo ir melancholiškas grožis. Su šiuo įrašu Deafheaven peržengė metalo žanro ribas ir privertė jo nekentėjus atsisakyti savo kvailų išankstinių nusistatymų.

1. Arcade Fire – Reflektor

Suprasti kodėl Reflektor yra toks nuostabus galima tik susipažinus su šio įrašo koncepcija ir įrašinėjimo istoriją. Albumo užuomazgos siekia 2011-uosius metus. Tada ši kanadiečių grupė rengėsi koncertuoti Haityje. Šalis skurdi, vis dar neatsigavusi po didžiojo 2010-ųjų žemės drebėjimo. Ir roko muzika Haičio gyventojams nelabai artima, nelabai pažįstama. Grupės nariams iškilo klausimas: kaip būtų įmanoma pristatyti roką publikai, kuri išvis nėra nieko girdėjusi apie tokį daiktą. Taip atsirado eksperimentas pavadinimu Reflektor. Jame susipina patys įvairiausi žanrai: disco, punk’as, baroque pop. Šalia to dar yra ir ryški Haičio ritmų įtaka. Toks jausmas, kad albume Arcade Fire sugeria pačius įvairiausius, juos savaip interpretuoja ir pateikia mums savą, atnaujintą jų versiją. Rezultatas – tai įrašas praktiškai be silpnų vietų, be silpnų dainų. Tikrų tikriausia lobių skrynia, kurioje pasirausti smagu kiekvieną kartą.