– Kas yra makaronizmas ir kodėl jis taip keistai vadinamas?

– Makaronizmas – skolinys, paimamas, perkeliamas į mūsų kalbą ir vartojamas jo nepakeičiant, neadaptuojant. Man regis, istoriškai makaronizmais vadinosi italų vulgariosios kalbos žodžiai, patekę į lotynų kalbą. Lotynų kalba visada buvo laikoma išpuoselėta, aukštąja kalba, bet štai prancūzai, italai ar kiti ėmė ir įterpė savo žodį.

– Kuo makaronizmai skiriasi nuo tarptautinių žodžių?

– Sakyčiau, kad labai nesiskiria. Dažniausiai tarptautinius žodžius traktuojame kaip vartojamus visame pasaulyje ar bent jau daugelyje vietų. Pavyzdžiui, žodis „sakura“ – japoniškas, vartojamas visame pasaulyje. Lygiai taip pat ir „tabu“ – maorių kalbos žodis.

Makaronizmas gali būti žodis, perkeliamas iš vienos kalbos į kitą, kai kontaktai yra tik tarp dviejų šalių, žodis po pasaulį nepaplitęs. Tačiau šiaip makaronizmas yra emociškai konotuotas. Galima sakyti, kad tai tiesiog skolinys.

– Kokią funkciją makaronizmas ar skolinys atlieka mūsų kalboje?

– Sakyčiau, čia yra du dalykai. Požiūris gali priklausyti nuo mūsų kalbos ideologijos. Jei manome, kad kalba yra tiesiog komunikacijos priemonė, vertinsime vienaip. Jei sakysime, kad kalba – vertybė, tapatybės dalis ir pan., požiūris gali būti visiškai kitoks.

Jei žiūrime į kalbą kaip į komunikacijos priemonę, skoliniai yra nieko blogo. Turime begalę įvairių skolinių, tarp jų ir senųjų – stiklas, vynas. Jie niekam nekliūva. Vėlesni skoliniai, tarp kurių daugybė ligų pavadinimų, taip pat neužkliuvo. Žodis „kompiuteris“ irgi neužkliuvo. Tai visiškai normalus, įprastas dalykas.

Visą laiką, per visų kalbų istoriją vyko tai, kas susiję su kalbų ir kultūrų komunikacija, technologiniais mainais. Prieš kokius keturis tūkstančius metų į šią teritoriją atjojo mūsų protėviai arijai – indoeuropiečiai.

Atjojo, matyt, arkliais. Jie žinojo, kas yra ratas, atsigabeno gausybę žemės ūkio padargų. Čia jau gyveno finai, kurie buvo rinkėjai, nieko neturėjo, buvo varguoliai. Koks nors stiprus mūsų protėvis indoeuropietis, pasičiupęs dabartinio esto protėvį, sudavė jam nestipriai su kirvio pentimi kaktą ir pasakė – tai yra kirvis, supranti, kirvis, imk ir neškis tą daiktą. Ką daro esto ir suomio protėvis? Jis ima tą daiktą į rankas ir sako – kirvis, kirvis. Kaip dabar suomiškai kirvis? Kirves. Tas pats žodis išlikęs kelis tūkstančius metų.

Prieš 25 metus atvyko amerikiečiai. Padavė daiktą, kurį vadino „Apple“, sako – kompiuteris, kompiuteris. Mes paėmėme jį į rankas ir sakome – kompiuteris, kompiuteris. Ir štai žodis „kompiuteris“ atėjo į mūsų kalbą. Vokiečiai šio žodžio nesako, o mes sakome. Kartais skoliniai yra sunkiai pakeičiami. Lietuviai linkę dalį svetimžodžių keisti savais žodžiais. Islandai tai daro gana nuožmiai – keičia viską, ką gali. Galbūt jie gali sau tai leisti. Galiausiai, tokia jų kalbos politika.

Yra žodžių, kurie prigijo, kuriems neturime pakaitalo. Pavyzdžiui, kam varyti lauk žodį „dyzelis“? Tebūnie. Prigijo ir žodis „bestseleris“. Yra žodžių, kurie emociniu požiūriu neturi atitikmens, pavyzdžiui, sąvoka „super“. Kuo galime tą „super“ pakeisti? Galima keisti į „ypatingai“, bet tai neturi tokios emocinės galios, kaip „super“. Tad ir vartokime pastarąjį, jokios problemos čia nėra.

Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tapatybės dalis. Žmonės kaišioja įvairius užsienietiškus žodžius į savo kalbą ne tik dėl to, kad nežino, kaip tai pasakyti lietuviškai. Įvairios mūsų visuomenės grupės, būdamos kultūros visuomenės dalimi, nori turėti savo specifiką, savastį, tapatybę.

Jei jaunimas nori būti kitoks, vartoja kitokius žodžius. Taip buvo visada. Sovietiniais laikais kaišiodavome į kalbą rusiškus žodelius, kaip pasiutę keikdavomės rusiškai. Kaip jaunimas nori išsiskirti drabužiais, taip ir kalba, tai visiškai suprantamas dalykas. Yra tokie lindihopo šokėjai, galbūt jie turi savo kalbą. Yra kovos menų sporto šakos ušu, karatė... Ten vėl įterpiami specifiniai žodžiai.

