Lietuviškasis muzikos fenomenas Junior A: visada žinojau, kad esu stebuklingas

Gerbėjai, mintinai mokantys jo dainų žodžius, užsienio prodiuseriai, skrendantys į Vilnių vien tam, kad su juo susitiktų, pasiūlymai iš tokių muzikos pasaulio ryklių kaip "Sony" ar "Columbia", dėmesys iš pagrindinio britų muzikinio radijo BBC "Radio 1" ir lygiateisiška vieta "Spotify" grojaraščiuose tarp tokių visame pasaulyje žinomų atlikėjų kaip Lana Del Rey ir Frankas Oceanas... Ne, visa tai ne muziką įsimylėjusio jaunuolio svajonės, o jau įgyvendinta šiandieninė lietuvio Tautvydo, Junior A, realybė.

Tiesa, pats Junior A, tiek gerbėjų, tiek muzikos kritikų vadinamas fenomenaliu lietuviškosios muzikos atradimu, sako, kad savąjį kelią dar tik pradeda.

– Muziką kuri jau ilgai, tačiau tavo talentas pasauliniu lygiu, taip pat ir Lietuvoje, buvo pastebėtas palyginti neseniai. Ar per tą laiką nebuvo minčių viską mesti?

– Žinoma, buvo. Kuriu jau be galo ilgai. Viskas vertėsi, sukosi ir keitėsi bent septynis kartus. Kažkur net vietos tam "Jei gali nekurti – nekurk" atsirado. Esu sudaužęs bent keturias gitaras. Galiausiai namuose kažkaip vis tiek atsirasdavo gitara, klavišai ar kažkas kitkas, kuo galėčiau groti. Kai nekuriu, nuolat patenku į bėdą. Tai yra mano būdas gyventi.

– O galbūt manai, kad tavo išgarsėjimas būtent šiuo gyvenimo etapu yra nulemtas iš aukščiau? Juk jei toks žinomumas būtų užklupęs žalioje jaunystėje, gal ir neigiamai būtų paveikęs tavo gyvenimą?

– Pirmiausia aš nesijaučiu išgarsėjęs. Taip, po truputį kaupiasi bagažas, mat aš jau visai nemažai nuveikiau ir vis daugiau žmonių apie tai sužino. Sausį pasirodys mano trečiasis EP (angl. Extended play – albumas, kurį sudaro nedaug, dažniausiai keturios–šešios dainos – red. past.), tačiau tas žodis "išgarsėjimas" mane vis dar glumina (šypsosi). Tiesa, pamąstau apie tai, kad jei septyniolikos būčiau gavęs elektroninių laiškų iš kompanijų "Sony", "Columbia", "XL Recordings" ir visų kitų, kurie man rašė, kai išleidau pirmą EP, turbūt būčiau linksminęsis iki išprotėjimo, skambinęs visiems, ką pažįstu, ir rėkęs: "Sakiau!!! Juk aš sakiau!" Dabar viskas šiek tiek kitaip – žinau, ką man iš tiesų reiškia muzika, kaip man jos reikia. Tad dalykai iš šalies kur kas mažiau mane paveikia. Visada žinojau, kad esu stebuklingas. Dabar tai žino ir dar keletas žmonių – tik tiek.

Pamenu, susitikau su savo draugu Martynu, pietavome. Papasakojau jam, kad parduosiu viską, ką turiu, ir visiškai atsiduosiu kūrybai, kad mano vardas bus Junior A.

– Papasakok, kaip atsirado tavo pseudonimas Junior A? Ką jis reiškia?

– 2015-ųjų vasarą buvo įvykis̨, po kurio ištiko koma. Iš jos pabudęs žinojau vardą. Žinojau, kuo turiu būti. Žinau, kad skamba labai dramatiškai. Kartais ir man pačiam keista. Bet po tos vasaros viskas atrodo taip, kaip turi būti. Pamenu, susitikau su savo draugu Martynu, pietavome. Papasakojau jam, kad parduosiu viską, ką turiu, ir visiškai atsiduosiu kūrybai, kad mano vardas bus Junior A. Taip ir padariau – pardaviau automobilį, televizorių, gitaras – viską, ką turėjau, ir tapau Junior A.

