Sujungė bendros vertybės

Kovo mėnesį vestuves atšokusi pora pastebi, kad 2019-ieji jiems buvo įsimintini metai. Nors abu išgyveno skyrybas, tais pačiais metais ir susipažino.

„Tuo metu ieškojau žmogaus, kuris mane pamokytų rusiško biliardo, kad galėčiau pasivaržyti su broliu. Rasti mokytoją buvo nelengva, atsirado tik vienas vilnietis, bet aš gyvenau Klaipėdoje, – prisimena S. Čėsnaitė. – Vieną dieną su dėde išsiruošusi pažaisti biliardo, pamačiau Kęstutį, kuris žaidė labai profesionaliai. Vėliau paaiškėjo, kad jis yra atstovavęs Lietuvai rusiško biliardo pasaulio čempionate. Priėjusi užkalbinau ir pasiteiravau, galbūt veda pamokas. Nors jis tokia veikla neužsiėmė, sutiko man padėti. Pamokos vėliau išaugo į draugystę, o į pirmąjį pasimatymą išsiruošėme metų gale.“

Užgimus jausmams, abiem buvo net keista, kad santykiuose gali būti taip lengva ir ramu. Nė vienam nereikėjo per daug taikytis prie kito, abu jautėsi suradę tikrą gyvenimo partnerį. „Mūsų vienodos vertybės, vienodas požiūris į gyvenimą, darbą, ateitį. Net svajonių namą įsivaizduojame tokį patį“, – šypsosi K. Sinkevičius.

Pašnekovai juokiasi, kad nors kartu yra palyginti neseniai, drauge jau nuveikė tiek, kiek būtų galima nuveikti per dešimtmetį. Iki tol nekilnojamojo turto ir personalo paieškos Skandinavijos rinkai srityse dirbęs K. Sinkevičius 2020 m. prisijungė prie S. Čėsnaitės šeimos verslo – keturių logistikos įmonių veiklos. Versli ir darbšti pora per keletą metų verslą išplėtė iki keliolikos įvairių sričių įmonių grupės, kurios verslo procesus valdo pagrindinė įmonė VORH.

„Šiame pavadinime užkoduotos pagrindinės mūsų su Sigita vertybės. Lotyniški žodžiai Veritas, Opus, Ratio, Honoris reiškia tiesą, darbą, racionalumą ir garbę. Tai yra mūsų abiejų devizai, lydintys mus visą gyvenimą“, – paaiškina K. Sinkevičius.

Sėkmingą verslą sukūrusi pora nepamiršta ir socialinės atsakomybės. Dalį uždirbtų lėšų jie skiria vaikų užimtumo centrui Klaipėdoje, Lietuvos politinių kalinių bendrijai „Kolyma“. Neseniai pora dalyvavo Kauno Rotary klubo labdaros vakare, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos Kauno klinikų Neonatologijos skyriui – specialiam neišnešiotiems naujagimiams skirtam aparatui pirkti.

Šiuo metu pora finansiškai remia ir beglobiais gyvūnėliais besirūpinančios organizacijos VšĮ „Nojus“ veiklą. Šią idėją paskatino pašnekovų neseniai priglausta katytė, kurią S. Čėsnaitė rado nevaldančią užpakalinių kojų. Padedant gyvūnų klinikos specialistams, katytę pavyko išgydyti. „Pasaulis pilnas kilnių tikslų, tik reikia juos atrasti“, – tiki Sigita.

Legionierius: K. Sinkevičius šešiolika metų praleido Prancūzijos svetimšalių legione, garsėjančiame fiziniais ir psichologiniais iššūkiais. Čia jis atliko net 1 400 šuolių su parašiutu./ S. Čėsnaitės ir K. Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkiai Kembridže

S. Čėsnaitei ir K. Sinkevičiui nuo ankstyvos jaunystės netrūko atkaklumo, darbštumo ir ryžto siekti savo tikslų. Būtent dėl šių savybių pašnekovai ir žavisi vienas kitu.

Sigita baigė teisės studijas prestižiniame Kembridžo universitete, kuris tuo metu geriausių pasaulio universitetų reitingų lentelėje užėmė pirmą vietą. Pašnekovė tikina visada siekusi to, kas geriausia, tad dar paauglystėje nusprendė studijuoti Kembridže. Šešiolikos ji išvažiavo į Jungtinę Karalystę mokytis koledže, kadangi, baigus mokslus pagal vietinę vertinimo sistemą, į prestižinį universitetą įstoti lengviau. Kartu S. Čėsnaitė mokėsi ir 11–12 klasėse Lietuvoje. Puikiais pažymiais mokslus baigusi Sigita buvo pakviesta stojamojo pokalbio į Kembridžo universitetą.

