Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, vertindamas 2015-uosius, sako, kad Lietuvai jie buvo geresni nei ankstesni. „Nemanau, kad gyventojai galėtų skųstis, jog smukome žemyn. Bent išlaikėme tam tikrą lygį ir kai kur, jaučiu, palypėjome laipteliu kitu aukščiau“, – interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Metų panorama“ sakė V. Adamkus.

Pasak buvusio šalies vadovo, 2015-ieji neblogi buvo ir jam asmeniškai. Labiausiai prezidentą džiugina tai, kad pavyko sustabdyti ligą.

„Metų panorama“ primena, kad V. Adamkui šiais metais buvo suteiktas „Santarvės“ apdovanojimas, baigta ir per LRT TELEVIZIJĄ parodyta antroji filmo apie jį dalis, prezidentas išleido dar vieną savo prisiminimų knygą, visuomenės simpatijos jam nemažėja ir, net neidamas pareigų, jis tebėra apklausų viršūnėse.

– Kokie Jums buvo šie metai? Kaip Jūs pats juos įvertintumėte?

– Didžiausias pasiekimas – ligos sustabdymas. Nors dar nėra galutinai užbaigtas procesas, aš turiu vilties, kad užbaigsim laimingai. Kaip jau sakiau – kovosiu iki paskutinio, nepasiduosiu. Ir man atrodo, kad tikrai puikių mūsų gydytojų dėka man pavyksta ligą nugalėti. Bendrai paėmus, atmetus visus sveikatos negalavimus, turiu pasakyti, kad metai buvo neblogi, nors tam tikrais momentais ir įtempti.

Manau, kad Lietuvai buvo geresni, ir nemanau, kad gyventojai galėtų skųstis, kad smukome žemyn. Bent išlaikėme tam tikrą lygį ir kai kur, jaučiu, palypėjome laipteliu kitu aukščiau.

– Ką Jūs išskirtumėte iš šių metų, jeigu reikėtų apibūdinti tuos 25-tuosius nepriklausomybės metus?

– Na, reiktų vis dėlto grįžti atgal ir pagalvoti, ką per 25 metus nuveikėme, kur atsidūrėme? Norom nenorom mintimis nuklystu į tą laikotarpį, kuriuo augau. Per 22 metus – nuo 1918 metų iki 1940 metų... 1918 metais pradėjome plyname lauke – nei universitetų, nei gimnazijų, nei konservatorijos nebuvo, praktiškai turėjome tai sukurti iš nieko.

Ir pažiūrėjus, kas buvo sukurta, pastatyta, koks buvo gyvenimo lygis, palyginus su dabartiniais 25 metais, tegul neužsigauna visi politikai ir žmonės, kurie kūrė šitą laikotarpį, bet nuo 1918 metų mes buvome truputį daugiau sukūrę. Nes šitas 25 metų laikotarpis turėjo, man atrodo, tam tikrą pagrindą, turėjo žmonių, išauklėtų savo universitetuose, mokyklose, savo specialistų, paruoštų užsienyje, – jiems buvo lengviau.

– Jūs neseniai grįžote iš Varšuvos, kur dalyvavote dideliame renginyje, bet, svarbiausia, Jums pavyko susitikti su dabartiniu Lenkijos prezidentu, o mūsų santykiai su Lenkija vis dar nėra patys geriausi. Kokie Jūsų įspūdžiai apie prezidentą? Gal galite atskleisti, ką jis galvoja apie Lietuvą, jeigu Jums teko apie tai kalbėti?

– Galiu pasakyti tiek, kad jis buvo malonus, gerai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Į mano užuominą apie čia vykstančius, Šalčininkuose rodomus nepasitenkinimus jis atsakė maždaug taip: jūs nekreipkite į tai per daug dėmesio, man atrodo, kad tie reikalai savaime išsispręs, jeigu mūsų santykiai jūsų laikotarpiu su Lechu Kaczynskiu buvo pakilę, tai mes tuos keletą pažemėjusių laiptelių pažengsime viršun ir pasieksime lygiai tą patį bendravimo lygį.

– Prezidente, bet Jūs užsiminėte, kad tikrasis Lenkijos vadovas – lyg ir Jaroslawas Kaczynskis. Tai vis dėlto susidaro toks įspūdis, kad viskas yra šito žmogaus rankose, jis yra tikrasis Lenkijos politikos dirigentas?

– Būsiu atviras – man atrodo, kad šiuo metu jo rankose yra visa Lenkijos tiek vidaus, tiek užsienio politika.

– Į kitus metus, matyt, nusikelia nemažai ir pasaulio, ir Lietuvos problemų, bet vis dėlto – ko Jūs palinkėtumėte kitais metais mums visiems?

– Žinoma, visų pirmiausia norėčiau grįžti prie tarptautinių klausimų – kad mums nors ir netiesioginė grėsmė iš Rytų kaimyno atslūgtų. Nes šiuo metu tam tikri provokaciniai ženklai Lietuvai nieko gero nežada, tam tikro nerimo kelia. Aš galvoju, kad Lietuvos užsienio politika yra teisingame kelyje, laikomasi pagrindinių principų.

Mūsų išlaikoma aiški, tvirta pozicija, [nukreipta] prieš Rusijos vykdomą kai kurių teritorijų okupaciją – Krymo, prieš įvykius Ukrainoje, yra pagirtina, pavyzdinga. Nors man kelia rūpestį tai, kad matau tam tikrą ES aižėjimą, jau pradedama kalbėti, kad reikia padaryti lengvatas tiems suvaržymams, kurie priimti. Tai nenuteikia labai optimistiškai.

Bet bendrai paėmus, galvoju, kad nusiminti neverta, viltingai žiūriu į ateitį. O mano linkėjimas visiems Lietuvos žmonėms – būkime solidarūs, žiūrėkime pozityviai ir stenkimės visas jėgas sutelkti visos Lietuvos žmonių gerovei.