– Yra sakančiųjų, kad laimė – per ramus ir per silpnas jausmas, kad iš jo gimtų kūryba. O štai tavo dainos tiesiog spinduliuoja pozityvu, sudaro įspūdį, kad jas rašęs žmogus bent jau kūrybinio proceso metu neišgyveno emocinės agonijos. Ką pats jauti kurdamas? Kaip manai, gal kančios vaidmuo mene yra smarkiai pervertintas?

– Neseniaį daviau interviu, kuriame daug kalbėjome apie muzikos kūriniu ̨/ albumų apžvalgas. Mano draugas Leonas, kai jo namuose (dar prieš išleidžiant) klausėme "Great Things" (mano antrojo EP), mano kūrybą apibūdino gražiausiai, kaip tik esu kada nors girdėjęs. Anot Leono, visus tuos tamsius dalykus, kurie man nutiko gyvenime, aš paverčiau keista, melancholiškai triumfuojančia muzika. Rodos, kad ir kaip norėčiau būti visiškai mažoriškas, šešėliai primena apie save. Jie yra manyje, aš su jais susigyvenau. Kurdamas jaučiuosi nuostabiai – viskas aplinkui išnyksta.

– Kaip pats apibrėžtum laimės sąvoką?

– Svarbiausia – nemeluoti sau. Tikiu, kad visi kažkur giliai žinome, kuo norime būti, žinome, kuo turėtume užsiimti. Tačiau mus valdo baimės, keistos socialinės įtakos, aplinkos spaudimas ir t.t. Viskas, ką šiuo metu darau, įskaitant ir šitą interviu, yra nauja, nepatirta. Tai šiek tiek gasdina, bet tikiu, kad verta. Gyvenu keistame burbule, piratų laive – sunku paaiškinti, bet jausmas nuostabus. Man laimė – paprastas jausmas, tačiau sąlyga tam paprastam jausmui pasiekti gana kompleksinė – reikia susigyventi su savimi, nustoti sau meluoti, rasti drąsos užsiiṁti dalykais, kurie tau iš tikrųjų rūpi, rasti kryptį, palikti masę. Kartais pakeliui į studiją susimąstau apie tai, kas vyksta, apie tai, kuo aš tampu, – ir visa tai yra nuostabu. Šiandien aš esu laimingas žmogus.

– Didžiojoje dalyje tavo kūrinių girdėti temos apie meilę, kreipiniai tarsi ir į to jausmo kaltininkę. Ar paprastai savo kūryba pasakoji istoriją apie "boy meets girl" (berniukas sutinka mergaitę)?

– Po komos mano rašymo metodas radikaliai pasikeitė. Turiu visą teoriją apie tai, ir kai tik gaunu šansą, bandau visiems apie tai papasakoti. Vis nepavyksta – pažadėjau sau kada nors pabandyti apie tai parašyti knygą. Aš nemąstau apie tai, ką rašysiu. Viskas labiau primena "anteną" nei mokslinio darbo rašymą. Žinau, kad skamba keistai, bet tai tiesa.

– Kokia turi būti moteris, kad įkvėptų parašyti jai dainą?

– Koks puikus klausimas! Turbūt kiekviena moteris nusipelno dainos. Gal ne iš kiekvieno vyro, gal ne visada romantiškos. O mano dainos apie stebuklingus žmones – mano žmones.

– Savo kūryboje nevengi ir intymumo temos. Kaip manai, kodėl nemažai daliai kūrėjų, ypač Lietuvoje, sekso tema vis dar yra tabu, tarsi kažkas nešvaraus ir netinkamo būti meno dalimi?

– Kaip jau minėjau, aš niekada nemąstau, apie ką rašysiu. Atsipalaiduoji – rašai. Mano dainos apie pokalbius, seksą, skambučius naktį, keliones taksi į niekur, moteris, vaikystę, beprotybę – vienintelis būdas sukurti kažką unikalaus yra paleisti viską, kas aplinkui, ir tiesiog leistis į tą keistą kelionę, kuri ir yra tikroji kūryba. Na, bent jau aš taip manau.

– Tavo muzikiniai klipai visiškai kitokie, nei įprasta daugumai atlikėjų. Kaip kilo mintis juos kurti būtent tokius – sumontuotus iš mažų epizodų su gyvenimo fragmentais, be pompastikos, profesionalių aktorių, specialiųjų efektų?

