Damieno Chazelle'o (Deimieno Šazelo) režisuota juosta „La La Land“ – tikra duoklė amerikietiškų miuziklų aukso amžiui, vėl surinkusi 2011 metų romantinės komedijos „Kvaila, beprotiška meilė“ (Crazy, Stupid, Love) žvaigždes, tik šįkart joms teko daug dainuoti.

Į 10 dienų truksiantį festivalį prašmatnioje Lido saloje susirinkę geriausi filmų kritikai iš viso pasaulio ir audringai pasveikino D. Chazelle'ą bei E.Stone premjerą.

Filmas, kurio veiksmas vyksta Los Andžele, pasakoja istoriją apie neturtingą džiazo pianistą ir jo merginą aktorę. Tai pirmoji iš 20 kino juostų, besivaržančių dėl 73-ojo Venecijos tarptautinio kino festivalio pagrindinio prizo. „Dabar kaip niekad didžiajame ekrane mums reikia vilties ir romantikos“, – sakė 31 metų amerikiečių režisierius, buvęs džiazo muzikantas. Jo antrasis 2014 metų filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo nominuotas penkiems „Oskarams“.

„Miuziklai turi kažką ypatinga. Tai filmai apie svajonių šalį, pasaulį, kuriame galima staiga imti dainuoti, sulaužyti realybėje galiojančias taisykles“, – sakė jis.

Nauja pradžia

Šis filmas atiduoda pagarbą klasikiniams miuziklams: scenoms iš 1952 metų „Dainuoju lietuje“ ir 1978 metų „Briliantino“. Jame esama užuominų ir apie senąsias šio žanro juostas: 1938-ųjų „Mažylio auklėjimą“ ir 1935 metų „Cilindrą“.

E. Stone vaidina Miją – naivią romantikę, nesėkmingai vaikštančią iš vienos atrankos į kitą, kad prasimuštų į didžiąją sceną. R. Goslingas suvaidino Sebastianą, džiazo pianistą, kurio gyvenimo tikslas – išlaikyti aukštai pakeltą muzikos kartelę, nors jis pats sunkiai suduria galą su galu. Pora susitinka per automobilių spūstį Los Andžele, o vėliau ir viename nepadoriame įžymybių vakarėlyje, po kurio jie tęsia viliones stepo ir pramoginių šokių pasirodymais, primenančiais amerikiečių ikonas Fredą Astaire'ą (Fredą Asteirą) ir Ginger Rogers (Džindžer Rodžers).

„Daug kalbėjome, kuo galima pagrįsti miuziklo kūrimą šiais laikais. Pažvelgėme į senąsias tradicijas ir pabandėme sukurti kažką paprasta. Niekas nepuola dainuoti, jei nėra emocinio pagrindo“, – sakė D. Chazelle.

Miuziklą „La La Land“, sėkmingai atidariusį varžybas dėl „Auksinio liūto“, festivalio meno direktorius Alberto Barbera (Albertas Barbera) apibūdino kaip filmą, “ne tik iš naujo sukūrusį miuziklo žanrą, bet ir davusį jam naują pradžią“.

Juosta užkrečia entuziazmu ir laime nuo pat įžanginės scenos – įspūdingo šokių numerio, kur moterys ir vyrai, vilkintys ryškiai geltonus, raudonus ir mėlynus drabužius, greitkelyje šoka ant savo automobilių.

D. Chazelle’as sakė, kad jis perkėlė meilės istoriją į dabartį, mūsų laikų Los Andželą – miestą, kuriame jis pats gyvena beveik dešimtmetį ir kuris vadinamas „vienišių miestu, kai tik ten atsikraustai, o ne miestu, kuris pats siūlytųsi“.

Sapnas tikrovėje

„Turėjau idėją į filmą sudėti visas klišes, iš kurių šaipomės: beprotišką eismą, siaubingus vakarėlius, įžymybių kultūrą, paviršutiniškumą. Bet tada pamatai, koks grožis slypi po paviršiumi, ir kad galima viską suderinti“, – sakė jis.

„Norėjau, kad filmas atrodytų lyg sapnas, vykstantis tikrovėje“, – pridūrė jis. Ir paaiškino, kad dėl reikalingo apšvietimo kiekvieną dieną filmuodavo tik nuo 18 iki 19 valandos. Anot jo, tai kėlė „didžiulį prodiuserių nepasitenkinimą“.

E. Stone sakė, jai „neabejotinai patiko“ ši patirtis. „Būdama aštuonerių pažiūrėjau „Vargdienius“. Visada svajojau jausmus išreikšti daina“, – sakė ji. Tiesa, aktorė teigė nesijaučianti kada nors buvusi tokia drąsi kaip jos herojė Mija.

Miuziklas sulaukė puikios reakcijos, bet dar anksti švęsti pergalę: jis festivalyje konkuruos su daugybe nelaimingos meilės istorijų, istorinių dramų, nuotykių epų, atnaujintų vesternų ir mokslinės fantastikos trilerių.

Šis fantastiškas kino renginys, konkuruojantis su milžinišku Toronto kino festivaliu, atgavo gerą reputaciją parodę dviejų paskutinių juostų, pelniusių „Oskarus“ už geriausią filmą, premjeras: 2015 metų „Sensaciją“ ir 2014 metų „Žmogų-paukštį“.

Tikintis užuominų apie kitus Kino akademijos apdovanojimų laureatus, visų dėmesys bus nukreiptas į komisiją, kurios pirmininku tapo britų kino režisierius Samas Mendesas (Semas Mendesas). Jis trečiadienį žurnalistams sakė neturįs jokios išankstinės nuomonės, bet „atpažinsiąs meistriškumą vos jį išvydęs“.

„Vienas iš sudėtingiausių dalykų – atriboti save nuo socialinių tinklų, komentarų ir sutikti filmą turint kuo mažiau informacijos apie jį“, – sakė režisierius. „Amerikos grožybių“ (1999) ir „Kelio į pražūtį“ (2002) kūrėjas prisipažino, kad režisūra yra darbas atsiskyrėliui. „Esi piramidės viršūnėje, bet nesikalbi su daugeliu apie savo mėgstamą darbą. Na, o aš noriu kalbėtis su kitais. Esu čia tam, kad kažko išmokčiau ir mėgaujuosi galimybe vėl būti mokiniu“, – sakė jis.

Tuo tarpu Venecijos festivalio „Auksinis liūtas“ už visos karjeros pasiekimus trečiadienį buvo įteiktas Lenkijos kino grandui Jerzy Skolimowskiui (Ježiui Skolimovskiui). Apdovanojimą įteikęs britų aktorius Jeremy Ironsas (Džeremis Aironsas) pareiškė, kad šis režisierius ir aktorius yra „lenkų kino naujosios bangos lyderis“, sukūręs išskirtinį, asmeninį stilių.