Kovo 29-ąją jau bus 20 metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare.  Kaip Lietuva pasiekė tai, kuo Vakaruose anuomet mažai kas tikėjo, ir ar dabar kartu su sąjungininkais elgiamės taip, kaip derėtų karo sąlygomis, – „Kauno dienos“ interviu su Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje L. Linkevičiumi, prieš kelis dešimtmečius aktyviai dalyvavusiu Lietuvos integracijos į NATO procesuose. 1992–1993 m. jis buvo parlamentinės delegacijos NATO vadovas, 1993–1996 ir 2000–2004 m. – krašto apsaugos ministras. 1997 m., įsteigus Lietuvos misiją prie NATO, – jos vadovas iki 2000 m., 2005–2011 m. – Lietuvos nuolatinis atstovas prie NATO.

Siekis atrodė nerealus

– Prisimenu, anuomet laukimas, kada sulauksime tikros narystės NATO, atrodė ilgas, nes to siekėme nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ar galėjo toji diena ateiti dar anksčiau?

– Jei visiškai atvirai, galėjome NATO nariais ir visai netapti. Kad pavyks, tikėjo labai nedaug kas. 1994 m. sausio 4 d. prezidentas Algirdas Brazauskas parašė laišką tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Verneriui. Tai buvo neįprastas būdas pareikšti norą stoti į NATO. Paprastai tokios paraiškos neteikiamos, bet tai buvo ženklas pasauliui, tiesą sakant, ir Lietuvai, kad bendru sutarimu visos politinės jėgos parlamente sieksime šio tikslo kaip prioriteto.

Tuo metu valstybė dar tik stojosi ant kojų, kariuomenės dydis buvo kuklus, ginkluotė – skurdi. NATO nėra nei labdaros organizacija, nei diskusijų klubas, tai labai rimta gynybos organizacija ir į ją reikia stoti prisidedant prie jos pajėgumų savais, o ne didinant galvos skausmą jos nariams. Tad XX a. pabaigoje tik su tokiais kaip Lietuvos pajėgumais prašytis į stipriausią pasaulio istorijoje karinį aljansą kai kam atrodė naivu ir nerealu. Ir ne tik 1994-aisiais.

Dar ir 2000-aisiais, kai buvau Lietuvos ambasadorius prie NATO, būsimi sąjungininkai neoficialiuose pokalbiuose tiesiai į akis sakė: jūs niekada nebūsite NATO nariai. Tokių „padrąsinimų“ esu girdėjęs ne kartą.

Kad tai įvyko, sutapo ir aplinkybės, suveikė daug faktorių. Vienas jų – kad tikrai vieningai to siekėme. Daugeliu klausimų politinės jėgos ginčijosi, bet dėl gynybos, saugumo, integracijos į NATO, ES buvo visiškas sutarimas. Bandymai atbaidyti mus nuo tokio, kai kieno nuomone, nerealaus tikslo nė kiek nepakeitė nei mūsų politikos, nei veiksmų. Ėmėmės kiekvienos priemonės, kuri mums buvo suteikta. Vieni pirmųjų pradėdome dalyvauti programoje „Partnerystė taikos labui“. Vieni pirmųjų pradėjome vykdyti Narystės veiksmų planą, kuris dabar gana opus klausimas Ukrainai, Sakartvelui, nes NATO šalys niekaip nesutaria jiems jo suteikti. Atidarėme misiją prie NATO – iki tol NATO reikalais rūpinosi Lietuvos ambasada Belgijoje. Man teko garbė 1997 m. lapkričio 12 d. įteikti skiriamuosius raštus tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Javierui Solanai.

Ta istorinė diena atėjo po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių. Daryčiau prielaidą, kad pirmiausia apsisprendė JAV ir prezidento George’o Busho administracija, kai visus kvietė į kovą su terorizmu, kai pirmą kartą istorijoje buvo aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis. JAV buvo suprasta, kad reikalinga koalicija šalių, nepaisant jų dydžio, ekonominio ir karinio potencialo, – svarbu, kad jos išpažįsta tas pačias vertybes, taip pat supranta riziką. Matyt, pirmiausia už Atlanto buvo apsispręsta ginti Baltijos šalis esant krizei ar grėsmei. Tai G. Bushas pasakė atvykęs į Lietuvą 2002 m. iš karto po Prahos viršūnių susitikimo, kur buvo priimtas sprendimas pakviesti septynias valstybes, tarp jų ir Lietuvą, pradėti derybas dėl narystės NATO. G. Bushas Lietuvoje pasakė garsiąją kalbą, kurios žodžiai dabar yra iškalti jo vizitui atminti skirtoje lentoje ant Vilniaus rotušės.

