– Kokią pagrindinę pastarojo laikotarpio aktualiją ar iššūkį ES išskirtumėte?

– Rusijos invazija į Ukrainą, drastiški pokyčiai Kalnų Karabacho konflikte tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dabar dar ir teroristinės grupuotės „Hamas“ karas prieš Izraelį – žinoma, kad išlieka vienomis svarbiausių aktualijų. Bet nedemokratinės jėgos veikia ir hibridinio karo metodais. Nuo šių metų rugpjūčio prasidėjo Rusijos vykdomas neteisėtas migrantų iš trečiųjų šalių nukreipimas prieš Suomiją. Viena vertus, panašu, jog tai tikslingas Kremliaus kerštas Suomijai už tai, kad dar šiais metais ji tapo visaverte NATO nare. Kita vertus, per pastaruosius porą metų Rusijos ir Baltarusijos režimai vis dažniau pasitelkia nekonvencinio karo elementus ir tokiu būdu sąmoningai siekia testuoti, bando destabilizuoti ES nares. Lyg dar nebūtų gana ir taip jau nevaikiškų geopolitinių iššūkių. Gi Baltarusija, keršydama už ES sankcijas, 2021 m. taip pat viliojo ir po to per savo sieną į Baltijos šalis ir Lenkiją siuntė dešimtis tūkstančių nelegalių migrantų. Tuomet ES, siekdama sustabdyti nelegalią migraciją, sėkmingai mobilizavo savo finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Lietuvos atveju, pastačius fizinį barjerą pasienyje su Baltarusija, buvo drastiškai sumažinti nelegalios migracijos srautai. Tik atakos prieš Suomija atveju, migrantų krizė keliama ne per Kremliaus marionetę Baltarusiją, o vykdoma tiesiogiai ir nesislapstant.

O pastarojo meto žinia, kad Suomija uždaro sieną su Rusija, sujaudino artimiausius kaimynus ir visus europiečius. Apie sienų uždarymą su Rusija prabilo ir Estija. Todėl ES institucijoms skubiai yra reikalinga nustatyti aiškias bendros kovos su migrantų instrumentalizacija taisykles.

Pavyzdžiui, mūsų šalies atvejis – savaip išskirtinis dėl Kaliningrado tranzito...

Dar prieš dvejus metus Europos Komisija pateikė pasiūlymą sukurti bendrą ES kovos su migrantų instrumentalizacija mechanizmą, kuris padėtų valstybėms narėms lengviau spręsti klausimus, susijusius su nelegalių migrantų antplūdžiais. Bet bendro sutarimo dar nėra. Komisija laikosi nuostatos, kad pabėgėliai patenka ne į konkrečią valstybę, sakysime – Suomiją, o į ES, todėl ir veiksmai turėtų būti iš anksto suderinti. Vakarų, Šiaurės ir Centrinėje Europoje įsitvirtinusi nuomonė, kad migrantai atvyksta nehumaniškomis sąlygomis, rizikuodami savo gyvybe ir neturi kur dingti. Todėl visos ES mastu nėra adekvačiai suvokiamas migrantų apgręžimas... Kaip atskirti politinio prieglobsčio prašančius nuo hibridiniam karui naudojamų migrantų? Su mano atstovaujamos Europos liaudies partijos frakcijos kolegomis suprantame, kad rasti skiriamąją juostą nėra paprasta. Suomija pasielgė radikaliai.    

– Kokias ES politikos sritis tenka permąstyti, be migracijos politikos, pastaruoju metu?

– Apskritai, pandemija, Rusijos totalinis karas prieš Ukrainą verčia ES pergalvoti tam tikras politikos sritis iš esmės. Ilgą laiką ES pati pagrindinį dėmesį buvo sutelkusi į bendrijos vieningą rinką. Kuri, beje, šiemet mini savo 30-metį #SingleMarket30! Visgi iššūkių iškyla nuolat, o, pavyzdžiui pandemija, sugrąžino tam tikras prekybos kliūtis, o europiečių laisvės dirbti ar įsikurti kitoje šalyje buvo smarkiai apribotos. Mes su Europos liaudies partijos frakcija vis akcentuojame, kad būtina išmokti visas pamokas ir pasiruošti ateičiai stiprinant tiekimo grandinių atsparumą bei rinkos paslaugų skaitmeninimą.

Pandemija privertė atkreipti dėmesį į prekybos tam tikromis prekių rūšimis aspektus. Kalbant apie Europos sveikatos sąjungą, iki pandemijos sveikatos politika buvo atskirų ES narių atsakomybė. Visgi iššūkiai atskleidė būtinybę veikti kartu ir kai pavyko tolygiai pasidalinti vakcinomis ES, sėkmingai koordinuoti procesą, paaiškėjo, kad tai įmanoma padaryti. Kartu bendroje rinkoje turi būti užtikrinamas ir vaistų, būtinų medicininių priemonių užtikrinimas visoms ES valstybėms vienodai, ypač krizių metu. Neseniai, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, vaistų trūkumas buvo jaučiamas ir Lietuvoje. Taip pat mes turime patys sveikatai reikalingų priemonių ir vaistų daugiau pasigaminti ES vidaus rinkoje, būti mažiau priklausomi nuo trečiųjų šalių. Dirbant su sveikatos klausimais skirtinguose komitetuose kartu su mano atstovaujama Europos liaudies partijos frakcija taip pat pasisakome už solidarumą tarp ES narių, sveikatos paslaugų, gydymo prieinamumo suvienodinimą tarp Vakarų ir Rytų ES.

– Bendros rinkos iššūkiai svarbūs ir ES plėtrai?

– Taip, būtent. Geopolitinė situacija pasikeitė kardinaliai Rusijai agresyviai užpuolus Ukrainą, tačiau per šį laikotarpį jokių struktūrinių pokyčių plėtros politikoje neįvyko. Žinoma, Ukrainos įstojimas į ES nebus paprastas, kadangi svarbios Asociacijos susitarimo sritys, tokios kaip žemės ūkis, prekyba ar mokesčiai, vis dar turi sulaukti reformų, o jas įgyvendinti sunku, kol kovojama fronte. Visgi Ukraina padarė pažangą, įgyvendino Komisijos sąlygas. Todėl mes su Europos liaudies partijos frakcija pritariame, kad ES institucijos privalo neišvengiamai ruoštis Ukrainos narystei ir derybos turi prasidėti dar šiemet. Visgi viešoje erdvėje bandomi kelti klausimai, o kaip bus su bendra rinka, pavyzdžiui, kai įsileisime Ukrainos grūdus ar vežėjus. Bet įvairaus nerimo kilo ir prieš 2004-uosius, kai su kitomis valstybėmis įstojo ir Lietuva. Tad mes negalime pasiduoti plėtros nuovargiui ar Ukrainą, o ir Moldovą su Sakartvelu palikti „amžinų kandidačių“ statuse. Ukrainos integracijos klausimas svarbus visose srityse. Štai lapkritį EP Briuselyje pristačiau parodą „Nuo Helsinkio iki Kijevo: atgal į ateitį“ ir drįstu teigti, kad kol visa ši erdvė nepriklausys ES ir bendram gynybiniam aljansui, tol nesijausime saugūs ir mes.

– Kalbant apie vieną svarbiausių šios kadencijos temų – Žaliąjį kursą – gal galėtumėte plačiau papasakoti apie Gamtos atkūrimo reglamento priėmimo situaciją?

