– Kodėl „Vespa“? Tai jūsų mėgstamiausia transporto priemonė?

– Galbūt taip pasakysiu: man patinka klasika. Klasika – tai daiktas, kuris turi širdį ir istoriją. Dauguma šiandienių daiktų jos neturi – pagaminau, pamiršau, rytoj gaminu kitą. Antras dalykas – man patinka „Vespos“ išskirtinis stilius. Atvažiuoji su ja į galingų motociklų kompaniją ir sakai: „Aš su jumis važiuoju į Gruziją.“ Visi juokiasi, ką aš ten su tuo spuogu veiksiu. Tačiau, pasirodo, tas spuogas gali tą patį, ką brangus motociklas. Galbūt neturi tokio greičio, bet jeigu žinai, ką darai, ne ką blogiau važiuoji, ne ką mažiau įveiki, negu visi tie supermotociklai.

Dar – saugumas. Aš puikiai žinau, kas bus, jeigu turėsiu galingą transporto priemonę, o tai yra rizika. „Vespa“ priverčia susivaldyti. Dar man patinka tai, kad keliavimas su „Vespa“ yra lėtas. Juokauju, kad važiuodamas „Vespa“ galiu net žinutes rašinėti. Lėtai važiuodamas pastebi paukščius, gyvūnus, gražiausias vietas, koncentruojiesi į komfortą savyje. Aš tarsi užsidarau, atsijungiu nuo visos aplinkos. Darbas mano toks, kad vis lekiu, lekiu, lekiu, o važiuodamas „Vespa“ galiu įjungti vidinį stabdį ir ramiai mėgautis keliavimu.

– O kodėl patraukėte į Norvegiją?

– Apie tai pasakojant reikėtų grįžti į praeitį. Prieš kokius trejus metus man reikėjo išsikrauti. Tad dalyvavau bekelės lenktynėse, kurios man tapo labai finansiškai brangios. Tada daug ką permąsčiau, taip pat ir tai, ar tikrai man reikia leisti tokias dideles sumas savo malonumui ir gyventi tik dėl malonumo. Kažkaip pasimaišė „Vespos“ idėja. Na, reikia pabandyti. Nupirkau „Vespą“ – niekaip specialiai neruoštą, seną. Išvažiavau į Nordkapą. Daug kas sakė: tu nenuvažiuosi. Nuvažiavau, grįžau ir turėjau labai didelį malonumą.

Kitaip: V.Ušinkui patinka keliauti neskubant, kai gali pamatyti, kas vyksta aplink, sustoti ten, kur norisi, pasigrožėti gamta. / Asmeninio archyvo nuotr.

O tada prireikė kažkokio iššūkio. Sugalvojau pabandyti važiuoti žiemą. Tad 2019 m. žiemą į Norvergiją važiavau du kartus. Vieną kartą nuvažiavus „Vespą“ teko ten palikti, po kurio laiko grįžome su kolege ir operatoriumi jos pasiimti, keliavome iki Lofoteno salos ir atgal į Lietuvą.

Kovidiniai metai daug planų sujaukė, neaišku buvo – galima, negalima važiuoti, leidžia, neleidžia. Nusprendėme aplankyti Turkiją, bet ir ten vis nerimau – kol kiti aplink viešbutį gulinėjo, išsinuomojau motorolerį, pakeliavau, šalį, kaip sakoma, iš vidaus pamačiau. Keliaudami su grupe ar autobusu prarandame daug įdomių objektų, vaizdų, daug ką matome tik per autobuso langą, negalime sustoti, pasimėgauti. Kažkas važiuoja į Dakarą, o aš važiuoju į Nordkapą – negaliu nurimti, vis planuoju kitą kelionę. Todėl vasarį vėl ten išvažiavau.

– Kodėl tas Nordkapas taip jus traukia?

– Nordkapas yra šiaurė, kuri turi savotišką aurą, kažkokią trauką, ypač žiemą. Vasarą ten irgi gražu, bet traukia ta žiemos tyla, ramybė. Žiemą ten nėra galybės turistų. Kerti poliarinio rato zoną, važiuoji per tundrą, matai augalus, kurie auga labai labai lėtai. Medis, kuris Lietuvoje jau būtų tinkamas pjauti, ten dar toks plonas, tada supranti, kaip ten viskas sulėtėję. Aplinkos grožis žavi, ypač kai judi lėtai, ramiai, kažką įdomus pamatęs sustoji. Oras ten gali pasikeisti per 15 min. – čia pavasaris, čia žiema, čia ruduo. Tas nenuspėjamumas irgi žavi.

Visi juokiasi, ką aš ten su tuo spuogu veiksiu. Tačiau, pasirodo, tas spuogas gali tą patį, ką brangus motociklas.

Prieš dvejus metus teko važiuoti net per pūgą, kai formuojamos transporto kolonos, nes pavieniui kelio įveikti neįmanoma, yra tokių vietų, kur užpusto. Tad vienų mašinų nepaleidžia – yra nustatytos valandos, kada kolonos važiuoja: pirma – kelininkų brigada su valytuvu, pabaigoje – užkardymas, kad kolona važiuotų saugiai. Nenorėjo tada motorolerio į koloną priimti, bet pavyko įsiprašyti, įrodžius, kad moku ledu važiuoti. Tik šiemet nepavyko į koloną papulti.

Sutinki ten daug tokių avantiūristų, mėgėjų pakeliauti. Ne turistauti, o keliauti. Pavyzdžiui, važiuoja kompanija su 1968 m., o gal 1954 m. „Volkswagen“ markės automobiliais, kur nei stiprintuvo, nei žieminių padangų nėra. Sutinki įvairių žmonių ir pamatai kitokį gyvenimą, supranti, kad nėra tik darbas ir pinigai. O kada gyventi?

– Kiek laiko truko kelionė? Kokiomis sąlygomis teko keliauti?

– Šįkart keliavau dvi savaites, 5 000 km nuo Lietuvos prasukta buvo. Su motoroleriu nuvažiuota 2 500 km. Žemiausia oro temperatūra, kuriai esant teko važiuoti, buvo -20 °C. Važiuoti teko iš esmės per ledą, visas kelias – ledas.

Hobis: keliautoją su „Vespa“ V.Ušinską šiauriausias Europos taškas traukia savita aura, nenuspėjamumu. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai „Vespą“ reikėjo specialiai tam paruošti?

– Padangas buvau gavęs prieš dvejus metus, tad reikėjo tik spyglius atnaujinti. Kadangi praėjusį kartą važiuojant buvo daugiau asfalto, tikėjausi, kad ir šį kartą taip bus, tad planavau įveikti visus 3 800 km, bet įveikiau tik 2 500 km, iš jų 2 000 km – ledu tikrąja to žodžio prasme. Kai sako, kad mūsų kelininkai nepasiruošę žiemai, tai galiu drąsiai teigti, kad jie pasiruošę labai gerai. Ten keliai nuvalyti, bet jų niekas nebarsto. Jei pabarsto, tai skaldelės, kuri atitirpina ledo paviršių, paskui užšąla ir ledas tiesiog tampa grublėtas. Jeigu atsistotum su pačiūžomis, galėtum čiuožinėti kaip čiuožykloje. Su batais atsistoji ir čiuoži. Dėl to tas kelias yra pavojingas.

– Keliavote dvi savaites. Reikia ir drabužių pasiimti, ir kažkaip valgyti pasidaryti. Kur viską susikrauti važiuojant „Vespa“?

– Visa tai įmanoma, jeigu tik nori. Tačiau nesu aš visiškas nutrūktgalvis. Šį kartą turėjau automobilį, kuris važiavo iš paskos, tad prireikus galėjo pagelbėti. Kas iš to, kad aš, tarkime, važiuosiu kažkokį ruožą rizikuodamas gyvybe? Ar aš kažkam kažką įrodysiu? Gyvenu vieną kartą. Jeigu man reikės tokiomis sąlygomis išgyventi, žinau, kad išgyvensiu. Tačiau tai nereiškia, kad turiu rizikuoti rankų nušalimu iki amputacijos ir panašiai.

Apranga tokioje kelionėje labai įdomi – du kombinezonai. Ne vienas, o du. Šalmas su šildomu stikliuku, specialiai padarytas taip, kad nupūtimas būtų ne tik į stiklą, nes kitaip po penkių minučių stiklas apledės. Tačiau, kadangi netyčia nutraukiau laidus, tai vis tiek kelią įveikiau be šildomo stiklo.

Visuomet į keliones vežuosi grilį. Kodėl? Todėl, kad valgyti noriu skaniai, ne tik košėmis misti. Atsikėliau, pusryčiams išsikepiau ketaus puoduke kiaušinienės. Noriu burgerio? Prašau. Jūs tokių burgerių turbūt ir čia neužsisakysite, kokius aš gaminuosi kelionėje. Valgau visavertį, normalų maistą. Man keista, kai žmonės sako, kad maitintis keliaujant yra brangu. Šitoje kelionėje maistui išleidau gal 300 eurų dviem žmonėms per dvi savaites.

Miegojome pusę kelionės gamtoje, lauko sąlygomis. Sustojame aikštelėse, klojame miegmaišius be palapinės ir miegame. Tai miegota buvo ir esant -20 °C. Taip, šiek tiek šalom – nors ant miegmaišio buvo parašyta, kad komfortiškai jame galima jautis esant -30 °C, tikrai nelikau sužavėtas. Įsitikinau, kad negalima aklai pasitikėti tuo, kas parašyta. Esmė ta, kad viską, ko reikia tokioje kelionėje, galėčiau ir ant „Vespos“ susitalpinti, jeigu būtų toks poreikis.

Įpročiai: „Visuomet į keliones vežuosi grilį. Kodėl? Todėl, kad valgyti noriu skaniai, ne tik košėmis misti“, – sako V.Ušinskas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Teko girdėti, kad per šalčius važinėjote motoroleriu išsirengęs iki trumpikių?

– Žinote, aš mėgstu laužyti tam tikras taisykles, galbūt išsišokėlis kartais būnu. Tai taip atsitiko, kad, kai pirmą kartą ledo keliu su komanda važiavau, vienas mechanikas paklausė: „Turiu tau iššūkį: ar ant uolos užlipsi su trumpikėmis asmenukės pasidaryti?“ Iššūkį priėmiau.

Kitą kartą, kai prieš dvejus metus jau važiavau vienas, gimė idėja šiaurėje pavažiuoti motoroleriu su trumpikėmis. Taigi, atvažiavau ir supratau, kad negaliu tradicijų laužyti. Tai Lofoteno salose išsimaudžiau jūroje, apsirengiau kombinezoną ant nuogo kūno, o grįžęs prie miestelio nusirengiau ir sėdau ant motorolerio.

Man patinka laužyti stereotipus. Važiuodamas motoroleriu, galiu parodyti, kad galima žiemą važiuoti kitaip. Tiesa, stereotipus laužau lietuviškus, nes šiaurėje mes sutikome ir motociklu, ir motoroleriu važinėjančių vietinių, ir su dviračiais žmonės puikiai važiuoja per ledą. Taip ir supranti, kad visi stereotipai yra tik mūsų pačių galvoje.

– O kaip norvegai reaguoja pamatę keistuolį, žiemą važiuojantį motoroleriu?

– Norvegijoje žmonės šalti. Nelabai jiems įdomu: važiuoji – važiuok, jeigu tau taip reikia. Susidomi nebent tada, kai įvyksta kažkoks kontaktas. Tačiau keistuolių ten daug atvyksta, tai jie nieko per daug nestebina.

Darbas mano toks, kad vis lekiu, lekiu, lekiu, o važiuodamas „Vespa“ galiu įjungti vidinį stabdį ir ramiai mėgautis keliavimu.

– Šį kartą jūsų kelionės tikslas buvo surinkti lėšų Mato Gudausko bioninei rankai?

– Taip. Visą kelionę filmavome, sumontuosime filmukus ir transliuosime, ragindami žmones padėti surinkti lėšų Matui, per nelaimingą atsitikimą praradusiam rankas. Žmogus patyrė traumą darbe, nudegė. Mes siekiame padėti surinkti lėšų vaikinuko antrai bioninei rankai. Tad mano važiavimo tikslas buvo gyvenimo iššūkis, siekis nuveikti kažką naudingo, prasmingo ir taip kelionę įprasminti.

Pabendravau su Matu, pamačiau, kad žmogus kabinasi į gyvenimą, turi iniciatyvos. Jis optimistas, juokauja: „Na, dabar taip gyvenu – jeigu mane kas į lauką išveda pasivedžioti, tai būna smagu.“ Jis nieko negali pats pasidaryti. Bioniniai rankos protezai kainuoja apie 300 000 eurų, nes tai yra modernios technologijos. Tačiau, jeigu jis tas rankas turės, nebus našta visuomenei, nebus našta tėvams, su tomis rankomis galės kažką daryti, elementariai apsitarnauti, gal net į darbo rinką grįžti.

Dešinei rankai lėšų jau surinkta. Tačiau aš pagalvojau: viena ranka gerai, bet dvi – dar geriau. Kodėl nepabandyti surinkti lėšų antrai rankai?

Faktas: įveikti motoroleriu 2 000 km ledo keliu nelengva, bet įmanoma. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs esate motoroleriu pasiekęs šiauriausią Europos tašką ir dar nesustodamas apvažiavęs Lietuvą, pasiekęs nepertraukiamo važiavimo motoroleriu rekordą?

– Taip, pernai bendrais keliais apie Lietuvą perimetru buvo važiuojama parą laiko su 50 kubinių centimetrų galingumo motoroleriu. Įveikiau šiek tiek daugiau nei 1 100 km. O pernai uždaroje trasoje per parą motoroleriu apvažiavau 960 km „ratuką“. Juokauju, kad išmokau miegodamas važiuoti.

Kadangi prieš tai pasiektas rekordas buvo 932 km, tai reikėtų išsiųsti dokumentus užsiregistruoti į Gineso rekordų knygą. Tik vis tas lietuviškas tingumas. Gal prisiruošiu per šias atostogas išsiųsti. Tik esmė ne ta, užregistruos ar neužregistruos. Man svarbiau žinoti, kad aš padariau, kad galiu. O tai, kad bus kažkur parašyta, man jau nesukelia jokios euforijos. Taip pat ir su mano kelionėmis į Nordkapą – pabandžiau, padariau ir žinau, kad net tokiomis sudėtingomis sąlygomis tą atstumą galiu įveikti. Tai buvo tiesiog iššūkis sau.