M. Paukštė: noriu, kad gyvenimas turėtų prasmę

Dosjė

* M. Paukštė baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tad pastarųjų metų veikla kūrybinės aplinkosaugos srityje jai atrodo tarsi nesibaigiantis žurnalistinis eksperimentas.

* Pasak Mildos, tik dėl žmonių verta daryti tai, kuo ji užsiima dabar, nes finansiškai nelabai apsimoka. Kasdien sutinkamų žmonių dėka ji auga, tampa įdomesnė tiek sau, tiek savo šeimai. Kad ir ką darytų – angelus iš džinsų ar kitokius darbelius iš perdirbtos tekstilės – žmonės, bendravimas jai yra visa ko pagrindas.

* Mildos šeimoje auga trys vaikai – vienuolikos Ventė, devynerių Ugnius, šešerių Tauras. Visi drauge mėgsta padiskutuoti, kaip gyventi ne tik darniai, bet ir tvariai. Buvo laikas, kai vaikus augino su daugkartinėmis sauskelnėmis ir buvo laiminga, kad nesukūrė tūkstančių šiukšlių.

* Mildos šeimoje įprasta naudotis tuo, ką turi, padėvėtus džinsus ne išmesti, o atnaujinti. Vaikams yra natūralu ir suprantama, kad vieno išaugti drabužiai atitenka kitam.

* Nors šeimoje – penki asmenys, turi tik vieną automobilį. Dažnai naudojasi viešuoju transportu, traukiniais, paspirtukais arba vaikšto.

* Milda visada mėgo eksperimentuoti, bet labiausiai ją žavėjo virsmas, kai iš kažko nereikalingo gimsta kitas įdomus daiktas. Visokių kursų lankiusi, įvairiose kūrėjų dirbtuvėse dalyvavusi, dabar tvarias edukacijas rengia pati.

Pilnatvė: M. Paukštė džiaugiasi, kad jos idėjos pritraukia iniciatyvius žmones, o bendrystė su jais – didžiausias įkvėpimas./ M. Paukštės asmeninio archyvo nuotr. 

Kadaise Vilniaus centre turėjau parduotuvėlę „Denim Diaries“, kurioje prekiavau gaminiais iš antrinių žaliavų, – daugiausiai iš džinsinės medžiagos. Viskas prasidėjo nuo minties, kad čia pat, šalia mūsų, yra geros antrinės žaliavos, kuri neturi vilčių būti dar kartą panaudota. Nenorėjau imtis visos tekstilės – pabijojau paskęsti joje. Apsiribojau džinsais, kad turėčiau bendrą spalvyną, tekstūrą ir pan. Be to, mačiau kitus iš džinsinės medžiagos kuriančius žmones. Pagalvojau: jei pavyksta jiems – gal pavyks ir man.

Iš nebereikalingų džinsų ėmėm siūti originalius suvenyrus. Gaminiai iš perkurtų džinsų tuomet atrodė kaip įdomi mūsų lietuviško identiteto dalis. Žmonės, užsukę į mano butikėlį, pripasakodavo įdomių istorijų apie savo džinsus ir bandymus juos kažkaip pernaudoti. Pokalbiai nusitęsdavo į tekstilės pramonės ir atliekų keliamus iššūkius, pirkimo ir naudojimo įpročius. Tapdavo aktualūs ir švietėjiški.

Taip ir gyvename. Vieni kitus pastiprindami, garsiai pasakodami, kad yra tokia žalingo perteklinio vartojimo tema ir būdai, kaip su tuo kovoti.

Viskas gal būtų buvę gerai, bet atėjo pandemija, karantinai. Sustojo turizmas. Nuomos sutartis privertė ieškoti kitų išgyvenimo būdų. Ėmiau rašyti ir siuntinėti laiškus įvairioms atliekų perdirbimo kompanijoms. Labiausiai sutapo požiūris su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru. Per jį gavau galimybę vesti nemokamas, atviras visuomenei šventes, kuriose kviečiau žmones tiesiog dalytis daiktais. Dalį jų pirmai pradžiai skolindavomės iš „DĖK’ui“ stotelių. Su jomis vėliau užsimezgė glaudi draugystė.

Taip vietoj anksčiau turėtos tekstilės atnaujinimo studijos „Denim Diaries“ Senamiestyje atsirado „DĖK‘ui“ stotelė. Čia buvo viskas nemokama, tad žmonėms labai patrauklu. Kvietėme dalintis, atiduoti, atlaisvinti namus.

Bet kaip išgyventi tokioje veikloje, kurioje nėra pinigų? Teko pasitelkti visą savo kūrybiškumą, entuziazmą ir suktis iš padėties. Laimei, mano idėjos pritraukė kitus iniciatyvius žmones, kurie mąstė panašiai ir norėjo prisidėti.