„Į universiteto mergaičių koledžą tais metais bandė patekti keli šimtai kandidačių, tačiau studijuoti atrinko tik mane ir dar vieną anglę merginą. Tą dieną manęs laukė net keturi interviu su universiteto atstovais. Įveikusi juos, galvojau, kad sunkiausia dalis jau praeityje. Tačiau tikrasis iššūkis manęs dar laukė“, – pasakoja Sigita.

Studijos Kembridže buvo išties sunkios dėl didžiulio krūvio. Kiekvieną semestrą studentų laukė penkios disciplinos, kurių mokė ne tik tos disciplinos dėstytojai. Po paskaitų studentai turėdavo papildomai dirbti su asmeniniais kiekvienos disciplinos kuratoriais. Mažiausiai kartą per savaitę šiems mokytojams-kuratoriams reikėdavo atsiskaityti, ką išmokai. Taip pat kiekvieną savaitę studentai turėdavo kiekvienai disciplinai parašyti po vieną esė, dalyvauti debatuose, perskaityti kelių šimtų puslapių vadovėlius.

S. Čėsnaitės ir K. Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Fiziškai įveikti tokį krūvį tiesiog neįmanoma. Man, didžiulei perfekcionistei ir pirmūnei, tai buvo didžiulis šokas. Negalėjau suvokti, kaip turėčiau spėti pasiruošti viskam, ką užduoda dėstytojai ir kuratoriai. Vėliau supratau, kad tai ir yra Kembridžo universiteto mokymo būdas – užversti krūviu, kurio neįmanoma įveikti, ir žiūrėti, kaip tu susidorosi su šiuo iššūkiu“, – atskleidžia ji.

Tokio krūvio neatlaikė antroji taip pačiais metais priimta mergina, Sigitos studijų kolegė anglė. Ji nusprendė stoti į kitą universitetą ir teisės mokslus tęsti ten.

„Ji man paskambino ir papasakojo, kad naujajame universitete dėstytojai studentams užduoda parašyti vieną esė per tris mėnesius. Kembridže mums per savaitę reikėdavo pristatyti po penkias esė. Tad visą laiką skyriau mokslams, – prisimena S. Čėsnaitė. – Nepalūžti padėjo šeimos palaikymas. Mama netgi atvažiuodavo į universiteto miestelį pagyventi su manimi ir pagaminti maisto. Ji sakydavo: vakare nueinu miegoti, ryte atsikeliu, o Sigita vis dar mokosi.“

Nors ir susidūrė su galybe iššūkių, S. Čėsnaitė baigė studijas Kembridžo universitete. Vos tik gavo diplomą, darbdaviai iš prestižinių Londono įmonių Sigitai ėmė siųsti darbo pasiūlymus.

Kembridžo diplomas Jungtinėje Karalystėje labai vertinamas, tad universiteto absolventams patiems darbo ieškoti nė nereikia, juos susiranda darbdaviai. Pašnekovė turėjo galimybių gauti puikų darbo pasiūlymą ir pasilikti Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto ji nusprendė grįžti į Lietuvą pas artimuosius ir prisidėti prie šeimos verslo.

Legionieriaus kasdienybė

K. Sinkevičius turėjo ne vieną galimybę tapti Prancūzijos piliečiu. Vyras šešiolika metų tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione, jam porą kartų buvo siūlyta šios šalies pilietybė. Tačiau jis nusprendė grįžti į Lietuvą ir savo šaknis galutinai įleisti gimtinėje.

K. Sinkevičius pasakoja paaugliu buvęs tam tikro chaoso laikais – Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Tuo metu viskas keitėsi, reikėjo išmokti prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų. Baigus mokyklą, Kęstučiui norėjosi stabilumo, tad jis 1994 m. įstojo į Lietuvos karo akademiją, vėliau tarnavo „Geležinio vilko“ batalione. 1997 m. K. Sinkevičius išvyko į Prancūziją ir pateikė prašymą tapti šios šalies svetimšalių legiono nariu.

Juk duodamas priesaiką Lietuvai, ją duodi ne ąžuolui ar alyvai, bet artimiesiems, draugams, gimtiesiems namams.

