E.Misiūnas įsitikinęs, kad pažeista jo konstitucinė teisė. Sausio pabaigoje BNS pateiktame atsakyme dėl E.Misiūno prezidentūra teigė, kad "asmenys, kurie nutraukė teisėjo karjerą dėl dalyvavimo politinėje veikloje ar paskyrimo į politines pareigas ir siekia ją atstatyti politinių pareigų netekę" neatitinka politinio neutralumo principų ir motyvacinių kriterijų.

"Kauno dienos" pokalbis su buvusiu vidaus reikalų ministru, vėliau dar dirbusiu ir krašto apsaugos viceministru.

Tai pasinaudok ta komisija. Ji kaip instrumentas. Tai lyg bulvėms nukasti turėtume arklą, bet raustume rankomis.

Nebuvo partijos nariu

– Į prezidentūrą kreipėtės prieš du mėnesius. Kovo 1-ąją pateikėte skundą teismui. Gal pagaliau sulaukėte kokio nors konkretesnio paaiškinimo?

– Ar jūs tikrai taip nuoširdžiai tikitės, kad Prezidentas pakeis savo nuomonę? Nesulaukiau jokio laiško, jokio pasakymo su aiškiomis priežastimis. Tiksliau, prezidentūra priežastis tarsi ir išaiškino – nesu neutralus, esu "politiškai sušilęs" ir reikia "politinio atšalimo". Tai lyg ir aišku. Tačiau man reikia termino. Tegul kažkas iš Prezidento komandos arba Prezidentas pasako: "Misiūnai, reikia metų." Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme yra numatytas vienų metų terminas kontroliuojamose įstaigose. Tai šiuo atveju norisi kažko panašaus. Tada aš žinočiau, ko tikėtis arba ko nesitikėti.

– Vis dėlto 2020 m. rinkimuose dalyvavote su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tai lyg ir esate po šios partijos sparnu?

– Niekada nebuvau LVŽS narys. Net labai rimtų diskusijų nebuvo, kad įstočiau į partiją. Visada save kotiravau kaip teisėją. Sakiau, kad esu teisėjas ir kad grįšiu. O dėl rinkimų, man pasiūlė rinkimuose dalyvauti Utenoje. Telkiausi dalyvauti vienmandatėje rinkimų apygardoje, nes uteniškiai paragino. "Valstiečiai" Utenoje niekada neturėjo stipraus kandidato ir, kai paragino, sutikau dalyvauti. Tai va tokia didžiausia kaltė, pagal prezidentūros požiūrį.

– Kaip jūs manote, jei rinkimuose būtumėte dalyvavęs be LVŽS, ar prezidentūros sprendimas vis tiek būtų toks?

– Jei tai būtų tik mano situacija, nežinotume nei Raimundo Karoblio, nei Lino Linkevičiaus atvejų, gal ir galvočiau, kad situacija būtų kitokia. Čia gal lyginti ir negalima, nes R.Karoblis ir L.Linkevičius nepaskirti diplomatais į ambasadas. Tačiau R.Karoblis išvis nedalyvavo rinkimuose. L.Linkevičius – su socialdemokratais. Jie pateko į tą pačią situaciją kaip ir aš. Jiems abiem pasakė, kad reikia politinio atšalimo. Žiūrint šitą analogiją, taikant logikos metodus, manau, kad būtų ta pati situacija.

– Teisėjų etikos kodeksas numato, kad teisėjas turi laikytis teisingumo ir nešališkumo principo. Jau nekalbant apie tai, kad teisėjas negali būti jokios partijos nariu, neturėtų palaikyti jokios politinės jėgos.

E.Misiūnas (kairėje) gali tik spėlioti, kada baigsis Prezidento G.Nausėdos (dešinėje) paskirtas "politinis atšalimas". (I. Gelūno/Fotobanko nuotr.)

– 113 Konstitucijos straipsnis draudžia teisėjui būti politinės partijos nariu. Kai asmuo paskiriamas būti teisėju, jei jis buvo kokios nors politinės partijos nariu, turi išeiti arba suspenduoti narystę ir būti neutralus. Pagal teisės raidę žiūrint mano situaciją – aš niekada nebuvau politinės partijos nariu. Taip, aš dalyvavau su LVŽS rinkimuose, buvau septynioliktosios Vyriausybės nariu, bet įstatymas to nedraudžia. Teisė dalyvauti rinkimuose yra labai svarbi. Jei mane paskirtų teisėju, galėčiau deklaracijoje parašyti, kad atsiriboju nuo partijos reikalų, nors per daug juose ir nedalyvavau, ir vykdysiu sąžiningai teisėjo darbą. Mano situacijoje sakyti, kad esu susijęs su politika ir negalėsiu sąžiningai vykdyti teisėjo pareigų – neobjektyvu. Prezidentas čia labai subjektyviai sugalvojo.

Aš dirbau teisėju. Mano veikla, išėjus iš teisėjų, yra pozityvi ir netgi sveikintina demokratinėje valstybėje – dalyvauti rinkimuose, siekti būti išrinktam – čia viskas teisėta ir labai gerai. Paskirtas ir vėl būti teisėju, nutraukčiau bet kokią politinę veiklą, nors, pabrėžiu, niekada nebuvau politinės partijos nariu.

Dvigubi standartai

– "Politinio atšalimo" sąvoka – naujiena Lietuvos politinėje padangėje.

– Buvo pasakyta, kad Prezidento patarėjo finansams ir ekonomikai kandidatūra bus teikiama į Lietuvos banko vadovus. Čia labai panašu. Patarinėti Prezidentui – beveik dalyvauti politikoje. Ar patarėjui tokiu atveju nereikėtų to paties politinio atšalimo? Na taip, jis nedalyvavo rinkimuose, nes Prezidentas dabar ėmė akcentuoti, kad aš dalyvavau rinkimuose, suprask, kad ministro veikla – dar nieko, bet dalyvauti rinkimuose – jau blogai. Tačiau ir vėl grįžtu prie R.Karoblio. Pritaikyta ta pati "atšalimo" sąvoka, nors jis ir nedalyvavo rinkimuose.

– Ar jums kaip nors buvo paaiškinta, kaip turėsite suprasti, kad jau pakankamai atšalote?

– Čia įdomi situacija – mums visiems trims pasakė, kad mes turime politiškai atšalti. Mes visi trys identiškai buvome susiję su politika – buvau ministras kaip ir R.Karoblis, dalyvavau rinkimuose kaip ir L.Linkevičius. Jei paskirtų ambasadoriais, tarsi reikštų, kad jų atšalimo terminas baigėsi. Logika tarsi sakytų, kad ir mano pasibaigė. Prezidentas atsiduria tokioje situacijoje – jis negali R.Karoblio ir L.Linkevičiaus trejus metus ar visą savo kadenciją laikyti ant atsarginių suolelio, bet jei juos paskirtų ambasadoriais, ir mane turėtų kviestis bei pasakyti: "Ir tavo terminas baigėsi." Nors aš teisiuosi su Prezidentu ir jis bus labai supykęs bei norėtų mane visam gyvenimui diskvalifikuoti iš teisėjo pareigų.

Nusiteikęs ryžtingai

– Kokia yra procedūra dėl teisėjo statuso sugrąžinimo?

– Pagal procedūrą, prašymas teikiamas Nacionalinei teismų administracijai. Tada ji teikia prašymą Prezidento kanceliarijai arba aš tiesiogiai galiu kreiptis į Prezidento kanceliariją dėl paskyrimo teisėju.

Teismų įstatyme numatyta, kad teisėją skiria Prezidentas, bet yra Teisėjų atrankos komisija, kuri galėtų svarstyti kiekvieną pretendentą ir kompetentingai patarti šalies vadovui. Teisėjų atrankos komisiją sudaro ir psichologai, ir teisėjai, ir visuomenininkai.

Esu nusiminęs, kad Prezidentas pats padarė tokią išvadą, o neįpareigojo mane sudalyvauti toje komisijoje. Jei ji būtų pasakiusi, kad yra abejonių, nes jis yra, na, kažkoks ne toks, tai tada taip. O dabar pats Prezidentas asmeniškai labai subjektyviai nusprendžia. Prezidentas šalia savęs turi tokią komisiją, kurios nuostatose numatyta – Prezidentui objektyviai, sąžiningai, pagal įvairius skaidrumo principus patarti skiriant teisėjus. Tai pasinaudok ta komisija. Ji kaip instrumentas. Tai lyg bulvėms nukasti turėtume arklą, bet raustume rankomis. Aš ir skunde nurodau, kad Prezidentas, norėdamas objektyviai ir skaidriai priimti sprendimą, turėjo naudotis tos komisijos išvadomis, o ne pats nuspręsti.

Tačiau man reikia termino. Tegul kažkas iš Prezidento komandos arba Prezidentas pasako: "Misiūnai, reikia metų."

– Tačiau Vilniaus apygardos teismas jūsų skundą gali ir atmesti?

