Esu dizainerių džiaugsmas

Giedrė Kilčiauskienė, dainininkė, kompozitorė, dainų ir tekstų autorė

M. Penkutės nuo­tr.

Norėčiau sakyti, kad spalva man nieko nereiškia, tačiau jei atidžiau pažiūriu į savo drabužius, suprantu, kad jau labai daug metų perku juos žalios spalvos. Bėda, kad paskui neturiu kur jų nešioti. Juk su žaliais drabužiais atrodysiu kaip kvailė. Nors vis tiek, jei perku megztinį, – tai žalią, jei siūlus mezginiui – būtinai žalius. Nežinau, kodėl taip darau.

Mėgstu vilkėti žalios spalvos drabužiais ir gerai su jais jaučiuosi, kol dukra nepasako, kad atrodau kaip Velykų margutis. Mano batai – pilki, kelnės – mėlynos, megztinis – žalias su raudonu užrašu. Man – normalu, kitiems – smagu. Su spalvomis man yra gera.

Tiesa, ypatinga man yra juoda spalva. Su juodos spalvos drabužiais atrodau kaip per laidotuves. Tiesiog man netinka prie veido.

Nors kažkada internete pamačiau juodos ir žalios spalvų paltą, Lietuvoje labai ieškojau kažko panašaus, tačiau nepavyko rasti. Todėl prisipirkau daugybę... pilkų drabužių. Tuomet buvo mano pilkasis periodas.

Pastebėjau, kad yra ir tam tikras spalvų sezoniškumas. Vien praktiniais sumetimais. Juk baltos spalvos drabužius galima dėvėti tik pavasarį ir vasarą. Kitais metų laikais lyja, šviesūs drabužiai greitai išsitepa.

Jei žmogus yra zanūda, tai renk jį nors ir kaip Velykų margutį, vis tiek nesimatys, kad jis spalvotas.

Dar labai svarbu mokėti spalvas derinti. Man labai patinka Niujorko močiutės, kurios apsirengia kaip mūsų a. a. Rožytė, – visko labai daug. Tik tai irgi reikia mokėti daryti. Aš, ko gero, labiau apsirengiu taip, kaip mamos rengia vaikus į darželį. Betrūksta tik frotines pėdkelnes iki pažastų užsitempti. Ir man tikrai taip patiktų, tik dukra duoda pastabų. Nors ji jau išsikraustė ir į jos pastabas galiu nebekreipti dėmesio (kvatoja).

Scenoje – kiek kitaip... Esu dizainerių džiaugsmas, nes nebijau apsirengti jų sukurtų nesąmonių. Taip laimime abipusiškai: jie patenkinti, nes tikisi, kad jų meninė išraiška gali būti pastebėta, o aš patenkinta, kad pastebi mane ir sako: „O, čia ta charizmatiškoji.“ Žinokite, aš nė velnio nesu charizmatiškoji – tokį įspūdį sukuria dizainerių drabužiai.

Ryškios spalvos Lietuvoje – labai neįprasta. Jos labiausiai tinka  scenoje. Dabartiniame koncertiniame ture irgi dėviu ryškius drabužius ir už tai reikia dėkoti dizaineriui Almantui Kunckui. Galbūt turiu kažkiek infantilumo ir toje kolekcijoje irgi yra infantilumo, todėl mudu taip puikiai sutariame.

Vis dėlto manau, kad net ir tuo atveju, jei apsirengčiau visiškai pilkai, nebūčiau pilka pelytė. Matyt, spalvų mums suteikia bendravimas, kūno kalba, bendra energija. Jei žmogus yra zanūda, tai renk jį nors ir kaip Velykų margutį, vis tiek nesimatys, kad jis spalvotas.

Spalvomis demonstruoju savo poziciją

Redita Dominaitytė, aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė

R. Dominaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Visi žinome, kad pravėrę duris ir išėję į gatvę pamatysime visus, kokie tik įmanomi, pilkos atspalvius ir tik vieną kitą ryškią spalvą. Mano gyvenime sunkiausia būtų surasti juodos ir pilkos spalvos. Visų kitų spalvų yra. Man spalva – išraiškos priemonė, mano saviraiška per spalvą nuo jaunystės skleidžiasi į įvairias puses.