Taip ir iriamės iki šiol visi – tame pačiame laive – susirūpinę perdėtu vartojimu ir norintys suteikti daiktams antrą galimybę. Man tai atrodo prasmingiau, nei dalyvauti šiuolaikiniame versle, kurio gamybos mastai labai galingi ir agresyvūs. Universitetai priruošia daug puikių reklamos specialistų ir dizainerių, bet jų sukurti produktai, kad ir kaip būtų liūdna, atsiduria tuose pačiuose sąvartynuose ir aplinkosaugos problemų nesprendžia. Juk kas iš esmės yra daugumoje mūsų prekybos centrų? Ogi... šiukšlių maišai arba šiukšlės maišams.

Kai pagalvoju, dažno iš mūsų gyvenimas yra absoliuti beprasmybė. Visi labai daug dirbame, nes mums visko labai daug reikia. Paskui nebelieka laiko, kada su visu tuo daug tvarkytis. Tuomet ir vėl kenčiame, vargstame. Žodžiu, gyvenam tarsi tokiame užburtame rate.

Veikla: iš pradžių buvo džinsinis audinys, bet ilgainiui M. Paukštę sudomino ir kitos medžiagos, kurias galima perdirbti. Štai Kalėdų dekoracijos gimė iš nereikalingų kompaktinių plokštelių. / M. Paukštės asmeninio archyvo nuotr. 

Kadangi to nenorėjau, džinsų perdirbimas, vėliau įvairių kūrybinių dirbtuvių rengimas, „DĖk’ui“ stotelė suteikė vilties, kad galiu nešti kitokią žinią. Ir pritraukti panašiai mąstančių žmonių. Taip ir gyvename. Vieni kitus pastiprindami, garsiai pasakodami, kad yra tokia žalingo perteklinio vartojimo tema ir būdai, kaip su ja kovoti.

Šiuo metu išgyvenu dar vieną naują savo veiklos etapą – išsikraustėme į gerokai erdvesnes patalpas ir pasivadinome „DĖK’ui galerija“. Kelios dienos per savaitę čia yra skirtos dalijimuisi (priduoti daiktus ir pasiimti), o visą kitą laiką pas mus vyksta dirbtuvės, edukacijos.

Noriu kurti, bendrauti, skleisti tam tikrą turinį su žmonėmis, kurie ateina į mano „DĖK’ui galeriją“, persiima mano tvariomis idėjomis, o paskui dalijasi jomis dar plačiau.

Naujaisiais metais linkėčiau sau nespręsti kitų žmonių ar jų daiktų problemų ir dar labiau apriboti savo poreikius. Pasakyti sau, kad man tikrai nereikia tiek uždirbti, kiek stengiuosi. Tuomet nukristų labai daug vargo, atsirastų daugiau ramybės namuose... Bet! Ar žinote, kiek kainuoja vaikų būreliai Vilniaus centre? O jie juk nori sportuoti, šokti... Todėl net ir labai norėdama negali išsikraustyti į kokį nors vienkiemį, apriboti savo darbus ir pajamas. Gaila, kad realybė dažnai yra šiek tiek kitokia, nei regiu ją savo svajonėse.

A. Gegužė: galvoje nuolat kirba idėjos

Dosjė

* Tekstilininkė A. Gegužė gyvena sodyboje Smalinyčios kaime, tarp Marijampolės ir Kauno. Su vyru turi danielių ūkį. Vasarą augina daržovių šeimos reikmėms, tačiau pirmumą teikia šeimai ir siuviniams, o ne daržams.

* Drabužius dažniausiai perka dėvėtų rūbų parduotuvėse. Jei prireikia kažko, ieško per platformą „Vinted“. Tik neradusi ten, perka parduotuvėje.

* Dukras Jorę ir Adelę vadina savo mūzomis. Jos dažnai pasiūlo idėjų, ką dar galima pagaminti iš senų džinsų. Pačios mergaitės irgi bando užsiimti rankdarbiais. Adelė ėmėsi pasiūti visiems darželio draugams po krepšelį. Tiesa, darbą turėjo užbaigti mama – ne juokas devyniolika maišelių! Jorė mėgino pagaminti šlepetes, naudodama karštus klijus.

* Asta rengia edukacijas, kuriose kalba apie tai, kaip kiekvienas galime prisidėti prie tvaresnio gyvenimo, t. y. kad kiekvienas tekstilės gaminys galėtų gyventi kuo daugiau ciklų. Su pačiais mažiausiais gamina džinsinius atvirukus, su vyresniais – pieštukines, su suaugusiaisiais – didesnius daiktus iš senų džinsų.

Laiminga: iššūkius mėgstanti A. Gegužė 2022-ųjų pradžioje išsikėlė tikslą perdirbti 365 džinsus. Nors pavyko padaryti tik pusę tiek, džinsų perdirbėja jaučiasi be galo laiminga. / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr. 

Augau didelėje šeimoje, dažnai nešiodavome išaugtus vyresnių brolių, sesių ar kieno nors kitų atiduotus drabužius. Naujų daiktų gaudavome retai, tad stengėmės juos prižiūrėti ir saugoti. Žiemą iš senų paltų ar susitraukusių megztinių siūdavome pirštines vyrams, einantiems malkauti.

Iš pradžių mano darbas buvo tik apibrėžti lekalą ir iškirpti detalę. Pamenu, kaip didžiavausi, kai man buvo leista jau ir elektrine siuvimo mašina susiūti visą pirštinę.