– Parlamente dirbu Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, kur Žaliojo kurso klausimai čia nuolatiniai. Tačiau netikėtai Gamtos atkūrimo reglamentas tapo išskirtiniu politiniu klausimu. Drįstu teigti, kad tuometinis Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fransas Timmermansas vasaros pradžioje pateikė Gamtos atkūrimo reglamento projektą, mano nuomone,  aiškiai nusitaikęs į mano atstovaujamą Europos liaudies partijos frakciją. Mes nuolat stengiamės remtis mokslu ir realaus įgyvendinimo argumentais, todėl tikrai negalėjome pritarti kai kurioms pirminio reglamento pasiūlymo nuostatoms. Pavyzdžiui, vienas ir absurdiškiausių teiginių buvo grąžinti gamtos būklę Europoje į 1950 metų lygį. Lietuvai tai būtų reiškę atsisakyti melioracijos sistemų ir iškirsti pusę miškų. Visgi išgirdęs Lietuvos aplinkosaugos organizacijų atstovų ir visų gamtai neabejingų žmonių raginimus, visiškai atmesti reglamento taip pat negalėjau, todėl nuo balsavimo nusišalinau. Aplinkos komitete tuomet balsai „už“ ir „prieš“ pasiskirstė po lygiai ir dokumentas nukeliavo į plenarinį posėdį, kur balsavo jau visi europarlamentarai.  Susilaikiau, o reglamentas buvo priimtas nedidele balsų persvara. Situacija pradėjo keistis į gerą pusę, kai prasidėjo trišalės derybos tarp Komisijos, Tarybos ir Parlamento. Jų metu valstybės narės kėlė savo argumentus, Komisija palaikė pirminį siūlymą, o mūsų frakcijos atstovei Kristinai Schneider pavyko iš reglamento išbraukti nelogiškiausias nuostatas. Lapkričio pabaigoje dėl patikslinto Gamtos atkūrimo reglamento vėl balsavome komitete ir šį kartą dokumentą palaikiau ir jis buvo priimtas.

Visgi iššūkių išlieka nemažai. Pavyzdžiui, laipsniškai atkurti gamtos buveines: štai jau iki 2030 metų valstybės narės turės siekti atkurti bent 30 proc. blogos būklės buveinių. Gerai, kad pirmiausia tai orientuojamasi padaryti „Natūra 2000“ teritorijose, t. y. saugomose teritorijose, o tai tiesiogiai nepalies ūkininkų žemės plotų. Kitas tikslas – pelkių atkūrimas. Tai viena iš efektyviausių priemonių, skirtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį žemės ūkio sektoriuje ir gerinti biologinę įvairovę. Valstybės narės bus įpareigotos pakartotinai drėkinti durpynus, kad iki 2030 m. bent 30 proc. šių plotų būtų atkurtos pelkės, paverstos žemės ūkio paskirties plotais, iki 2040 m. – 40 proc., o iki 2050 m. – 50 proc. Įmanoma pasiekti, kad pelkėse būtų reikiamas drėgnumas, taip pat nebus trukdoma šiose teritorijose auginti spanguoles, mėlynes ar ypatingas samanas. Todėl tai visiškai nereiškia, kad verslas tokiose vietose būtų uždraustas.

Reglamentas dar turės būti patvirtintas ir viso Parlamento balsavimo metu plenarinėje sesijoje, po to – Europos Tarybos. Tada ES valstybės narės turės kurti planus, kaip šį reglamentą įgyvendins ir pateikti Komisijai nacionalinius planus, kaip jos pasieks užsibrėžtus tikslus. Skandinavijos bei Baltijos šalys, kur natūralios gamtos išlaikyta daugiau, su reglamento keliamais uždaviniais susidoros lengviau.

Jeigu reglamente liks nuostata, kad Europoje turės būti pasodinta 3 mlrd. medžių, kiekvienam gyventojui teks pasodinti šešis medžius. Tai tikrai įveikiama! Taip pat palaikau medžių lajų ploto išlaikymą, kad miestų valdžia negalėtų iškirsti vešlių medžių, jų vietoje prikaišioti pagaliukų ir sakyti, kad medžių skaičius nepasikeitė. Reglamentas nurodo, kad gamtos atkūrimas turėtų vykti ne direktyviškai – žmonės turėtų būti sudominti tai daryti patys. Bus skatinama pagalvoti, kokios galėtų būti paskatos, kad ūkininkams būtų naudinga imtis ekologinio ūkininkavimo.