Galima sakyti, tam tikra prasme įvyko mažas stebuklas, kurio galėjo ir nebūti, bet kadangi to nuosekliai siekėme, jis ir įvyko.

Svarbu: L. Linkevičiaus teigimu, dabar turime būti teisingos istorijos pusėje, neleisti Rusijai laimėti, išnaudoti visas galimybes ir visas priemones, kad sėkmė lydėtų Ukrainą. / P. Peleckio / BNS nuotr.

– Anuomet Briuselyje tekdavo girdėti ir neoficialių versijų, kad Lietuva niekada netaps NATO nare, nes tokiu atveju Rusijos teritorijos dalis – Kaliningrado sritis – bus apsupta Aljanso valstybių.

– Daugiau buvo kalbama, kad taip kėsinamasi į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją ir būtų provokacija Rusijos atžvilgiu. Daug kam tai atrodė tabu ir raudonoji linija.

Dabar žodis „provokacija“ vėl tampa toksiškas, kenksmingas veiksmuose ir politikoje dėl pagalbos Ukrainai. Labai stebina, kad ir dabar kai kurių mūsų sąjungininkų pozicija Sakartvelo, Ukrainos atžvilgiu, švelniai tariant, rezervuota. Anuomet tekdavo neoficialiuose pokalbiuose girdėti: taip, jūsų laisvės kova labai įspūdinga, jūsų istorija verta pagarbos, bet būkite realistai, jūs netapsite NATO nariais, nes tam nėra nei sąlygų, nei galimybių, negalime dar labiau eskaluoti įtampą, nes tikslas – kad įtampa kaip tik būtų sumažinta. Buvo išsakomi tokie argumentai.

Veikia lig šiol

– Kaip prieš 20 metų, kai buvome priimti į NATO, atrodė mūsų kariuomenė?

– Lyginti su dabartine situacija nėra ką – diena ir naktis. Anuomet kariuomenė tik kūrėsi visomis prasmėmis: nebuvo nei ginkluotės, nei technikos, o iš valstybės biudžeto nelabai galėjome kažko tikėtis. Ir dešinioji, ir kairioji Vyriausybės didelio entuziazmo skirti daug lėšų krašto apsaugai neturėjo, nes nebuvo įsivaizduojama, kad bus karas, buvo sakoma, kad lėšos gynybai – ne pirminis poreikis. Suvokimas, kad tai būtina, atėjo negreitai.

Tačiau mums labai daug padėjo partneriai. Siūlydavo karinės technikos, transporto priemonių, radarų. Mes su viskuo sutikdavome, nes visko trūko. Tačiau paskui apsižiūrėjome, kad yra apie 100 rūšių transporto priemonių, kurių logistiškai aptarnauti, remontuoti neįmanoma. Supratome, kad ne tik patys turime nustatyti poreikių prioritetus, bet ir mūsų donorai, kurie mus palaiko, turi koordinuotis. Taip atsirado garsūs visame pasaulyje, pavyzdžiu visiems teikiami projektai. Pavyzdžiui, jei JAV prezidentas Billas Clintonas apie Baltijos šalis kur pasakydavo porą sakinių, vienas iš jų būdavo apie Baltijos batalioną, kuris buvo sukurtas 1994 m.

Pirmieji iš Baltijos šalių pradėjome dalyvauti taikos palaikymo misijose NATO kariuomenės sudėtyje, mūsų būrys buvo Danijos bataliono sudėtyje. Jau tada mokėmės NATO standartų, sėmėmės patirties. Mūsų partnerių dėka atsirado su mokymais susijusių projektų, pavyzdžiui, Baltijos gynybos koledžas, tapęs NATO mokymų sistemos dalimi. Jis ir dabar veikia Tartu. Buvo įsteigta trijų Baltijos šalių oro kontrolės sistema BALTNET, kurią parėmė JAV, taip pat Norvegija. Centras buvo Karmėlavoje, jis, žinoma, išplėtotas, smarkiai techniškai pasikeitęs, ir dabar tarnauja oro policijos tikslams. Jūrų pajėgų bendradarbiavimo projekto centras buvo Taline, tas bendradarbiavimas, tik jau kitokios kokybės ir fazės, išliko lig šiol. Taigi tai, kur buvo anuomet investuota, išliko ir naudojama ir dabar.

Beje apie 1 000 civilių ir kariškių siuntėme į įvairius ilgalaikius ir trumpalaikius mokymus, koledžus, sąjungininkai mums padengė tokių mokymų išlaidas. Įvairių specialybių žmonės išvažiavo, gerai išmoko anglų kalbą ir, kadangi tikrai buvo nusiteikę patriotiškai, idealistai, dauguma grįžo į krašto apsaugos sistemą, o ne nuėjo į kokias privačias kompanijas, kuriose būtų mielai priimti, nes specialistų tada trūko. Tai taip pat labai sustiprino kariuomenę.

Lėšų, kurių negavome iš valstybės biudžeto, pridėjo Šiaurės šalys, JAV, Jungtinė Karalystė. Tai mums padėjo tobulėti ir eiti į priekį. Nors tai buvo nepriteklių ir trūkumų laikotarpis, bet, kiek tai įmanoma, buvo išnaudojamas maksimaliai ruoštis narystei NATO, nors ja Vakaruose ir mažai kas tikėjo. Tuo tikinčių atsirado tik prieš pat finišą.

– Ar, jūsų vertinimu, šiandien einame teisinga kryptimi bandydami stiprinti savo pajėgumus? Kaip vertinate diskusijas – tankai ar dronai?

– Man apskritai keistai atrodo, kad televizijos laidose diskutuojama, kokios mums reikia ginkluotės, kokią reikėtų tiekti Ukrainai. Reikėtų labiau pasitikėti kariuomene, specialistais.

Manau, tai vyksta gera kryptimi, juo labiau kad ir finansavimas pagerėjęs.

Kurdami modernias nacionalines ginkluotąsias pajėgas turime siekti maksimaliai užpildyti tas spragas, kurių dabar yra mūsų pajėgumuose, ypač tai susiję su oro gynyba. Mūsų tarptautinių partnerių – Vokietijos brigados – buvimas Lietuvoje bus ir tiesioginis, ir netiesioginis saugumo garantas: jie atvyks su šeimomis, vaikais, vadinasi, bus ir civilinė infrastruktūra, tai sukurs netiesiogines saugumo garantijas. Tai  prioritetai, ta kryptimi ir dirbama. Tiesiog reikia nepanikuoti, pernelyg nesibaiminti, pasitikėti NATO, kuriai priklausome jau 20 metų, ir daryti savo darbą, kad mūsų pajėgumai prisidėtų prie bendrų NATO pajėgumų, o tai dabar ir vyksta mūsų regione, ypač po Suomijos ir Švedijos tapimo NATO narėmis. Yra labai gerų tendencijų, tik reikia jas maksimaliai išnaudoti.

– Svarbu savo sąjungininkams būti patikimais partneriais. Ar keistos formos krašto apsaugos ministrų pakeitimu nepadarėme sau reputacinės žalos, ar tai nepakenks pradėtiems projektams, kaip kad kai kurie politikai Lietuvoje nuogąstauja?

– Visose šalyse, visos demokratijose būna pokyčių Vyriausybėse, jie vyksta nuolat ir bet kuriuo metu. Kalbant apie gynybą yra sutarimas mūsų visuomenėje, visi supranta ir palaiko tuos projektus, kurie vyksta. Jie gali ir turėtų vykti greičiau. Tačiau nemanau, kad ministrų kaita turės kažkokios įtakos – reputacinės ar kitokios. Manau, procesai eis į priekį, nes laikas nelaukia.

Dabar – dar saugiau

– Ar dabar, patvirtinus Aljanso naujus gynybos planus, tikrai nebelieka pagrindo abejonėms, kad realiai suveiktų NATO 5-asis straipsnis ir, jei prireiktų, nuo pirmų minučių sulauktume pagalbos?

– Dėl to ir įstojome į Aljansą. Po pastarojo NATO viršūnių susitikimo iš esmės pakeisti gynybos planai, kad nebūtų kalbama apie leidimą okupuoti, o paskui atkovojimą. NATO šalių teritorija turi būti ginama nuo pat pradžių. Tam yra ir žvalgybos pajėgumai, karinei vadovybei suteikti didesni įgaliojimai priimti tam tikrus sprendimus dislokuojant papildomas pajėgas, nes NATO sprendimai priimami sutarimu, tai gali užtrukti, o situacijai kaistant ar dinamiškai besivystant neįmanoma aprobuoti kiekvieno žingsnio politiškai.