Būdama paauglė net negalvojau, kad galima išreikšti save spalvomis. Tačiau gyvenimas taip susiformavo, kad manęs netenkina nei juoda, nei balta, nei pilka. Nors, bėgant metams, atsiranda ir šių spalvų tonų, tačiau neilgam. Kartais ir pati pavargstu nuo savo spalvų. Taip jau nutinka, kad vienu ar kitu gyvenimo etapu atsiranda dominuojančių spalvų. Tos spalvos etapas gali trukti nuo trejų iki penkerių metų. Tuomet dominuojanti spalva užgožia visas kitas arba jos atsiranda visur – pradedant interjero detalėmis ir baigiant drabužiais.

Kai ateina laikas pasirinkti aprangą pagal spalvinę gamą, kyla problemų. Tačiau gal tai labiau vaizduotės bėdos. Šiais laikais daug kas priklauso nuo kišenės storio, nebelieka saviraiškos problemų. Jei ta kišenė kiek mažesnė, yra tvari mada, tai, kai tik kyla vienos ar kitos spalvos poreikis, norimą spalvą tikrai rasi.

Mūsų charakteriai būtų daug lengvesni, jei turėtume daugiau spalvų ir žaismės.

Spalvos mano gyvenime keliauja ciklais ir būna pačios įvairiausios: oranžinė, baklažanų, turkio. Tai net ne atspalviai, o ryškios spalvos! Man labai patinka, kai derinamos labai ryškios spalvos, kai jų daug. Dar įdomiau, kai dera tai, kas, atrodytų, visiškai nesuderinama. Tačiau tai jau dizainerių prerogatyva. Derinti ryškias spalvas – atskira meno rūšis. Manau, mūsų charakteriai būtų daug lengvesni, jei turėtume daugiau spalvų ir žaismės.

Mano gyvenime būdavo etapų, kai užsimanydavau pilkšvos arba rusvos. Tačiau pastebėjau, kad, jei viešumoje pasirodau su tokios spalvos drabužiais, ji visiškai nedera su manimi. Tokia spalva tiesiog paskęsta manyje.

Taip, kartais nuo spalvų pavargstu ir kyla noras nuo jų pailsėti. Tačiau tikrai – mano gyvenimas yra suskirstytas spalvomis.

Tai labai susiję su kūrybos procesu, spektakliu „Meno pauzė“, kuriame yra kelių spalvų kombinacijos: ryški smaragdo, aukso ir rožinė.

Jaučiu, kad atkeliauja šviesi, balta spalva. Nes kitas spektaklis – „Žuvėdas“ – bus vaikiškas, ten vyrauja skandinaviškos spalvos: švelni kakavos spalva susipynusi su tautiniu spalvų margumu. Nežinau, ar ir tai atsiras mano gyvenime. Man labai gražu balta, šviesios kakavos spalvos. Tačiau yra spalvos, atspalviai, o yra pagrindas. Juk baltas lapas – ta vieta, ant kurios visos spalvos nugula. Baltos aš net negaliu įvardyti spalva. Man tai tiesiog pagrindas, kuris yra visą laiką. Tačiau visko gali būti, kad ir jos atsiras. Juk kartais mano vidinė būsena, spalvinis gyvenimo etapas persikelia į kūrybos procesą, o kartais kūrybos proceso vizualizacija atsiranda aprangoje ir tada suprantu, kad jau tapatinuosi su savo spektakliu.

Už spalvų niekada nesislepiu. Atvirkščiai – jomis demonstruoju savo poziciją. Kai jau žinai spalvų kodus, kurie veikia, yra paprasčiau. Manau, kad spalvos turėtų būti lygiavertės mano asmenybei ir plaukų spalvai.

Nenurodinėkite, kaip man rengtis!

Nomeda Marčėnaitė, menininkė, keramikė, televizijos laidų vedėja

„Zaneta Pau Photography“ nuotr.

Turiu jus nuliūdinti – jau kurį laiką neišlendu iš tamsių drabužių. Žmonėms tai taip netikėta, kad visi klausia, kas man nutiko. Buvo ir tokių, kurie teiravosi, ar niekas nenumirė.

