„Esame šeima, kurioje auga du autistiški vaikai: 5,5 metų Mykolas ir beveik 17 metų brolis. Kaip ir kiekvienai šeimai, auginančiai kitokius vaikus, išėjimas iš komforto zonos kelia didelį nerimą. Kaip reaguos? Ko norės? Kaip seksis susitarti? Ypač kalbant apie sunkesnę, bet fiziškai nematomą negalią turinčius vaikus (pvz.: Mykolo kalbos raida tokia, kad naudoja 10-15 žodžių, iš kurių svetimas supranta tik „Ačiū“ ir „mama“)“, –  portalui kauno.diena.lt pasakojo mama.

Vakar šeimai apsilankius vandens pramogų parke išbandymų buvo nemažai. „Mykolo beprotiškas noras čiuožti vandens kalneliais, kuriems jis per mažas, pirčių zona. Daug ašarų, piktumo ir susitaikymo. Bet mūsų vaikai labai mėgsta vandenį. Labai... Taip ir ant to lieptelio…“ –  prie skaudžiausios dalies priartėjo moteris.

Mažasis kelis kartus atsisėdo ant vandenyje plūduriavusio lieptą imituojančio ir kūno balansą treniruojančio audinio.

Jis mus užsipuolė, kad pasiimtume savo vaiką ir eitume kitur, nes vaikas trukdo.

„Bandė čiuožti. Tiesiog jam buvo baisu ant nestabilaus pagrindo stovėti. Mykolo tėtis buvo vandenyje ir drąsino Mykolą. Aš stovėjau ant baseino krašto, kad padėčiau jam išlipti iš vandens, kai prireiks, ir kad palaikyčiau ranką lipant ant lieptelio. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei kitas vyras būtų pasielgęs kaip žmogus, kaip tėtis ir padrąsinęs mano vaiką, kad jo vaikui reiktų trumpiau eilėje stovėti. Tačiau jis mus užsipuolė, kad pasiimtume savo vaiką ir eitume kitur, nes vaikas trukdo“, –  neslėpė moteris.

Labiausiai ją neramina mintis, kad jos vaikai ir toliau gyvens pasaulyje su tokiais žmonėmis, kad minėtas vyras taip pat nejautriai elgtis savo pavyzdžiu moko ir du gražius, linksmus savo vaikus.

„Turbūt kiekvienos neįgalaus vaiko mamos baisiausias gyvenimo suvokimas yra tas, kad mes nesame amžinos ir kad paliksime savo vaikus gyventi vienus. Ir tas pasaulis nenori priimti kitokių, silpnesnių, kitaip galvojančių žmonių“, –  apgailestavo pašnekovė.