Jis turėjo įveikti ne vieną testą ir patikrinimą. Pasak K. Sinkevičiaus, fiziniai jėgos testai (prisitraukimai, lipimas virve, atsispaudimai) nebuvo sunkūs, nes jis jau turėjo patirties Lietuvos kariuomenėje. Tačiau ištvermės ir psichologiniai testai buvo gerokai sunkesni nei Lietuvoje.

Įveikus testus, reikėjo kelias savaites laukti atsakymo, ar bus priimtas. Legione veikia stipri vidinė saugumo organizacija, kuri kiekvieną kandidatą kruopščiai patikrina, ar jis neieškomas Interpolo ar Europolo. Jei žmogus yra ieškomas kriminalinės žvalgybos agentūrų, jis joms nebus išduotas, bet į legioną jo niekada nepriims.

„Gali būti ir taip, kad tavęs nepriims, bet pasiūlys pabandyti kitą kartą. Legione didelis dėmesys kreipiamas į etnines grupes, kad kuri nors viena nepradėtų pernelyg dominuoti. Tad kartais kai kurių tautybių kandidatų laikinai nepriima dėl šios priežasties“, – atskleidžia K. Sinkevičius.

Prancūzijos svetimšalių legionas garsėja geležine tvarka ir didžiuliais fiziniais ir psichologiniais krūviais. K. Sinkevičius patvirtina, kad iššūkių legione išties netrūksta. „Legionieriai – tai tam tikros darbinės mašinos. Per savaitę sportuodavome vidutiniškai penkis kartus, dalyvaudavome karinio parengimo pratybose, karinėse operacijose. Pratybų Afrikoje metu esu tris dienas ir naktis nemiegojęs. Tuo laikotarpiu per dieną išgerdavau beveik dvylika 1,5 l butelių vandens. Galite įsivaizduoti, koks didžiulis tai buvo fizinis krūvis, jei organizmas reikalavo tokio kiekio vandens, – prisimena jis. – Į karštus, neramumų krečiamus taškus legionierius siunčia pirmus. Tik vėliau, jei reikia, prisijungia Prancūzijos kariuomenė. Tad karinėse misijose rizikos tikrai netrūko.“

Snaiperio specialybę legione turėjęs K. Sinkevičius priklausė desantiniam oro pulkui. Per legionieriaus karjerą jam su parašiutu teko iššokti net 1 400 kartų. Pašnekovas taip pat buvo kovinio šaudymo, šokinėjimo su parašiutu ir kovinės savigynos instruktoriumi.

„Legionas stiprus tuo, kad nemaža dalis legionierių yra buvę savo šalių karininkai. Pavyzdžiui, mano grupėje buvo devyni žmonės, iš kurių net šeši tarnavo kariuomenėje. Tad savo grupėje galėjome semtis žinių iš Lietuvos, Argentinos, Lenkijos, Rusijos karinių praktikų“, – pasakoja jis.

2013 m. K. Sinkevičius užbaigė savo karjerą legione. Kadangi fiziniai krūviai buvo didžiuliai, penkiolika metų ištarnavę legionieriai jau laikomi veteranais.

Priesaika – Lietuvai

Šešiolika metų Prancūzijos svetimšalių legione praleidusiam Kęstučiui porą kartų buvo siūlyta šios šalies pilietybė. Tačiau tokiu atveju vyras būtų turėjęs atsisakyti Lietuvos pilietybės, tad jis nusprendė atmesti pasiūlymą.

„Su Sigita esame žodžio žmonės – jei ką nors pasakome, visada išpildome. Juk žmogus vertas tiek, kiek vertas jo žodis. Studijuodamas Lietuvos karo akademijoje jau buvau davęs priesaiką savo gimtinei, tad negalėjau jos sulaužyti. Lietuva man išties svarbi, tad, kilus agresijai prieš ją, be jokių svarstymų iškart stočiau ginti savo krašto. Juk duodamas priesaiką Lietuvai, ją duodi ne ąžuolui ar alyvai, bet artimiesiems, draugams, gimtiesiems namams. Būtent tai mane ir sustabdė nuo pilietybės keitimo“, – atvirauja jis.

Skaudžios artimųjų patirtys ir neišblėstanti jų meilė Lietuvai įkvėpė mane čia kurti gyvenimą, gerbti praeitį ir dėkoti seneliams už mūsų laisvę.

Gyvenimą kurti Lietuvoje kitados nusprendė ir prestižinį Kembridžo universitetą baigusi S. Čėsnaitė. Pašnekovė dėkoja likimui už nuostabią šeimą, kuri ją visada palaikė ir skatino siekti savo tikslų. „Esu iš keturių vaikų šeimos. Esame kaip kumštis, vienas kitam visada padedame, jaučiamės labai artimi. Tad nenorėjau gyventi užsienyje, atskirta nuo artimųjų, – sako ji. – Mano sprendimui įtaką darė ir šeimos nuo mažens skiepytas patriotiškumas. Iš vaikystės puikiai prisimenu per šventes senelių su ašaromis akyse dainuotas lietuviškas dainas. Mano seneliai buvo ištremti į Magadano sritį, mama gimė tremtyje. Skaudžios artimųjų patirtys ir neišblėstanti jų meilė Lietuvai įkvėpė mane čia kurti gyvenimą, gerbti praeitį ir dėkoti seneliams už mūsų laisvę. Didžiuliu įkvėpimu yra ir mano dėdė Valentinas Padriezas, „Kolymos“ tremtinių bendrijos pirmininkas, šiai veiklai skiriantis kiekvieną laisvą minutę. Pasaulis – platus, su Kęstučiu sėkmingai dirbti galėtume visur, tačiau Lietuva šiandien turi viską, ko mums reikia.“

Kartu dirbti – ne kliūtis

Prieš ketverius metus vienas kitą suradę S. Čėsnaitė ir K. Sinkevičius praėjusį kovą sumainė žiedus Venecijoje. Ceremonijoje dalyvavo tik artimiausi žmonės, porą sutuokė Sigitos dėdė. Nuotaką prie altoriaus vedė Kęstučio sūnus Rojus iš pirmosios santuokos.

Įsipareigoję vienas kitam, pašnekovai šiuo metu kuria svajonių namų planus. Pora svajoja apie didelį privatų namą su baseinu, tiru, biblioteka. Tarp keturių miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Druskininkų nuolat migruojantys verslininkai savo namams pasirinko Kauno rajoną. Kol kas jie įsikūrę laikinuose namuose Kauno užmiestyje, o svajonių prieglobsčiu taps neseniai įsigytas sklypas tarp Kauno ir Prienų. Čia pora nusipirko 15 ha žemės su ąžuolynu ir tvenkiniu. Tačiau išsvajotiems namams įrengti dar prireiks daug laiko, energijos ir lėšų.

Šventė: kovą pašnekovai susituokė Venecijoje. Ceremonijoje dalyvavo tik artimiausi žmonės, porą sutuokė Sigitos dėdė, prie altoriaus ją vedė Kęstučio sūnus Rojus iš pirmos santuokos./ S. Čėsnaitės ir K. Sinkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Dažnai sakoma, kad poroms geriau nedirbti kartu, nes laiką leidžiant ir namie, ir darbe prasidės trintis, ginčai. Tačiau mums su Sigita viską labai paprasta suderinti. Esame ir panašūs, ir skirtingi, tad puikiai vienas kitą papildome. Vienose srityse vadovauja ji, kitose – aš. Mums lengvai pavyksta pasidalyti veikimo sferomis ir išvengti ginčų. Turiu pagirti Sigitą dėl jos strateginio ir investicinio mąstymo, kuris labai praverčia versle, – akcentuoja K. Sinkevičius. – Kartu siekiame bendro tikslo, neužmiršdami saviugdos. Visada sau kartojame, kad tik kvailys žino viską, todėl nuolat mokomės ir giliname savo žinias.“

Pašnekovai pastebi, kad tiek versle, tiek kasdieniame gyvenime jiems labai padeda užsienyje ankstesniais gyvenimo etapais įgytos patirtys. S. Čėsnaitė juokiasi, kad po Kembridže patirtų sunkumų visi versle kylantys iššūkiai ir problemos jai atrodo išsprendžiami, tik reikia pasukti galvą, kaip tai padaryti.

Prancūzijos užsienio legione tarnavęs K. Sinkevičius išsiugdė puikų strateginį mąstymą. Bendraujant su verslo partneriais porai padeda nepriekaištingos anglų ir prancūzų kalbų žinios. Kembridže studijuodama teisę Sigita išmoko teisinės anglų kalbos, o Kęstutis po šešiolikos Prancūzijoje praleistų metų laisvai kalba prancūziškai.

„Tiek Sigita, tiek aš per savo gyvenimą matėme ir patyrėme tikrai daug. Šios patirtys šiandien leidžia kitaip žvelgti į pasaulį, paprasčiau žiūrėti į kylančius iššūkius“, – šypsosi K. Sinkevičius.