Rudeniui įpusėjus turėtume pamatyti psichologinį trilerį "Anksčiau nei užmigsiu", kuriame vaidina Nicole Kidman ir Colinas Firthas. Dabar ši pora kviečia pasižiūrėti šokiruojančią karinę dramą "Atpildas".

Vaidino ir karinėse dramose

Aktorei N. Kidman teko vaidinti ne tik melodramose, miuzikluose, biografinėse dramose ir romantinėse komedijose, bet ir kariniuose filmuose. Dar netapusi tarptautine kino žvaigžde ji gimtojoje Australijoje sukurtame TV seriale "Vietnamas" (1987 m.) vaidino merginą, aktyviai protestuojančią prieš karą Vietname. Kriminalinėje dramoje "Bilis Batgeitas" (1991 m.) jos suvaidinta lengvo elgesio mergelė sausojo įstatymo metais buvo atsidūrusi gangsterių karo teritorijoje. Kartu su kolega George‘u Clooney filme "Taikdarys" (1997 m.) ji kariavo su tarptautiniais teroristais, užvaldžiusiais atominių ginklų arsenalą.

"Šaltajame kalne" (2003) jos suvaidintos pastoriaus dukros meilės reikalus komplikavo brolžudiškas pilietinis karas. Net nuostabaus grožio melodramoje "Australija" (2008 m.) žaviai anglų aristokratei savo meilės jausmą teko grūdinti japonų karinių atakų košmare. Dabar ekranuose pasirodančioje dramoje "Atpildas" veiksmas taip pat susijęs su Antrojo pasaulinio karo įvykiais, prie kurių dažnai mintimis sugrįžta buvęs Didžiosios Britanijos karininkas Erikas Lomaksas (filmas sukurtas pagal jo prisiminimų knygą).

Japonų nelaisvėje

Apie Antrojo pasaulinio karo mūšius Europos frontuose prikurta begalė filmų. Kur kas rečiau kinematografininkus domina ne mažiau nuožmūs įvykiai, susiję su aktyviais fanatiškų japonų veiksmais Rytų regionuose. Naujoje karinėje dramoje "Atpildas" pasinersime į tuos siaubingus laikus, kai pragariškas kančias kentė britų karininkai, atsidūrę japonų nelaisvėje. Šį košmarą Žemėje, bet kartu ir europietiškos valios triumfą puikiai įkūnijo britų režisieriaus Davido Leano filmas "Tiltas per upę Kvai" (1957 m.) ir japonų režisieriaus Nagisos Oshimos filmas "Linksmų Kalėdų, misteri Lourensai" (1983 m.). Žiūrėdami "Atpildą" abu šiuos klasikinius filmus prisiminsime ne kartą.

Filmas prasideda kaip dviejų nebe pirmos jaunystės žmonių meilės istorija, atsitiktinai užsimezgusi traukinyje, kuriame susitiko du anksčiau vienas kito nepažinoję bendrakeleiviai. Tačiau Birmoje, japonų karo belaisvių stovykloje, patirti siaubai Lomaksui neleidžia ramiai gyventi ir po trijų dešimtmečių. Faktiškai 1942-ųjų vasarį britų karius jų vadovybė paliko likimo valiai Singapūre, prieš tai įsakiusi sudėti ginklus ir pasiduoti. Taip nemažas būrys narsių britų kareivių pradėjo savo kančių ir pažeminimų kelią.

Gyvieji pavydės mirusiesiems

Prieš karą Erikas buvo jaunas inžinierius. Tada britai ketino tiesti geležinkelio liniją iš Tailando į Birmą, kad pratęstų magistralę iš Kinijos į Indiją. Tačiau inžinieriniai skaičiavimai parodė, kad šie darbai džiunglėse būtų nepakeliama fizinė kančia darbininkams, todėl dėl humanistinių priežasčių projektas buvo sustabdytas. O japonai realizavo šį sumanymą, panaudodami vergais tapusių kalinių darbą, kuris karo sąlygomis nieko nekainuoja.

Vidurinė "Atpildo" dalis skirta geležinkelio tiesimui per džiungles prie upės Kvai tuo metu, kai Europoje Hitlerio kariuomenė pralaimėdavo vieną mūšį po kito. O britų belaisvių dvasios stiprybę palaikė tik viltis išgyventi ir optimizmą žadinančios žinios, naktimis sklindančios iš paslapčia sukonstruoto radijo aparato. Dėl šio prietaiso Lomaksui bus lemta patirti tokius sadistinius kankinimus, prieš kuriuos nublanksta bet kokia fantazija. Tokiais atvejais įprasta sakyti: gyvieji pavydės mirusiesiems.

Netikėtas atpildas

Akivaizdu, kodėl visą likusį laiką Eriką persekioja košmarai. Anot italų rašytojo Curzio Malapatre‘s (jo romanas "Kaput" yra viena geriausių knygų apie karą), "kariavusiems karas niekada nesibaigia". Suprantama, ir Eriko neapykanta jo kankintojams. Kai Lomaksas sužino, kad jo budelis yra gyvas ir dabar turistams demonstruoja krauju aplaistytą geležinkelį, dauguma žiūrovų tikriausiai ėmė laukti finalinio priešininkų susitikimo, pelnyto atpildo už patirtas kančias, o kartu su švento keršto auka – ir finalinio išsivadavimo nuo praeities košmarų.

Priešininkų susitikimas iš tikrųjų įvyks. Bet atpildas bus visai ne toks, apie kurį kalbama Senajame Testamente. Juk pasakyta: "Iš kančios gimsta kantrybė, iš kantrybės – patirtis, o iš patirties – viltis."