Kolektyvinės NATO pastangos vyksta pagal planą, bet labai svarbūs ir dvišaliai įsipareigojimai, kad ir nedideli, bet nuolatiniai pajėgumai taip pat sukuria atgrasymo momentą.

Jei visiškai atvirai, galėjome NATO nariais ir visai netapti. Kad pavyks, tikėjo labai nedaug kas.

Reikia suprasti ir tai, kad NATO kontekste rengiant gynybos planus Baltijos šalys ir Lenkija yra kaip vienas regionas. Taip, yra tokių vietų kaip Suvalkų koridorius, bet ir jos tampa nebe tokios jautrios prie NATO prisijungus Suomijai, Švedijai, kai Baltijos jūra tapo NATO jūra ir atsivėrė didesnių galimybių čia dislokuoti gynybos pajėgumus. Tai, kad dabar NATO supa Rusijos teritorijos dalį – Kaliningrado sritį, iš tikrųjų tapo realybe, ir tai pati Rusija padarė savo politika.

NATO tikslas – ne ką nors atakuoti, kariauti, kaip bando pateikti Rusija, o veikti taip, kad niekas nemėgintų kėsintis į NATO. Rusija nepajėgi nugalėti NATO. Apie tai turime ne tik aiškiai kalbėti, bet ir tam ruoštis. Dėl gynybos išlaidų didinimo Aljanse apsispręsta. Vis dėlto dabar iš 32 NATO narių tik keliolika, tarp jų ir Lietuva, skyrė gynybai lig tol sutartus 2 proc. BVP. Visi kolektyviai turime žymiai rimčiau žiūrėti į savo gynybą, nei tai darėme anksčiau, nes laikas nelaukia, agresoriai greičiau priima sprendimus net ir krizės atveju, nepaisant sankcijų, kurios nėra visapusės ir gniuždančios, kaip buvo grasinama, sugeba pasigaminti ginkluotės ir amunicijos daugiau nei Europos šalys kartu sudėjus.

Turime daryti išvadas ir išmokti pamokas, kurių visi kolektyviai neišmokome. Po Sakartvelo okupacijos, Krymo aneksijos visos mūsų reakcijos buvo gana juokingos, ir tai agresorių paskatino veikti. Dabar jis sustos tik tada, kai bus sustabdytas. Po truputėlį, vėlai, bet geriau nei niekada, šalys supranta, kaip su agresoriumi reikia elgtis.

Raudonosios linijos

– Kaip vertinate Prancūzijos prezidento idėją, kad NATO šalys galėtų siųsti į Ukrainą ne tik karinę pagalbą, bet ir karius?

– Kartais ne visai suprantame, kad, jei mes patys nekariaujame, tai nereiškia, kad negyvename karo sąlygomis. Tokiomis sąlygomis sprendimai turi būti priimami greičiau, nei kad jie dabar priimami. Maža to, Vakarai patys sau prisibraižo raudonųjų linijų, kai ribojame savo pačių paramą Ukrainai netiekdami toliašaudės artilerijos, kurios jai būtinai reikia, arba vis dar tėra pažadai dėl šiuolaikinių modernių naikintuvų, nors bet koks mūšis be palaikymo iš oro pasmerktas žlugti, o ukrainiečiai ne tik dar laikosi, bet netgi sugeba kartais pasiekti fronte tam tikros sėkmės.

Dabar vyksta ginčas, ar galima paramai Ukrainai panaudoti Vakaruose įšaldytas Rusijos lėšas, ar pelną iš jų, nors tai akivaizdūs dalykai karo sąlygomis. Kalbame apie sankcijas agresoriui, kuris Ukrainai beatodairiškai kala bet kur, o mes tebesugebame svarstyti, kad galbūt ukrainiečiams reikėtų atakuoti ne visus objektus Rusijoje. Šie jautrumai visai nepateisinami ir nesuprantami. Karo sąlygomis sau, o ne jiems brėžti raudonąsias linijas tiesiog nemoralu. Raudonąsias linijas reikia nubrėžti Rusijai. Ji turi suprasti, kad neišvengs teisinės atsakomybės už tai, ką padarė, privalės finansiškai kompensuoti žalą, kurią padarė, ir turės apleisti tas teritorijas, kurias okupavo ir aneksavo. Rusai neturi tikėtis, kad čia bus kokių nors nuolaidų arba jie, neva siekdami taikos, galės užfiksuoti, ką užgrobė, ir kad bus nurašyta į nuostolius tai, ką jie sunaikino.