Skubu nuraminti – tikrai turiu spalvotų drabužių, tik dabar esu įkritusi į tam tikrą rutiną. Tad visos mano spalvos dabar kibirkščiuoja viduje. Tokia mano situacija – jau daug metų slaugau mamą, noromis nenoromis tenka įsitraukti į rutiną ir nebegaliu skirti kažkam kitam dėmesio. Tačiau dėl to mano gyvenimas nė kiek ne mažiau spalvotas.

Kaip menininkė, neturiu vienos mėgstamos spalvos. Yra nuotaika ir yra ją atitinkanti spalva. Esu iš tų žmonių, kuriems tinka beveik visos spalvos: visa Afrikos, Kubos spalvinė gama. Visa tai ramiai galiu susivilkti ant savęs dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, turbūt dėl to, kad nesu blyškiaveidė. Ir dar dėl to, kad mano toks temperamentas. Mėgstu maišyti spalvota su juodos ir baltos spalvų languota ar dryžuota. Idealiausioje nuotraukoje aš apsirengusi D. Urbonavičiūtės „Zorazos“ kurta suknelė: žalia su rožiniais taškučiais, atvartas – juodos ir baltos spalvų. Prie jos puikiai derėjo juodos ir baltos spalvų bateliai. Tai man buvo idealu, tai, kas man patinka.

Spalvų yra mūsų visų gyvenimuose, tik patys nesuvokiame, kiek jos mus veikia. Ir nebūtinai tik ryškios.

Sunkiausia dėvėti elegantiškus drabužius. Juk man labai patinka chuliganiškas stilius. Pastebėjau, kad kartais žmonės painiojasi tarp sąvokų „infantiliška“ ir „chuliganiška“. Vivienne Westwood visada buvo chuliganiško stiliaus puoselėtoja. Nepaisant to, kiek jai buvo metų, ji niekada nevaidino mažos mergaitės, tačiau savo įvaizdžiu visą laiką kvailiojo ir tampė visuomenę už ūsų. Tiesa, britus sunkiau patampyti – labai jau jie liberalūs. Tačiau Lietuvoje kuriant tokį stilių tikrai galima išgirsti: „O tu matei, kaip ji apsirengusi? Dieve, Dieve... O tai kiek jai metų? Kada paskutinį kartą į pasą žiūrėjo?“

Lietuvoje turint ryškų įvaizdį reikia turėti stiprų stuburą. Arba nekreipti dėmesio į kitus. Man turbūt atleidžia dėl to, kad esu menininkė.

Pirmą kartą būdama Kopenhagoje, kur ieškojau kitokių spalvų drabužių, nei tuo metu siūlė visos parduotuvės, pagalvojau: kaip blogai universali mada, kuri iš parduotuvių išstumia bet kokią kitą stilistiką. Tos frazės: „šių metų spalva“, „šių metų gyvūnas“ ir pan. Man mano spalvos yra tokios, kokių aš noriu. Ir nenurodinėkite, kaip man rengtis!

Manau, kad tai daug giliau nei tik apranga. Juk mus nuo vaikystės moko, kad turime būti panašūs. Nes taip yra saugiau. Aš manau, kad esame unikalios asmenybės, nesame vienodi. Gal būti vienodiems yra paprasčiau. Tačiau paprasčiau gal net neverta gyventi – nusiperkame visi vienodas įkapes ir tūnome tyliai ramiai, kad neduokdie neišsišoktume.

Spalva gali būti vidiniai dalykai, deriniai, papuošalai, tam tikri akcentai. Pastaruoju metu mane labai žavi Beno Staškausko kurti papuošalai. Man jie taip patinka, kad net silpna. Tačiau ir jie, manau, meinstrymui netiks. Aš niekada nepataikau, bet dėl to nesijaudinu.

Spalvų yra mūsų visų gyvenimuose, tik patys nesuvokiame, kiek jos mus veikia. Ir nebūtinai yra tik ryškių. Spalvos – tai kitoniškumas, požiūris.

Ryškios spalvos – kaip ir šviečianti saulė

Inga Petrikaitė, menininkė, papuošalų ir drabužių kūrėja

I. Petrikaitės asmeninio archyvo nuotr.

Seniai nebėra vienos spalvos, kuri dominuotų mano gyvenime. Dominuojanti gali būti bet kuri aplink esanti spalva.