– Iš tiesų jau istorijos pradžioje kilo dilemą. Kai viską įrašėme, jaučiau tos muzikos kinematografiškumą, norėjosi vaizdo. Tiesa, visiškai neturėjau pinigų, kameros, patirties filmuojant ar montuojant. Kadangi mano muzika labai asmeniška, to paties norėjau ir iš vaizdo klipų. Kaskart, kai filmuodavau savo draugus ar drauges, labai greitai suprasdavau, kad kai atsuki į žmogų vaizdo kamerą, atrodo, pavogi iš žmogaus ramybę. Visi pasikeičia, jaučiasi nejaukiai ir t.t. Iš čia ir kilo mintis filmuoti save – taip bent jau niekam kitam nesukeliu nepatogumų ir... atsiranda asmeniškumas. Kameroms įsijungus pasikeisdavau ir aš – bet, rodos, pasikeisdavau tinkamai. Iš Tautvydo tapdavau Junior A. Sunku paaiškinti… Tiesa, smagus ir netikėtas faktas, kad visi šešiolika klipų yra nufilmuoti su 8 eurų biudžetu, kuriuos išleidau žaliems lapams kanceliarinių prekių parduotuvėje – iš jų pasidariau "green screen" (žalią ekraną) efektams kurti.

– O kokie motyvai to, kad kiekviename tavo klipe tarsi karaokės stiliumi yra ir dainos žodžiai?

– Labai paprasta. Žodžiai dainose man visada buvo svarbiausia dalis. Noriu, kad žmonės girdėtų, skaitytų, suprastų ir dainuotų kartu.

– Tavoji "Sleep machine" kol kas gerokai populiaresnė už likusius tavo kūrinius. Ar nejauti nuoskaudos, kad kitos dainos, į kurias, tikiu, sudėjai ne mažiau širdies, lieka tarsi šešėlyje? Kurie tavieji kūriniai tau pačiam yra brangiausi? Kodėl?

Žinau, kad tiems, kieno svajonė̇ yra gauti laišką̨ iš kompanijų "Columbia" ar "XL Recordings", nuskambė̇s keistai, bet man tai nuoširdžiai nebeatrodo taip reikšminga.

– Man tas "Sleep Machine" fenomenas ir smagus, ir keistas, ir stebinantis kartu. Tie stebuklingi momentai, kai rezonuoji su visata. Aš turiu apie tai savo nuomonę. Jokiu būdų nelyginu, bet "Oasis" kai kam yra vienos dainos grupė dėl "Wonderwall", kai kam "The Rolling Stones" yra vienos dainos grupė dėl "Satisfaction", "The Stone Roses" – dėl "I wanna be adored"… Bet čia toks pirmo žvilgsnio efektas, arba "ignorance" (neišmanymas) – nelygu, kaip pažiūrėsi. Tie, kurie tikrai atkreipė dėmesį į Junior A, supranta, kad aš tikrai nesu vienos dainos atlikėjas (šypsosi). O jei paklaustumėte manęs, aš tik pradedu.

– Kas šiandien tau yra didžiausias tavosios muzikos pripažinimas: užsienio prodiuseriai, skrendantys į Vilnių susitikti su tavimi, vietos topuose šalia pasaulinio garso žvaigždžių, gerbėjai koncertuose, atmintinai mokantys tavo dainų žodžius, o galbūt tai, kad gali parodyti špygą tiems, kurie kadaise tavimi netikėjo?

– Ne – jokių špygų, jokių nuoskaudų. Neturiu tam laiko. Aš kasdien gyvenu savo svajonę – rašau žodžius, muziką, dainuoju, repetuoju, filmuoju ir t.t. Visa tai yra malonu, tačiau kartu suprantu ir viso to svorį. Visi tie žmonės yra verslininkai. Jiems esi produktas. Tiek vietiniams industrijos šunims, tiek tarptautiniams. Žinau, kad tiems, kieno svajonė yra gauti laišką iš kompanijų "Columbia" ar "XL Recordings", nuskambės keistai, bet man tai nuoširdžiai nebeatrodo taip reikšminga. Internetas viską pakeitė. Tik, rodos, daug žmonių dar nenori tuo patikėti. Negali būti geriausias pasaulyje dainų rašytojas ir būti niekam nežinomas – internetas kasdien ieško naujo herojaus. Didžiausias pripažinimas yra žmonės, kurie klauso, domisi – žmonės, kurie prieina po koncertų, kurie rašo laiškus. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtu, tai vis dar yra visiškas kosmosas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių