Taip LRT.lt sako politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis, kai kuriems analitikams teigiant, kad mažiau panikos ir baimės sukeliantys teroro išpuoliai teroristams tampa ne tokie įdomūs.

Politikos apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius neseniai rašė, jog „net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai nepadėtų pasiekti jokių politinių ar religinių tikslų. Nebus jokio chaoso ar panikos, valstybių institucijos veiks kaip veikusios, o žuvusiųjų nuo teroro skaičius nė iš tolo neprilygs eismo įvykių ar nelaimingų atsitikimų buityje aukoms. […] Ne taip lengva pasirinkti savižudžio teroristo likimą, kai žinai, kad kitą dieną, nuplovus tavo ir tavo aukų kraują nuo šaligatvio, ten tęsis šventė, žmonės linksminsis ir prekiaus.“

Atsakomąjį komentarą paskelbusi filosofė, publicistė Nida Vasiliauskaitė tikina, kad terorizmas pasaulį jau pakeitė: „Netrikdoma rutina – štai mūsų analogas to, kas musulmonams yra Alachas. [...] Islamistų išpuoliai dabar jai priklauso, yra jos, rutinos, dalis. Pasmilkykime tad ir jiems: dar kartą – tai normalu. [...] O juk šita dvasinė atmosfera ir yra, kas maitina islamistus: jie ją išsamiai žino, nereikia tikėtis juos priblokšti apie ją pranešant. Savižudžių teroristų nepristinga ne todėl, kad jie nenutuokia apie, nušluosčius šaligatvius, toliau dirbsiančias institucijas ir pastangas apsimesti, jog „viskas kaip anksčiau“, o atvirkščiai: tai todėl jie tą daro, kad Vakarai gūžiasi „šventės švęsti“, graudžiai mygzdami „O mes nebijom, o mes toliau ledus valgysim!“

Terorizmas ima prilygti transporto spūstims?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pastebi, kad vis daugiau kalbama apie tai, jog teroro išpuoliai, ypač didžiuosiuose Europos miestuose, tampa „nauja normalia realybe“.

Tai todėl jie tą daro, kad Vakarai gūžiasi „šventės švęsti“, graudžiai mygzdami „O mes nebijom, o mes toliau ledus valgysim!“

„Jie atsiranda šalia visų kitų nepatogumų, su kuriais susiduria didelių miestų gyventojai – spūsčių, užterštumo, didelių atstumų. Kadangi pastaraisiais metais jie vyko įvairiuose miestuose, ne tik sostinėse, tai darosi įprasta ir tiems žmonėms, kurie to nepatiria tiesiogiai, bet apie tai girdi žiniose.

Emocinė reakcija silpsta, matyt, iš dalies prie to priprantama. Aišku, tie, kurie nukenčia, yra sukrečiami, ir skausmas yra tikrai ne mažesnis. Bet jei imtume visą visuomenę, ji turbūt prie to skausmo pripranta, galbūt atbunka. Iš vienos pusės tai yra tam tikra netiesioginė savisaugos reakcija, nes teroristams, kurie nebesukelia tokio emocinio poveikio, panikos ir baimės, kaip anksčiau, teroristiniai išpuoliai tampa mažesnės vertės“, – kalba T. Janeliūnas.

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytautas Keršanskas sako, kad psichologinis efektas, kuomet vyko didieji teroro išpuoliai prieš metus ar dvejus, buvo didesnis, labiau rezonuodavo visuomenėje ir dėl to, kad jie buvo didesni nei pastarieji.

„Kai per vieną savaitę įvyksta trys išpuoliai skirtingose valstybėse, socialiniuose tinkluose užsidėti vėliavas, rašyti įrašus su grotažyme „prayfor“ žmonės nesuskubo, nes tai jau anksčiau buvo pradėta traukti per dantį. Visi supranta, kad taip terorizmo neįveiksi ir kad tas bandymas save nuraminti, kad to nėra, neveikia“, – tikina V. Keršanskas.

Mažiau vėliavėlių ir grotažymių nereiškia didesnio abejingumo

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Virginijus Valentinavičius sako nedarantis apibendrinimų apie visuomenės reakcijas į terorizmą iš atskirų komentarų ir pasisakymų.

„Neprisimenu jokių apklausų, kurios indikuotų visuomenės požiūrį į teroro išpuolius. Spekuliuoti kelių pasisakymų pagrindu – labai sunku. Tačiau, sprendžiant vien pagal tai, kiek teroro išpuoliams Barselonoje ar kitose šalyse mūsų žiniasklaida skiria dėmesio, o dėmesio ji skiria, žiniasklaida jaučia, jog žmonėms tai rūpi ir jie tikrai nėra abejingi.  Vien jau tai parodo, kad abejingumo ir susitaikymo nėra.

Neteko girdėti, kad kas nors būtų tiksliai pasakęs, kiek pasidalijimų žinia, įrašų su grotažyme „prayfor“, vėliavėlių ant nuotraukų buvo po Paryžiaus įvykių, kiek – po įvykių Barselonoje. Tai tampa gyvenimo dalimi, tačiau tai nereiškia, kad dėl to – mažiau nerimo. Mažiau reakcijų socialiniuose tinkluose irgi nereiškia, kad žmonės mažiau apie tai galvoja“, – kalba V. Valentinavičius.

Tačiau, jo teigimu, emocinis reakcijos intensyvumas mažėja, darosi dalykiškesnis, žmonės mokosi gyventi su tokiomis naujienomis ir kasdienybe, ir tai esą – gerai.