Kiek daugiau siuvimo pramokau mokykloje darbelių pamokose. Ten gimė ir mano pirmoji pasiūta kuprinė iš džinsų. Tokiems vaikiškiems bandymams gaila buvo naudoti naujas medžiagas, tad drąsiai karpiau nebenešiojamus drabužius.

Baigusi vidurinę, įstojau į baldų dizaino ir projektavimo studijas tuomečiame KTU. Vėliau – medienos inžinerijos magistro studijos. Tačiau jau ir būdama studentė laisvalaikiu vis išbandydavau kažkokius rankdarbius, įdomias technikas.

Kodėl pasirinkau džinsus? Pirma, džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl ir vėl. Antra, jie nieko nekainuoja, nes nebenešiojamų džinsų galime rasti beveik kiekvienoje spintoje.

Džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl ir vėl.

Džinsinį audinį malonu liesti, jis nesielektrina. Sunkiausias darbas – išardyti džinsus taip, kad likusias detales būtų galima panaudoti kitiems gaminiams. Dar vienas šio darbo nepatogumas – plėšiant džinsus kyla daug dulkių.

Pirmieji mano darbai buvo kopijos iš socialinio tinklo „Pinterest“. Vėliau pradėjau orientuotis pati, ko reikia, kad džinsinis gaminys atrodytų patraukliai. Tam reikalingi įgūdžiai. Kartais manęs paprašo ką nors pagaminti pagal nuotrauką. Tai nelengva, nes tokio paties gaminio iš džinsų nepakartosi. Skirsis džinsų storis, spalvos, faktūra. Ir atrodys šiek tiek kitaip.

Manau, kad iš džinsų galima pasiūti beveik viską. Esu siuvusi žaislus, krepšius, pagalves, šlepetes, rankines, kuprines, kosmetines, pieštukines, įmautes knygoms, užvalkalus darbo knygoms, pinigines, raktų pakabukus. Su suplėšytomis džinsų juostelėmis esu gaminusi sapnų gaudykles. Iš tokių pat juostelių neriu kilimus. Ir visuomet stengiuosi, kad mano kūryboje būtų kuo mažiau atliekų.

Kai gimė mūsų pirmagimė, turėjome prekybos centre pirktą sėdimą hamaką. Deja, vasarai įpusėjus suplyšo jo audinys. Šovė mintis jį atnaujinti. Po ranka jokio tinkamo audinio hamakui neturėjau, todėl nusprendžiau jį pataisyti naudodama senų džinsų medžiagą. Atnaujintas hamakas po mūsų ąžuolu kabėjo dar trejus metus – tiek rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą! Saulei šviečiant, lietui lyjant, sniegui sningant. Nukabinau tik todėl, kad vienoje vietoje įsiveisė pelėsis, o audinys pabluko.

Asortimentas: Asta įsitikinusi, kad iš džinsų galima pasiūti beveik viską. Džinsai yra sunkiai sunešiojami. Jie greičiau atsibosta, nei suplyšta. Jei ir suplyšta, tai tik tam tikrose vietose – likęs audinys tinkamas naudoti vėl. / A. Gegužės asmeninio archyvo nuotr. 

Mano siuvami hamakai yra trijų tipų: džinsiniai, iš senoviškų lovatiesių ir iš baldinio gobeleno. Nebepamenu, kada kilo mintis, kad austos lovatiesės puikiai tinka hamakams gaminti. Kas kartą prisiliesdama prie rankomis austos lovatiesės pajaučiu kažkokią kitokią energiją. Nors yra manančių, kad galbūt gaila karpyti tokius vertingus močiučių austus audinius, aš vis matau skelbimus, kad tokie rankų darbo audiniai yra parduodami ar net atiduodami. Kartais skaitau, kad kažkas tiesiog išmetė... Jei netiesiame šių lovatiesių ant sofų ar lovų, siūlau prikelti jas antram gyvenimui hamakuose. Tarnaus ne trumpiau, nei naudojant pagal paskirtį. Tiesa, hamako, pasiūto su austa lovatiese, nerekomenduoju naudoti po atviru dangumi. Tokį geriau pasikabinti kambaryje arba terasoje šiltuoju metų laiku. Džinsinius hamakus žmonės daugiau renkasi terasoms arba pasikabinti medžių pavėsyje. Gobeleninius derina prie baldų ir kruopščiai renka audinius, kad derėtų prie bendro interjero.

Viena iš mano mėgstamiausių – makramė technika. Jos išmokau dar mokydamasi meno mokykloje. Pradėjusi gaminti hamakus labai greit supratau, kad makramė mazgai juos labai papuoš. Pieno baltumo virvės itin dera su melsvu džinsu. Įvairios dekoracijos nėra mano stiprioji pusė – sakyčiau, mane labiau domina praktiški gaminiai. Galvoje nuolat kirba naujos idėjos, tad visą laisvą laiką skiriu joms įgyvendinti. Yra toks populiarus posakis: susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Man jis tinka, nes mano hobis ir yra mano darbas.