Nesu iš tų moterų, kurios iš anksto apgalvoja, ką su kuo derins. Mano dienos spalvą padiktuoja akimirkos, kai tik atsikeliu, nuotaika. Net kai pradedu daryti manikiūrą, nežinau, kokia spalva lakuosiu nagus.

Spalvą padiktuoja intuicija. Jei ryte nubundu ir visai nėra nuotaikos, šoku į kombinezoną. Mano visi drabužiai yra dekoruoti. Todėl nesvarbu, ką apsirengsiu, vis tiek tai nebus viena spalva. Tiesa, niūrų rytą galbūt nesinorės aksesuarų. O juk mano kurtuose aksesuaruose yra daug visko: ir spalvų, ir formų, ir visko, apie ką tik galima pagalvoti.

Jei būsi niūrios nuotaikos ir apsirengsi niūrios spalvos drabužiais, tai ir būsi niūri. Jei apsivelki kažką ryškaus, noromis nenoromis akys mato ir  džiaugiasi.

Net ir mano juoda visą laiką yra pagyvinama kažkokiais aksesuarais ir tada ji tampa nebenyki juoda. Juk su juoda, kaip ir su balta spalva, galima labai daug žaisti. Juoda suteikia elegancijos. Mano pačios kurti ar surasti aksesuarai yra tokie, kurie atskleidžia juodą spalvą taip, kad ji suskamba visai kitaip.

Kaip ir mano batai – jie visi dekoruoti. Neturiu normalių batų. Juk vos tik jie patenka pas mane, atrodo, kad tik užsimerkiu–atsimerkiu, ir jie jau padekoruoti! Ir nesvarbu, kas tuos batus pagamino. Net ir prie labai žinomų gamintojų batų nebijau lįsti su savo dizainu ir koreguoti juos taip, kaip man patinka. Savaime suprantama, kad gerbiu batus kūrusį dizainerį, bet kartu, pridėdama kažką savo, pagalvoju: čia  bendradarbiauju su tuo dizaineriu. Dekoruodama naudoju įvairių elementų: gėlių, medžiagų, plunksnų, akučių… Tai, ką diktuoja mūza.

Kuo toliau, tuo pozityviau aplinkiniai į tą išskirtinumą žiūri. Gal patys ir nedrįsta taip atrodyti, bet stebi mane ir paskui paprašo kažką sukurti.

Man ryškios spalvos, kaip ir šviečianti saulė, savaime kelia nuotaiką. Ant juodos – ryškiai mėlyna: tas kontrastas toks gražus akiai, kad net nuotaika pakyla. Taip, pastaruoju metu man patinka mėlynos gražumas. Tik bėda, kad Lietuvoje labai retai gali rasti tą gražią spalvą. Kalbant apie drabužius, dabar man mėlyna labai gražiai kontrastuoja su bet kokiu tamsiu ar šviesiu audiniu. Šiuo metu mano mėgstami simboliai – debesėliai, akys.

Kažkas man yra sakęs, kad mano misija – kelti nuotaiką kitiems. Tai, matyt, aš savo spalvomis, dekoruotais drabužiais ar aksesuarais einu ir keliu žmonėms nuotaiką. Juk matau, kaip žmonės šypsosi. Turbūt mane labiau apkalbinėja gerai nei blogai. Anksčiau, gal prieš 20 metų, buvo visko. Dabar aplinkiniai manęs kitokios jau ir nebeįsivaizduoja. Kuo toliau, tuo pozityviau į tą išskirtinumą žiūri. Gal patys ir nedrįsta taip atrodyti, bet stebi mane ir paskui paprašo ar kažką paskolinti, ar sukurti. Manau, tikrai esu šiokia tokia spalvoto gyvenimo ambasadorė.

Nors pati rengiuosi tik dėl savęs. Man patinka puoštis kasdien. Juk kas dar sukurs šventę, jei ne mes patys? Aš svaigstu nuo gražių daiktų, aksesuarų, spalvų. Mano namuose daug spalvų. Jos manęs neerzina. Turbūt tokia mano prigimtis.