Jei pasiimame kitos kalbos žodį, kalba turi tą žodį suvirškinti, žodis turi tapti mūsų kalbos dalimi. Tai nenutinka iš karto, tam reikia laiko. Labai gerai prisimenu vieną dalyką. 1988 m. į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą atvežė pirmąjį Lietuvoje „Apple“ kompiuterį. Jį vos ne pirmą visoje Tarybų Sąjungoje dovanojo Amerikos lietuvis Aleksandras Pakalniškis.

A. Pakalniškis su kompiuteriu atvežė ir daug naujų žodžių. Daiktas, kuris spausdina, iki tol buvo „printeris“, o A. Pakalniškis visą laiką sakė – tai spaustuvėlė. Tačiau šis žodis neprilipo, nors mes visi aplinkui filologai ir, sakytume, kad spaustuvėlė yra gerai.

Apie dėžutę su klavišais, kuri laidu prijungta prie klaviatūros, A. Pakalniškis sakė „pelė“. Mes taip pat sakėme „pelė“. Tačiau tuo metu užsukau į Matematikos institutą, kuriame dirbo mano bičiulis. Ten jau buvo kažkokie IBM kompiuteriai, tuo metu prastesni nei „Apple“. Taigi jie vartojo ne žodį „pelė“, o „mauzeris“. Dabar Mauzeris – tik Sūrskis ir Mauzeris. Žodis „pelė“ per vieną dieną neprigijo, reikėjo kelerių metų, kad pradėtume žodį vartoti patogiai.

Gali būti taip, kad ir jaunimo žodžiai, ir profesinis žargonas turi suleisti šaknis į mūsų kalbą. Turime apsiprasti, apsitrinti su tuo žodžiu. Manau, kad visi tie svetimžodžiai, nepriimtini kalbininkams, Kalbos komisijai ar kitiems autoritetams, nėra blogis ir nekenkia lietuvių kalbai. Leksika apskritai negriauna kalbos.

Kalbą ardo kitos sintaksės perėmimas, fonetika, tokių pokyčių mes turime. Tačiau leksiką kalbą ardo labai menkai. Dėl to neverta baimintis. Be to, gal reikia manyti, kad tai, kas ateina iš kitų kalbų, visų pirma yra dovana. Tačiau, imant žodžius iš kitų kalbų, reikia jausti saiką. Jokie ekspertai nepasakys, kur ta riba. Manau, turi būti kalbos jausmas.

– Skolinių ir makaronizmų vartojimas – tarsi būdas vienai grupei atsiskirti nuo kitos. Man į galvą ateina mūsų emigrantai, kurie pabūna, pavyzdžiui, Londone, padirba ir pradeda vartoti tokius žodžius kaip „Londė“, „menedžeris“, „teamlyderis“ ir kt. Tokie žodžiai sukelia priešiškumą. Ar mes nepriimame jų kalbos, ar jų kultūros?

– Galbūt toks mūsų požiūris, atmetimo reakcija. Man, kaip filologui, kalbos požiūriu emigrantai yra džiūstanti šaka. Jų vaikai lietuviškai kalbės mažai, anūkai praktiškai nekalbės. Jie mums įdomūs, mes dabar aprašome, kaip jie tą kalbą iškreipia, išdarko. Toks požiūris gali būti, jis profesionalus.

Tačiau palyginkime dabartinius emigrantus ir senąją emigraciją, kuri buvo priversta iš Lietuvos bėgti daugiausia į JAV ir Pietų Ameriką. Jų kalba puiki. Mes galime mokytis iš jų gražios kalbos. Tai yra socialinio statuso dalykas. Dabartiniai emigrantai yra aukso trupinio ir gličios sriubos šaukšto emigrantai. Dauguma jų yra vargo emigrantai, žemesnio socialinio sluoksnio.

Nuo senų laikų žinoma, kad reikia kalbėti pono kalba. Lietuvis baudžiauninkas žinojo, kad reikia laužyti liežuvį lenkiškai, nes tai yra ponų kalba. Dabar ponų kalba mums yra anglų kalba. Ir tai baudžiauninko sindromas. Anglų kalbos statusas yra aukštesnis, todėl žmogus mano, kad jei vis kaišios angliškus žodžius (kurie dažnai visiškai nereikalingi), neva jo socialinis statusas bus aukštesnis.

Tai atrodo komiškai, dažniausiai taip nėra. Socialinio statuso atotrūkis būdingas ne tik lietuvių ir anglų kalbų santykiui, bet ir Lietuvoje, tarp dialektų. Jaunimo kalbinių įpročių tyrimai yra parodę, kad Vilniaus tarmė – tarsi kietesnis kalbėjimas. Jei jaunimo būryje vienas, kuris kalba kaip vilnietis, tai „kietas reikalas“, tarsi aukštesnis socialinis statusas.

– Ar neoficialioje, šnekamojoje kalboje vartojate makaronizmus?

– Žinoma, vartoju. Taip pat ir darbe. Namuose, kai katė pradeda rodyti kaprizus, elgtis kaip tikra grynakraujė anglų trumpaplaukė, sakome, kad ji elgiasi kaip „truecat`as“. Vartojame tokius makaronizmus, jų yra ir daugiau.

Kartais būna ir šeimos vidaus kalbos kodas – net ne makaronizmai, ne skoliniai, o lietuviški žodžiai. Tai labai ypatinga. Taip išreiškiame specifinius dalykus, kuriuos suprantame tik mes ar mažas mūsų ratas. Nemanau, kad tai kalbą griaunantys dalykai. Tikrai nemanau, kad tai yra blogis.