– Gali pasakyti, kad ne jų kompetencijos byla, tačiau, atmesdami mano skundą, nurodys priežastis. Tada reikės kreiptis į kitą teismą. Taip gali nutikti, kai dabar turime bendros kompetencijos, specialios kompetencijos, administracinius teismus. Galima ir suklysti. Netgi patys teismai aiškinasi, kieno čia kompetencija nagrinėti vieną ar kitą skundą.

Čia viskas yra gerai. Bet mano teisė yra pažeista. Aš vadovaujuosi Konstitucija ir turiu teisę ginti mano pažeistą teisę, o kokiame teisme, tai tegul valstybė sprendžia. Aš sieksiu, kad mano pažeistos teisės būtų apgintos ir nesvarbu, kuriame teisme.

– Ar esate pagalvojęs, kiek toli eisite, kad jūsų skundas būtų išnagrinėtas?

– Mes, dar būdami valdžioje, priėmėme įstatymą, kuriuo sudaryta galimybė priimti individualų skundą nagrinėti Konstituciniame teisme. Jei teismai nesikreips patys ar manys, kad nėra pagrindo, o aš manysiu, kad yra pagrindas, kad yra tinkama situacija kreiptis į Konstitucinį teismą, tai, manau, kad tai ir padarysiu.

Ypatingai įdomus atvejis Konstitucijos teisės prasme išsiaiškinti, ar Prezidento diskrecija yra beribė, ar ji turi tam tikras ribas. Manau, tai būtų Konstitucinio teismo prerogatyva išsiaiškinti ir pasakyti Prezidentui – galbūt yra beribė ir jis gali, ryte atsikėlęs, daryti ką nori, kaip nori, jam suteikta teisė skirti ar neskirti, o gal visgi ta diskrecija vis tik turi ribas ir reikia turėti aiškius argumentus, vadovautis įstatymais ir taip toliau.

"Politinio atšalimo" nuosprendis ministrams

Reikalingas politinis atšalimas. Tokią priežastį Prezidentas Gitanas Nausėda nurodė, kai nutarė neskirti buvusių Sauliaus Skvernelio Vyriausybės ministrų į kitas pareigas.

Buvę užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai L.Linkevičius bei R.Karoblis kol kas netinkami ambasadoriauti Vašingtone ir Briuselyje, tvirtina Prezidentas G.Nausėda.

G. Nausėda (I. Gelūno/Fotobanko nuotr.)

Tokią poziciją jis grindžia ne priekaištais dėl jų darbo, o būtinybe palaukti tam tikrą laiką, jiems nustojus eiti politines pareigas. "Šiuo metu nematau galimybės šiems neseniai buvusiems ministrams užimti ambasadorių minėtose valstybėse pareigas dėl paprastos priežasties – dėl reikalingo politinio atšalimo, – sausio pabaigoje per spaudos konferenciją teigė valstybės vadovas. – Jei mes tikrai ne žodžiais, o darbais ir savo veiksmais norime siekti diplomatinės tarnybos depolitizavimo, tokį politinio atšalimo laikotarpį turime taikyti."

Buvo skelbiama, kad Prezidentas vadovaujasi Vakarų demokratijų praktika, kurioje diplomatinė tarnyba yra atskirta nuo politinės veiklos.

Tokia Prezidento "politinio atšalimo" sąvoka sulaukė kritikos. Politikai, politologai, visuomenės veikėjai stojo buvusių ministrų pusėn, esą šie žmonės yra sukaupę didžiulę politinę, institucinę, diplomatinę patirtį, kuri nedidelius resursus turinčiai šaliai yra ypač svarbi.

Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, kalbėdamas LRT apie L.Linkevičiaus ir R.Karoblio neskyrimą ambasadoriais, teigė, kad Prezidento argumentai yra niekiniai. Anot eksperto, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai sprendimus priima ne pagal partinę liniją, o atsižvelgdami į Lietuvos interesus.

"Politinis atšalimas tokiu atveju yra sugalvotas Prezidento, niekas tokio dalyko nėra girdėjęs. Pirmiausia, šie du žmonės buvo diplomatinėje tarnyboje ir pagal visus Lietuvos įstatymus jie gali grįžti į ją. Jie ir grįžo. Tada klausimas – ambasadoriumi būti negali dėl politinio atšalimo, bet diplomatinėje tarnyboje gali? Kaip taip gali būti? Nelogiška iš karto", – kalbėjo M.Laurinavičius.

Eksministrai kol kas eis ambasadorių ypatingiems pavedimams pareigas Užsienio reikalų ministerijos ES departamente. Ministrų pareigas abu diplomatai ėjo iki gruodžio 11 d., kai prisiekė Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė.