– Kas jums pačiai yra tobuliausias drabužis ar jų derinys?

– Kaip drabužis, vienareikšmiškai švarkas ir džinsai. O derinio, manau, ir nėra, neįsivaizduoju, kaip išskirti tobulą derinį. Derinys jau yra drabužių komplektacija, kuri toje pačioje krūvoje po savaitės, metų ar dešimties tikrai atsibos. Tikriausiai protinga būtų sakyti, kad kiekvienas atsirenka mėgstamą drabužį derindamas jį prie savo figūros.

– Koks visų laikų dizaineris (ar epocha) geriausiai interpretuotų jūsų asmeninį skonį?

– Sunku atsakyti. Iš kiekvieno laikmečio patinka kažkokia atkarpa, momentas, emocija. Praėjus laikui, tuose pačiuose dalykuose pamatai kitų dalykų, kurių nepastebėjai. Kažkuo aklai įtikėjus, ar tai būtų dizaineris, ar epocha, net neabejoju, kad tam tikra prasme susitapatini su tuo ir pradedi atkartoti, mėgdžioti, bet ne kurti. Todėl svarbu plėsti žinias, kad taip nenutiktų. Įsivaizduokite patinkančią muzikos plokštelę, kuri suktųsi visą laiką. Ar nenusibostų?

– Papasakokite apie savąjį kūrybinį procesą. Ar pirmiau ant popieriaus nugula eskizas, o galbūt imate medžiagą ir iškart formuojate ją ant manekeno?

– Ne, iš pradžių būna idėja. Tada, kai turi pajautimą, kas tau reikalinga, puoli į audinių paieškas. Audinių paieškos padiktuoja gaminius, kurie galimi iš tų audinių. Ir tuomet prasideda modelių ieškojimai. Kas, kur, kaip, kiek – bandymai, taisymai.

– O kaip renkatės tekstilę? Ką manote apie šios srities inovacijas? Galbūt dažnai lankotės įvairiose, su tekstile susijusiose parodose (pvz. "Premier Vision" Paryžiuje)?

– Tekstilę visada perku iš užsienio gamintojų. Kodėl? Todėl, kad lietuviai galbūt ir turi tekstilės inovacijų, tačiau jos tiesiogiai pritaikomos įmonės ar kompanijos gaminiuose. Įsivaizduočiau, koks "Audimas" arba "Utenos trikotažas" turi savo išskirtinumus ir jų gaminiai, pasirodę pasaulinėje rinkoje, lygiuojasi, galbūt kai kuriose vietose konkuruoja. Tačiau tokio audinio, sukurto lietuvių, kurį pirkėjas galėtų nusipirkti savo asmeniniams poreikiams, aš nežinau. Man asmeniškai pakanka dalies užsienio ir lietuviškų audinių asortimento, todėl nesilankau audinių parodose.

Aš Lietuvoje drabužių neperku. Gerai, meluoju, perku, bet tai būna paprasti, neišsiskiriantys drabužiai, tokie kaip juodi džinsai.

– Nuo jūsų su Marijumi draugystės pradžios dažnai esate pristatinėjama ne tik kaip talentinga dizainerė, bet ir kaip M.Mikutavičiaus širdies draugė. Ar jūsų tai neerzina? Galbūt pikta, kad taip tarsi ir į antrą planą nustumiami jūsų darbai, pasiekimai?

– Manau, kad tai yra normalus ir suprantamas žurnalistų, spaudos triukas. Tad ko čia pykti?

– Abu esate vieši asmenys, tad greičiausiai tenka išgirsti ir įvairių replikų apie save, kad ir dėl to, jog santykių nusprendėte kol kas neįtvirtinti oficialia santuoka, buvo ir tokių, kuriems kliuvo jūsų amžiaus skirtumas. Ar esate jautri tokio pobūdžio komentarams?

– Žinau, kad tokios replikos egzistuoja, bet asmeniškai su tuo nesusidūriau. Internetinių komentarų niekada neskaitau. Į akis niekas man niekada to nepasakė. O jei ir drėbtų, tai su didžiausiu smalsumu padiskutuočiau. Nes tai požiūrio klausimas.

– Beje, esate viena iš tų nedažnų garsių moterų, kurios augindamos vaiką apsieina be auklės pagalbos. Ar šis sprendimas toks dėl nenoro palikti prižiūrėti mažo vaiko svetimam žmogui, ar paprasčiausiai pagalbai iš pašalies kol kas nėra poreikio?

– Mes turime nuostabius senelius (šypsosi).

– Galbūt motinystė paskatino pakeisti ne tik savo gyvenimo ritmą ir įpročius, bet kiek pakeitė ir kūrybą, pavyzdžiui, leido kitaip pažvelgti į drabužių komfortą ar panašiai?

– Manau, mano kūrybai padėjo pertrauka, kurią buvau padariusi. Pertrauka, kuri nereiškė, kad aš nustojau kurti. Aš mokiausi ir bandžiau suprasti, ko reikia geram produktui. Kodėl jis turi atsirasti ant žmogaus kūno, tiksliau, kodėl žmogus norėtų mano sukurtą drabužį vilkėti.

– Esate pasakojusi, kad stilistės darbo ėmėtės tam, kad kuo geriau pažintumėte žmones, jų poreikius, norus. Greičiausiai pasitaikydavo atvejų, kad žmogus bijo dėvėti kokį nors jam neįprastą drabužį arba tai, kas gražu jums, klientui visiškai nepatinka. Ką tokiose situacijose darote: laikotės nuomonės, kad "klientas visada teisus" ar bandote įtikinti?

– Įprastai nesusiduriu su situacijomis, kuriose reikia klientą įtikinėti. Išklausau jį, tuomet klausinėju aš. Klientas, atsakęs į man rūpimus klausimus, nepalieka priežasčių, kur suklysti. Kitu atveju, aš visada linkusi įrodyti klientui tiesą. Jei tikrai matau, kad jis klysta, visada paaukosiu daugiau laiko, neimsiu uždarbio ar kažkas panašaus. Tam, kad tai būtų mūsų dviejų pamoka.

– Kaip manote, ko stiliaus srityje trūksta Lietuvos moterims?

– Pačioms moterims tikrai nieko netrūksta. O parduotuvėse trūksta normalaus drabužių asortimento. Aš Lietuvoje drabužių neperku. Gerai, meluoju, perku, bet tai būna paprasti, neišsiskiriantys drabužiai, tokie kaip juodi džinsai, baltos ar juodos palaidinukės ir panašiai. Tačiau visa kita – internetu. Galioja tos pačios garantijos, kaip perkant parduotuvėje, įskaitant tai, kad tau nereikia išleisti krūvos pinigų. Pranašumai: sutaupai laiko ir turi išskirtinius drabužius, be to, sumažėja rizika prasilenkti penktadienio vakarą su mergina, vilkinčia ta pačia suknele (šypsosi).

– O kaip vertinate Lietuvos kūrėjų darbus? Ar jiems, jūsų nuomone, pakanka drąsos, originalumo ir talento?

– Iš Lietuvos tikrai žinau talentingų kūrėjų. Ir vienareikšmiškai sakau, kad taip, jiems pakanka originalumo. Eglė Čekanavičiūtė, lietuvė, kūrusi "Maison Martin Margiela", dabar kuria "Celin" mados namams. Man patinka Eglės Žiemytės (prekės ženklas D.EFECT) darbai. Ir esu įsitikinusi, kad aš kaip ir daugelis žmonių tiesiog nežino be galo talentingų lietuvių, kurie kuria galbūt tik sau arba ne Lietuvoje.

Įsivaizduokite patinkančią muzikos plokštelę, kuri suktųsi visą laiką. Ar nenusibostų?

– Tikiu, kad keliaudama dėmesį atkreipiate ne tik į šalies architektūrą ar istoriją, bet taip pat ir į jos žmones, jų stilių. Kokios aplankytos valstybės mados kultūra artimiausia jums pačiai?

– Keliaujant man įdomiausia ir labiausiai įkvepianti buvo Japonija. Kultūra, kuri absoliučiai skiriasi nuo to, kokie esame mes ir ką turime. Pradedant nuo laisvalaikio praleidimo pomėgių, šalies ribojimų ir leidimų, kultūra bei iškreiptasis, kvailiojantis miesto veidas. Karaokės barai, lošimo automatai, spalvoti meškučiai, harajuki stilius, milžiniškoji Shibuya perėja, rūkymas tik leidžiamose vietose ir t.t. Bet kad ir kokia įsimintina Japonija, aš jos niekada nekeisiu į Prancūziją. Jei kalbant apie ramybės įkvėpimą, kur siela atsigauna ir viskas atrodo pažįstama bei miela. O taip, tai Paryžius, kad ir kaip nuvalkiotas ir išlaižytas, visų dizainerių svajonė, bet tas miestas kažką turi.

– Minėjote, kad vienas iš jūsų naujausią kolekciją įkvėpusių dalykų – paskutinio XX a. dešimtmečio supermodelių vakarėlių apranga. Yra sakoma, kad mada sukasi ratu – kas kažkiek laiko tam tikri praeityje madingi dalykai sugrįžta. Kokie drabužiai ar aksesuarai iš praeities jums pačiai žaviausi ir norėtumėte, kad vėl taptų populiaru juos dėvėti?

– Čia jūs netyčia paminėjote mados esmę. Niekada nežinai, kada tau kas nors ims patikti iš praeities, kol ateina tam laikas (šypsosi).

– Minėjote, kad nesate iš tų moterų, kurios daug laiko praleidžia prie veidrodžio. Gal tuomet žinote kokių nors stiliaus ar grožio gudrybių, kaip atrodyti puikiai, bet nesugaišti ilgų valandų prieš einant į vakarėlį ar renginį?

– Gudrybių aš tikrai nežinau ir nemeluosiu. Tiesiog kaip moteris, nemėgstanti dažytis, per savo 30 metų keletą dalykų išsiaiškinau. Pirma, reikia atsirinkti tobulas kosmetikos priemones. Kad namuose, be gero dienos apšvietimo, kad ir užsimerkusi užsiteptum dengiamąjį pudros sluoksnį ir neišeitum su "kauke". Antra, drabužis, kuris vakar gerai atrodė, nebūtinai tau tiks šiandien. Nes drabužis yra nuotaikos reikalas ir ne visada tai pasiteisina. O trečia, kad trečio ir nėra (šypsosi).

– Paskutinis klausimas. Kas jums yra laimė?

– Laimė man yra mano vaikas, vyras ir kūryba. Aš jais kvėpuoju ir gyvenu. Galiu už juos duoti nukirsti ranką ir pusę kojos (juokiasi).