Gal nustebino kai kurios mūsų sąjungininkų reakcijos į Prancūzijos prezidento žodžius, nes jis nepasakė, kad rytoj reikia siųsti karius į Ukrainą. Jis tiesiog pasakė, kad nereikia atmesti jokių variantų galimybės. Jis sukūrė tam tikra prasme neapibrėžtumą, ir labai gerai, nes tas neapibrėžtumas visą laiką buvo iš Rusijos pusės, o dabar ji turi galvoti, ką tai galėtų reikšti. Kaip, komentuodami Emmanuelio Macrono žodžius, sakė Prancūzijos pareigūnai, turime būti teisingos istorijos pusėje, neleisti Rusijai laimėti, išnaudoti visas galimybes ir visas priemones, kad sėkmė būtų Ukrainos pusėje, tad negalime atmesti tikimybės, jog ateityje mūsų kariai gali būti Ukrainos teritorijoje.

Tikiuosi, rimtai kalbame apie Ukrainos narystę NATO, nors kada tai bus, sunku pasakyti, matyt, dar užtruks, bet, kai tai nutiks, Aljanso kariai bus Ukrainos teritorijoje. Jei dabar jie vyks į kokias mokymo misijas, kur čia problema? Gal norima nuraminti, kad neįsivelsime į karą, bet niekas nesirengia į jį veltis, tik norima pasakyti, kad, kai kalbame apie paramą Ukrainai, turime išnaudoti visas galimybes ir jų neatmesti. Manau, prezidentas E. Macronas visiškai teisus.

– Ar įsivaizduojate NATO be JAV, kaip kad yra grasinęs Donaldas Trumpas?

– Labai sunku būtų įsivaizduoti. Kai kada NATO neoficialiuose pokalbiuose net pavadinama amerikiečių aljansu, jų liūto dalis – ir išlaidų, su jų žvalgybos pajėgumais sunku susilyginti. Tačiau neskubėčiau kabinti juodų vėliavų, kad jie pasitrauks. Jie labai daug į tai investavo. Žinant JAV politinių partijų nusistatymą, nors prezidento pozicija čia ir labai svarbi, nenoriu tikėti, kad viskas taip greitai galėtų sugriūti.

Tiesiog reikia mažiau dairytis į šalis ir patiems dirbti savo darbą. Europoje reikia pasitempti, kad išlaidos gynybai būtų padidintos, kariniai pajėgumai, gamybos apimtis būtų didesni ir Europos indėlis į Aljansą būtų reikšmingesnis.

Aljansas susikūrė po Antrojo pasaulinio karo tam, kad nekiltų kitas karas. Ši misija niekur nepasitraukė, ją reikia tęsti, pasiekti, kad stipriausias istorijoje Aljansas ir ateityje toks išliktų.

– Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje tapote kaip tik tuo metu, kai ši šalis tapo naujausia, 32-ąja, NATO nare. Ar po ilgus metus trukusios neprisijungimo politikos švedų visuomenė šią žinią sutiko taip pat džiaugsmingai kaip oficialusis Stokholmas?

– Daugiau kaip po 200 metų nuoseklios Švedijos neprisijungimo politikos lūžis įvyko dėl Rusijos agresijos. Agresorius – netoli Švedijos, jis neprognozuojamas ir jam reikia duoti atkirtį. Švedijos ir viso regiono saugumui tai svarbu, ir švedai narystę NATO priima kaip neišvengiamą būtinybę. Sutarimas yra ir visuomenėje, ir Vyriausybėje, ir pozicijoje, ir opozicijoje, kelią į NATO pradėjo socialdemokratų Vyriausybė, dabar pabaigė – dešiniųjų.

Beje, nežinau kitos tokios sostinės Europoje kaip Stokholmo, kur kiekvieną pirmadienį vyksta palaikymo Ukrainai mitingai. Juose dalyvaujame ir mes, Lietuvos ambasados darbuotojai. Per 90 proc. švedų – tai labai didelė dalis – yra už paramą Ukrainai.

Įstodami į Aljansą, švedai, žinoma, užsitikrino ir savo saugumą, bet kartu sustiprino ir NATO, ypač Baltijos regiono, saugumą.